LRT televizijos laidos „Savaitė“ pašnekovė taip pat pastebi partijos vidinės komunikacijos trūkumus: esą partijos viduje daugėja biurokratiško ir formalaus gyvenimo, nebėra tarpusavio dialogo. „Kodėl mes net savų neišklausom? Jei tvirtiname šešėlinę vyriausybę, gal vertėjo paklausti, ką skyriai apie tai galvoja? [...] Suprantu, partijos lyderiai nori sutaupyti laiko. Bet tai nesveika pačiai partijai“, – tikina L. Andrikienė.
Šiuo metu dėl Tėvynės Sąjungo–Lietuvos krikščionių demokratų (TS–LKD) partijos pirmininko posto varžosi trys kandidatai: dabartinis konservatorių vadovas Andrius Kubilius, partijos Politikos komiteto pirmininkas, europarlamentaras Vytautas Landsbergis ir partijos pirmininko pavaduotojas, bendrijos „Lietuvos krikščionys demokratai“ pirmininkas Valentinas Stundys.
Iš rinkimų pasitraukusi ketvirtoji kandidatė europarlamentarė L. Andrikienė šią savaitę pareiškė, kad ji pretenduoja tapti Europos Parlamento (EP) Europos liaudies partijos frakcijos vicepirmininke, todėl kokybiškai vykdyti dvi rinkimų kampanijas vienu metu yra neįmanoma.
L. Andrikienė – LRT televizijos laidos „Savaitė“ viešnia.
Ar tai, kad Jūs apsisprendėte siekti posto EP, o ne konservatorių partijoje, reiškia, kad siejate savo ateitį ne su politiniu gyvenimu Lietuvoje, ar Jūs įvertinote savo galimybes abiejuose rinkimuose ir pasirinkote greičiau laimimą variantą?
Lietuva man buvo yra ir bus kaip kiekvienam lietuviui centras. Šalis, valstybė, apie kurią visada galvoji, gyvenimas, kuris visada rūpi ir man jis yra numeris vienas. Tačiau iš tikrųjų taip sutapo, kad ten buvau nominuota į vicepirmininkus. Aš negalėjau, nei čia važinėti pilna jėga po skyrius, nei ten dirbti darbą. Taigi teko apsispręsti.
Bet tai nebuvo pagrindinis apsisprendimo motyvas. Tris savaites buvau rinkimų kampanijoje ir pradėjau savo programinėmis nuostatomis, kurių svarbiausios – partijos atsinaujinimas ir modernizavimas. Man labai patiko, jog labai greitai pastebėjau, kad kitų kandidatų nuostatose ir žodyne atsirado šie du žodžiai: „atsinaujinimas“ ir „modernizavimas“.
Jūs norite pasakyti, kad jaučiatės savo misiją kažkuria prasme jau įvykdžiusi, kad bent jau privertėte visus kandidatus kalbėti apie partijos atsinaujinimą ir modernizavimą?
Nemira, man labai patinka tai, kad tai buvo be jokios prievartos. Aš manau, kad mes visi apie tą patį galvojame. Mes suprantam to būtinumą. Tik aš galbūt buvau toji, kuri apie tai pasakė garsiai.
Mūsų partijai gegužės 1-ąją sukanka 20 metų. Aš stovėjau prie partijos lopšio 1993-aisiais. Atsimenu, kokią partiją mes įsivaizdavome, kaip formulavome mūsų vertybes, pamatinius dalykus. Ir dabar matau tarp partijos narių tam tikrą pasimetimą. Ar mes dar vis tie patys? Jei einame su kažkuo į koaliciją, ar mes išsaugom savo vertybes? Ar mes išsaugom savo tapatybę? Kas yra TS-LKD XXI amžiaus pradžioje su šiandienos iššūkiais, su ateities iššūkiais? Kokie mes turime būti, kokie esame? Kas yra mūsų pamatas?
Tai – atsinaujinimas. Tarsi įžadų davimas iš naujo.
Ar Jūs norite pasakyti, kad šiandieninėje partijoje tos vertybės yra išsitrynusios, jas reikėtų akcentuoti iš naujo?
Na, priekaištų partijai buvo. Ir priekaištų buvo iš kai kurių labai žinomų partijos žmonių. Kaip mes galime svarstyti koaliciją su Darbo partija? Yra buvę ir kitokių sumanymų, dar su kažkuo derėtis dėl koalicijos sudarymo. Tai sukelia sumaištį, galbūt tam tikrą nusivylimą. Dabar yra gera proga mums visiems dar kartą pasakyti, kur mes stovime, už ką mes stovime ir kokios yra tos ribos.
