Kuršių nerija

Miesto gimtadieniui

Kiekvienas Lietuvos kampelis yra unikalus ir pasižymi savais kultūriniais simboliais, tradicijomis, valgiais, gyvenimo būdu, bet Kuršių nerija yra išskirtinė.

Šį išskirtinumą suformavo gamtinė kraštovaizdžio kaita ir kultūrinė vokiečių, kuršių, mažlietuvių tradicijų samplaika. Tik Kuršių nerijoje sutiksi krikštus - medinius, iš lentos išpjaustytus antkapinius paminklus. Čia nebuvo akmeninės statybos tradicijos, gyvenamą aplinką formavo medis, jūra, smėlis, tad vėjo spaudimo neišlaikiusi ir nugriuvusi svetimkūnė akmeninė smailė apžvalgos aikštelėje Nidoje simbolizuoja gamtos kerštą.

Skirtingai nuo kryžių, krikštai buvo statomi kojūgalyje, o jų kotas turėjo siekti kapo duobės dugną, kad velionis galėtų patogiai įsitverti ir išlipti iš kapo duobės paskutinę teismo dieną.

Žvejų tikėjimas, kaip ir gyvenimo būdas, pasižymėjo paprastumu. Moterims ir vyrams krikštai buvo daromi iš skirtingos medienos. Moterims iš silpnesnės, "moteriškos" liepos, obels, eglės, vyrams - iš tvirtos "vyriškos" - ąžuolo, uosio, beržo.

Laivyba ir žvejyba Kuršių nerijoje visada buvo svarbiausia ekonominės veiklos forma. Be valties - kaip be rankų. Laivais plaukdavo žvejoti, gabendavo šieną iš Nemuno deltos, perveždavo gyvulius, plaukdavo į turgų Klaipėdoje ar Šarkuvoje.

Tik Kuršių nerijoje sutinkamos plokščiadugnės valtys - archajiško špritinio takelažo kurėnai su vėtrungėmis stiebo viršūnėje, ir venteriai. Savo forma ir grimzde jie buvo pritaikyti plaukioti mariomis. Kad ir ne audringą dieną išplaukus į jūrą su kurėnu turėtum bėdos.

Šiandien žemaitiškai kalbantys kuršių žvejų palikuonys skundžiasi mažėjančiais žuvies kiekiais ("gilinant Klaipėdos uostą, žuvis traukiasi į rusų, Kaliningrado pusę"), ruošia bei pardavinėja laimikį poilsiautojams, rūko ir gurkšnodami alų aptarinėja rytojaus orų prognozę. Iš ryto vėl į žvejybą.

Vygantas VAREIKIS