"Laikraštis - tai kasdien įvykstantis stebuklas"

Interviu

Kur benueidavo Linas Poška, grįžęs visada turėdavo idėjų bent jau keliems straipsniams. Pavyzdžiui, kartą pasivaikščiojęs Palangos jūros tiltu ir įkvėptas vien jo turėkluose primargintų užrašų, prirašė visą puslapį...

"Vakarų eksprese" daugiausiai rašei ekonomikos temomis, tačiau žinau, kad kartą bandei perbėgti į kultūros sritį.

Kultūros temomis rašiau prieš ateidamas į "Vakarų ekspresą". Todėl laikraštyje ėmusis ekonomikos temų man teko iš naujo mokytis rašyti. Tai buvo tam tikras iššūkis. Amžiumi buvau vyresnis už daugelį kolegų, ir kai tie "piemenys" pradėjo reikšti man pastabas, mano ambicijos buvo užgautos, - draugiškai paburnoja L. Poška. - Sykiu pajutau sportinį azartą, pamaniau - jei jums taip reikia, aš parodysiu, kad galiu ir kaire užpakaline koja parašyti.

Vis dėlto į kultūrą sugrįžti bandžiau, bet nesėkmingai. Tuo metu kolegė, kultūros priedo "Prieplauka" sudarytoja Rolanda Lukoševičienė laukėsi dukters, o aš budria suinteresuota akimi sekiau šį procesą. Žinojau, kad konkuruoti su šia puikia ir stilinga rašytoja negaliu, bet nusprendžiau pasinaudoti likimo dovana - jos motinystės atostogomis...

Atėjau pas redaktorių Gintarą Tomkų. Žinia, mano kalbėjimas dažnai yra klampus ir "Vakarų eksprese" daug ką erzino, tad ir tąkart pradėjau iš tolo, nuo motinystės džiaugsmų ir panašiai... Kai išdėsčiau, kad norėčiau perimti kultūros vairą, nes jaučiu turįs savy pajėgumų, redaktorius pažvelgė į mane tokiom liūdnom akim: "Linai, - tarė jis, - per savaitę sulaukiu ateinant bent kelių žmonių, ir visi be išimties nori rašyti apie parodas ir spektaklius...". Atsimenu, labai susigėdau, kad pasirodžiau toks nerimtas. Supratau pasielgęs netaktiškai ir daugiau redaktoriaus nebespaudžiau.

Bet turbūt nesigailėjai, nes kartu su kolega Arūnu Marčausku leidote garsųjį ekonomikos priedą "Vakarų verslas".

Tai buvo šaunus priedas, bet dėl jo mus mėgo ne visi kolegos. Tiesa, mane mėgo šiek tiek labiau, nes buvau kiek mandagesnis, - šypsosi. - Arūnas sakydavo, kad rašantieji gal duoda naudos laikraščiui, o gal ir ne, pinigais paskaičiuoti neišeina, o štai jo priedo efektyvumas pinigais pamatuojamas... Mat rasdavome nemažai reklamos užsakovų. Nesistebiu, kad reporteriams ir visiems kitiems kildavo natūralus susierzinimas, nes iš pradžių ne tik užrietę nosis vaikščiojom, bet dar ir gamybinį procesą stabdydavom. Tačiau po kiek laiko perdėtas pasitikėjimas savimi dingo ir "Vakarų verslas" tapo visai neblogu priedu. Iš jo išsivystė dabartinis ekonomikos priedas "Litas prie lito".

Pripažįsti, kad maketuotojams ir korektorėms vienu metu buvote tikra rakštis...

Mano prisiminimai apie maketuotojus yra patys šilčiausi, dabar jau suprantu, kiek jie per mus prisikentėjo... Tiek šokdinau mūsų "briedžius" (taip redakcijoje draugiškai pravardžiuojami laikraščio maketuotojai. - Aut. past.), isterikavau, blaškiausi, kad iki šiol jaučiu jiems moralinę skolą. Bet jie žino, kad ne iš piktos valios, o iš nepatyrimo taip buvo.

Apskritai laikraščio techninis personalas yra tie žmonės, be kurių "Vakarų ekspresas" negalėtų funkcionuoti. Skaitytojai jų nežino, o kūrybiniai darbuotojai galbūt ne visada įvertina jų pastangas, tačiau būtent jie yra tas gruntas, ant kurio stovi "Vakarų ekspresas".

Užsiminei, kad kolektyve visada jautėsi sveika sportinė dvasia. Ką turi galvoje?

Dirbant neturi matytis prakaito lašų ant kaktos, nei tekstas neturi smirdėti prakaitu. Kad ir kiek daug dirbome, vaizdavome, kad tai visiškai nieko nereiškia, jog viskas labai paprasta. Bent jau viešai - viduje, žinoma, jautėme ir įtampą, ir baimę, ir atsakomybę. Laikraštį reikia daryti lengvai.

