Kultūros ministras kultūros nepamatė

- Dažnai diskutuojama, kiek Lietuvoje liko kultūros. Ką jūs, dirbdamas kultūros ministru, pamatėte?

- Deja, nekvaili žmonės sąmoningai daro giluminę klaidą: kultūros politika arba strategija atskiriama nuo bendro šalies, tautos plėtros plano, tikslų, uždavinių, siekių.

Kultūra yra galbūt pats svarbiausias dalykas valstybėje. Jeigu nėra tikros, giluminės kultūros žmonių kaulų smegenyse, jos nėra niekur. Nei bankuose, nei finansuose, nei ekonomikoje, nei gatvėje, nei elgesyje, nei šeimoje. Niekur.

Kultūra lemia viską. Ir ne aš tai sugalvojau. Tai procesas, kuris siekia tūkstantmečius - tiek, kiek egzistuoja žmonija. Net neišskirčiau jokios tautos ar religijos. Viską žmogaus gyvenime lemia kultūra.

Tai nuolatinė kova tarp blogio ir gėrio. Jei žmogus sau leidžia blogą poelgį, tai nėra kultūringa. Tik dėl to žmonija dar apskritai egzistuoja.

Žinoma, reikia išskirti atskirus projektėlius, biudžetus, tačiau tai būtina daryti visos valstybės lygmeniu. Šiame procese privalo dalyvauti ir Teisingumo ministerija. Nes pagrindinis mūsų tautos siekis yra teisingumas.

Juk dėl to mes ir pabudome po dar vienos okupacijos. Dėl to 1991-aisiais degė laužai, o žmonės gulė po tankais. Ir teisingumo siekis nereikalauja jokių pinigų.

Man teko dalyvauti vadinamosios moksleivių šešėlinės vyriausybės darbe. Jaunimas lankėsi Vyriausybėje, pas mane buvo, triūsė, sėdėjo kabinetuose. Susirinko tie vaikai Vyriausybėje ir susėdo į ministrų kėdes, kurias patys ir pasiskirstė.

Moksleiviai svarstė dabar jiems svarbius klausimus. Vienas jų - prievarta, patyčios mokyklose. Tuomet iš gražių vaikų lūpų nuskambėjo, kad tos blogybės tikrai egzistuoja, vieni iš kitų vaikai jau atiminėja pinigus. Ir jeigu būtų skirtas milijonas litų, esą viskas iškart pagerėtų.

Tai nebuvo naivus pasakymas. Paklausiau, kas trukdo ir be pinigų kokius nors veiksmus atlikti, kad tų patyčių nebebūtų. Išgirdau vienos ar kelių partijų pažįstamą retoriką - be milijono litų niekaip.

Tada paklausiau, kiek reikia litų vienam Lietuvos vaikui apginti? Viskas vis tiek baigėsi tik apeliacija į pinigus.

Tuomet vėl pagalvojau apie kultūrą. Kas atsitiko pakeitus Lietuvos santvarką, jau užaugus naujai kartai? Kaip dalis žmonių išauklėjo savo vaikus? Kokias vertybes savo pamainai deklaruoja dalis partijų?

Jie taip pat galėjo lengvai pasakyti, kad norint apsaugoti vaikus trūksta milijardo.

- Bet jūs juk ne partinis. Laisvas teatro žmogus. Ministrui, kurio rankos surištos koalicinėmis sutartimis, partiniais interesais, sunkiau?

- Priminsiu savo pasitraukimo iš partijos priežastį: kategoriškai nesutinku, kad kultūra gali būti priklausoma nuo vieno ar kelių asmenų, partijų įtakos.

Kiekvienas ministras, ateidamas į Vyriausybę, privalo sustabdyti savo narystę bet kurioje partijoje. Juk tu esi atsakingas už visą Lietuvą, o ne partijos narius, kurie dažnai mato tik savo grupuotę, net ne Lietuvos, o tik partiniu lygmeniu.

Po rinkimų į politiką pažiūrėjau šviežiomis akimis ir tik tada sužinojau, kad yra kažkokios formulės ar koeficientai - skaičiuojant frakcijos Seime narius, dalijamos ir postų kėdutės, portfeliukai.

Bet nė karto neišgirdau apie paprastą žmogų, kuris tuos Seimo narius išrinko, dėl kurio mes čia susirinkome. Nieko, tik portfeliukai ir kėdutės.

- Politika tėra paprastas turgus?

- Politika išties yra savotiška prekyba žmonėmis. O jei asmuo nuperkamas, jis jau nelabai ir asmenybė.

Šios Vyriausybės žmonės yra gana teigiami. Jei tik jie būtų laisvi nuo partinių įpareigojimų.

Bet, turint tiek partijų ir priešingas vertybes deklaruojančių koalicijos narių, tokia partinė sistema yra labai pavojinga. Daugiapartinė sistema yra tobulas ginklas tautai supriešinti. Padalyti į socialines grupes, gilinti socialinę atskirtį. Vadinamieji galingieji kovoja už savo interesus, turi priėjimą ir įtaką.

Žmogus, kuris gali egzistuoti ir kažkuo jaustis tik tuomet, kai jam yra suteikiamos išskirtinės sąlygos, yra labai silpnas. Jo menama galia be valdžios postų juk nieko verta. Jis įsivaizduoja, kad gali daryti pažeidimus, o kartais ir nusikaltimus tik todėl, kad jam taip bus geriau nei visiems.

Reikia atsisukti į senovės Graikiją ir pasižiūrėti, kam ten būdavo suteikiamas piliečio vardas, kokia laukė atsakomybė ir pareigos. O ten ne kiekvienas galėjo būti piliečiu.

- Kodėl bendražygiai iš Tautos prisikėlimo partijos, pasiūlę jus į ministrus, netrukus stengėsi kuo skaudžiau jums suduoti?

- Ir dabar ateinantis kandidatas į mano vietą turės vykdyti kito įsakymus. Jis bus visiškai priklausomas ir, svarbiausia, valdomas.

Aš atsiribojau nuo partijos matydamas, ką norima daryti su kultūra. Į šį postą atėjęs ministras ir pats viską mato, o jei nemato, nuvažiuoja į vietą ir pats viską pasitikrina. Kur kokiame kultūros centre neuždengtas stogas, kur būtinos lėšos norint išvengti nuostolių. Kur reikia pabaigti, užuot pradėjus naują projektą. Ar verta pirkti kažkokį filmų fondą, kuris neteisėtai atsidūrė kažkieno draugų rankose.

Ministras privalo kontroliuoti savo sritį, o jeigu joje buvo iššvaistyta lėšų, visi pažeidimai ištirti vienodai. Neskirstant, ar tai padarė partijos kolega, ar ne. Kalba turi būti apie kultūrą, o ne partijas.

- Kokio masto afera yra nacionalinė programa "Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009" (VEKS)?

- Palyginti su "Mažeikių naftos", telekomo pardavimo, LEO LT projektais, VEKS yra smulkmė.

Dabartinė grupuotė, kuri ateis į mano vietą, yra prie tų VEKS vykdytojų, kurie iki šiol nesugebėjo atsiskaityti už tai, kas padaryta. Tai tikra grupuotė, nes jie po vieną nevaikšto. Mes neturime jų veiklos ataskaitų, projektai nebaigti, uždaryti.

Man iš tiesų gėda dėl to, kad jau dirbdamas ministru negalėjau daug ko sustabdyti. Prisiimti didžiausi įsipareigojimai, o jei tik ką pajudini, pasipildavo kaltinimai, jog tai pakenks Lietuvos įvaizdžiui prieš visą Europą.

Tačiau iš tikrųjų Europos nuostatos kultūros sostinių atžvilgiu yra labai liberalios, nieko neįpareigojančios - programą galima vykdyti metus, pusmetį ar tik mėnesį. Niekas nėra griežtai pasakęs, kiek ir kokių renginių daryti.

Todėl, kad Europos lėšų tame VEKS - vos pusantro milijono eurų. Bet visą laiką mums buvo meluojama, kad prarasime milžiniškus pinigus. O jų - tik 1,25 proc. viso programos biudžeto.

Pats gėdingiausias VEKS projektas man, kaip menininkui, buvo "Art-O-Thlonas". Tai - Dailės akademijos projektas. Tobulai gėda.

- Tapote pirmuoju, kuris išdrįso paliesti iki tol neliečiamą Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovą Gintautą Kėvišą?

- Dar ne visai nubaudžiau. Bus drausminė nuobauda, direktoriui nubrauktas atlyginimo priedas.

G.Kėvišas kaip operos teatro vadybininkas yra labai geras, tad vadybos požiūriu nelabai žinočiau ir kuo šį žmogų pakeisti. Bet yra ir kitų jo savybių, dėl to visą surinktą operos medžiagą dabar tiria prokurorai.