Šį tą norėčiau pasakyti apie kolegų darbo kokybę. Kai uždengęs autoriaus pavardę gali pasakyti, kieno tas straipsnis - vadinasi, jį parašė geras žurnalistas. Jei šito nėra, jei visi tekstai vienodi, viskas tarsi gerai, bet šio to ir trūksta. Norisi ko nors, iš ko atpažintum autoriaus braižą. Yra žmonės, kuriuos už tai labai vertinu: labai savitas ir įdomus Ivonos Žiemytės braižas, taip pat Tomo Gukausko, kuris visiškai sausame tekste sugebėdavo ištraukti detalę, taip žėrėjusią, kad visas tekstas nušvisdavo.

Kokybė ir kolektyve dirbantys žmonės - glaudžiai susiję. Kokie žmonės, tokia ir kokybė. Čia labai svarbus ir redaktorių bei pavaduotojų indėlis. Jie man ne kartą yra patarę, kaip rašyti, ir labai džiaugiuosi, kad turėjau tokius mokytojus. Dabar pastebiu, kad į "Vakarų ekspresą" atėjo daug jaunų žmonių, todėl svarbu, kad jiems būtų duoti teisingi orientyrai. Džiaugiuosi matydamas, kad "Vakarų ekspresas" turi labai stiprų redaktorių korpusą. Beje, man asmeniškai didelės įtakos turėjo Džiugas Lukoševičius - nors tai labai santūrus žmogus, kurio šypsena panaši į kinų dievuko, jis man buvo didelis autoritetas.

Kita vertus, labiausiai mylimos yra kokį nors trūkumą turinčios moterys. Pavyzdžiui, kokį apgamėlį. Tobulos gražuolės labai dažnai būna nelaimingos. Tai galima pasakyti ir apie laikraštį. Šiokios tokios klaidelės nė kiek jo negadina, o tik parodo, kad laikraštį daro žmonės ir kad jis skirtas žmonėms. Tai nėra kokio nors instituto leidinys. Smagu, kad "Vakarų ekspresas" Klaipėdoje pirmasis į periodiką įvedė šnekamąją kalbą, vienas iš tų ledlaužių buvo garsusis Gintaras Vaičekauskas.

Dienraštis - lyg tekantis vanduo. Pagal apimtį jis iš esmės prilygsta knygai, nors ir ne pačiai storiausiai, bet vis tiek kasdieną galima išleisti po knygą. Rimti rašytojai per gyvenimą parašo dvi, tris ar dešimtį knygų, o čia supuolę keliasdešimt žmonių po knygą išleidžia kasdieną. Savaime aišku, kad joje ir būna, ir turi būti visko, tiek silpnesnių, tiek stipresnių vietų.

Kartą parašei feljetoną apie kasdienį stebuklą, kuris įvyksta tada, kai išeina laikraštis...

Tai, kad laikraštis visada išeina, man tikrai atrodė stebuklas - juk aš pats visaip prisidėdavau, kad jis neišeitų, - juokiasi. - Taip pat - ir kiti kolegos, kiekvienas pagal savo jėgas... Stebuklas atsiranda iš prieštaros. Geras žurnalistas yra imlus informacijai, pas jį visada kyšo antenos. Nugirdęs pokalbį autobuse jis gali parašyti puikią temą. Praeini gatve, kažkas smirda - dar vienas straipsnis. Tai reiškia, kad žurnalistas turi būti maksimaliai atviras aplinkai. Be to, dirbant dienraštyje tavo viduje nuolat tiksi laikrodukas. Net nepažiūrėjęs į laikrodį tu žinai, kada turi atiduoti straipsnį, o pasaulyje pilna žmonių, kuriems tavo problemos neįdomios ir kurie iš paskutiniųjų stengsis sukliudyti, temps už rankų, už kojų, kad tik išvestų iš kelio. Nepaisant to, rašydamas turi būti maksimaliai susikaupęs, esi įpareigotas atverti savo jutimus pasauliui. Dėl šių priešingų žurnalistui reikalingų savybių, susikaupimo ir visiško atvirumo turbūt ir gimsta laikraščio išėjimo stebuklas.

Tavo straipsniai dažnai sulaukdavo atgarsių.

Esu pralaimėjęs vieną garbės ir orumo įžeidimo bylą Lietuvos valstybinio komercinio banko žmonėms. Kalbant apie nuotykius dėl publikacijų, manau, kad bylų neturėjęs žurnalistas yra prastas žurnalistas, bet tas, kuris visai neišeina iš teismų, - dar prastesnis.

Kalbino Giedrė PETKEVIČIŪTĖ