Išties viską lemia kadrai. Net surinkti mažytę ministerijos komandą man buvo sunku. Partiniu principu - nepasiteisino. Visus partinius išvaikiau greitai, nes jie ir sukelia pagrindinę destrukciją.

Asmenybės vaikšto po vieną, o žiurkės - legionais. Jų yra tikrai daug. Žiurkės šiuo metu kaip tik ir kyla į mūšį. Galbūt lemiamą. Dėl postų, pinigų, o svarbiausia - išskirtinių sąlygų. Jie nori gyventi neliečiami, privilegijuoti, o krizė tegul liks kitiems.

- Krizė - tik menininkams ir tikriesiems kultūros darbuotojams?

- Socialinių garantijų nebuvimas ne tik menininkams, bet ir daugeliui Lietuvos žmonių - štai kur yra didžioji problema. Nuo čia ir prasideda emigracija.

O mūsų valdžia dabar mėgsta viską optimizuoti. Ką tai reiškia? Atleisti žmones. Išvaryti ir su jais neatsiskaityti. Bjaurus žodis "optimizuoti". Ar jis sprendžia problemas? Kokias? Biudžeto, įsiskolinimų?

Tuomet atleiskime visą Lietuvą. Jeigu mes esame lietuviai, mums turi rūpėti visi valstybės žmonės. Nesu ekonomikos, finansų specialistas, bet mąstau kaip paprastas pilietis. Jei mes taikome krepšelius švietimui, kodėl negalima taikyti socialinio krepšelio kiekvienam piliečiui.

Tada piliečiai žinos, kad gyvendami Lietuvoje jie nebadaus. Žinodamas, kad vaikas bet kuriuo atveju gaus savo buteliuką pieno ir košės, pilietis nebėgs iš savo valstybės. O ieškos, kaip užsidirbti namuose, Lietuvoje. Suradęs - kurs ir mokės mokesčius.

Dabar paprastas žmogus mato, kad Lietuvoje yra nereikalingas. Mato, kad jis net trukdo. Darbdaviui, “Sodrai”. Jo niekas nenori aptarnauti poliklinikoje. Išvykęs svetur jis net pradeda remti Lietuvos valstybę. Išlaiko save ir į Lietuvą net siunčia pinigus. Tiems giminaičiams, kurie dar neišvyko. Tai yra barbariška politika.

Lietuva turi apsispręsti, ar jai reikia jos piliečių. Jei jie jau nebepakeliama našta, tai gal ir geriau, kad žmonės gyvens kitoje valstybėje. Ši valstybė liks kažkokiai žmonių grupei, kurios, beje, net nebus kam rinkti į valdžią. Yra vos 3 proc. žmonių, kurie dar pasitiki partijomis.

Dar Sąjūdžio pradžioje buvo toks šūkis: “Socializmas su žmogišku veidu”. Kas įvyko per 20 metų? Žodį "socializmas" pakeitė "kapitalizmas", o to žmogiško veido nematyti. Regime tik grimasą. Ir kyšančias iltis.

- Ar per pusantrų metų vis dėlto pavyko susikaupti geriems ir prasmingiems darbams?

- Gal pusę metų labiausiai trukdė agresyviai pumpuojamas nekoks mano įvaizdis. Tam buvo mestos nemažos pastangos, lėšos, tam dirbo daug padugnių.

Kai supratau, kad dėl to man nereikia jaudintis, nereikia leistis į polemikas, aiškinimąsi dėl smulkmenų, tapo lengviau. Negalima gręžiotis į šalutinius dalykus, švaistyti laiką detalėms, asmeniniams santykiams aptarti.

Ministras turi mąstyti strategiškai, o ne pusę dienos sėdėti kažkokiose komisijose, komitetuose, kur sprendžiamas tik vienas klausimas - kaip iš Vyriausybės išplėšti daugiau pinigų.

Dabar Lietuvoje visi ministrai yra tik buhalteriai, kurie skaičiuoja biudžeto eilutes. Todėl ir mūsų gyvenimas buksuoja - mašinos ratai prasisuka vietoje.

Per 20 metų Lietuva pasiekė stebėtinų, gražių dalykų, tačiau kai pagalvoji, kiek mes iš tikrųjų galėjome pasiekti, pasidaro liūdna. Per tuos du dešimtmečius mūsų šalyje vyksta vienas didelis VEKS.