Man nepatinka tai, kad remiamasi utilitariniais argumentais: naudinga – nenaudinga. Šiandien man naudinga, aš eisiu, jei man tai nenaudinga, pamiršiu apie vertybes. Ilgalaikėje perspektyvoje už tai tenka sumokėti, ir – dažnai – gerokai aukštesnę kainą.
Ar tai Jums ir leido teigti – Jūsų tezėse radau tokį sakinį: „Kur yra nemeilės centro dešiniesiems priežastis: nesusipratusi visuomenė, priešai Lietuvos viduje ir užsienyje, užvaldyta ir nedraugiška žiniasklaida? Ar pagrindinė priežastis vis dėlto glūdi pačioje partijoje?“
Kas leidžia Jums daryti išvadą, kad centro dešinieji yra nemylimi?
Didesnioji to paragrafo pradžia yra iš kai kurių mano kolegų straipsnių ar interviu paimti vertinimai: užvaldyta žiniasklaida, pasimetusi visuomenė ir t.t.
Bet aš manau, pirmiausia, turime žiūrėti į save. Kokie mes esame partijoje, kaip bendraujame tarpusavyje, kaip priimame sprendimus. Kiek yra tokio biurokratiško, formalaus gyvenimo, darbo pačiame partijos viduje, jos struktūrose, partijos prezidiume, partijos taryboje, kas įvyksta suvažiavime, kaip bendraujama skyriuose. To iš tikrųjų daugėja. Ir kai kurie mano partijos kolegos bando pateikti tai kaip partijos profesionalumo požymį.
Kodėl mes net savų neišklausom? Jei tvirtiname šešėlinę vyriausybę, gal vertėjo paklausti, ką skyriai apie tai galvoja? Kai ateina rinkimai, skyriai yra raginami: dirbkit, dirbkit, dirbkit. Bet kai tvirtiname, postus ir portfelius dalijame – skyrių (nors jie iš tiesų to labai tikėjosi) nebuvo paklausta. Suprantu, kad partijos lyderiams norisi sutaupyti laiko: „Ai, taip greičiau“. Bet tai nėra gerai. Tai nesveika pačiai partijai.
Bet kai Jūs kalbate apie biurokratizmą partijoje ir apie nebuvimą tarpusavio dialogo, o prof. V. Landsbergis sako, kad partija „turėtų atsisakyti technokratinių valdymo ir politikos formavimo metodų, dėl kurių vadovaujantys asmenys kai kada nutolsta ir atitrūksta nuo partijos eilinių ir pačios visuomenės“...
Tai čia apie tą patį...
Čia apie tą patį – jūsų požiūriai sutampa. Bet ar tuo Jūs norite pasakyti, kad jūsų partijoje jau yra tam tikri autokratijos ir diktatūros požymiai?
Ne, aš nenoriu taip pasakyti.
Žinote, Andrius Kubilius buvo partijos pirmininkas ir kartu vyriausybės vadovas. Mes žinome, koks tai buvo įtemptas laikas, kai reikėjo priiminėti nepopuliarius sprendimus. Teko sumokėti savo reitingu, krentančiu ir vis žemėjančiu. Šitoje situacijoje daug ką atleidome ir supratome iš visų jėgų remdami vyriausybės vadovą ir mūsų lyderį, kad padėtume jam įveikti iš tikrųjų sunkius uždavinius.
Bet už tai teko sumokėti visai partijai. Ir kai Jūs klausiate, iš kur nemeilė centro dešiniesiems, kodėl aš apie ją kalbu – todėl, kad Seimo rinkimų rezultatai tai liudija.
Esame opozicinė partija ir yra iš tikrųjų labai geras laikas pažiūrėti atgal ir pamatyti, ką darėme ne taip, kas mums pavyko ir kas ne. Galų gale, kaip jau sakiau, praėjo 20 metų nuo partijos įkūrimo – tai irgi yra labai geras laikas pradėti trečiąją dešimtį su nauja darbotvarke, naujomis jėgomis ir naujomis idėjomis. Pasiūlyti tas idėjas partijos žmonėms ir ne tik jiems – visai visuomenei. Aš matau, kad visuomenė yra alkana, išalkusi naujų, šviežių dalykų, kurie padėtų Lietuvą sustiprinti globaliame pasaulyje.
Nepasakysiu gal nieko nauja, bet mes Lietuvoje gyvename susitelkę į vidaus klausimus, kurie tikrai nėra pagrindiniai. Tam [sueikvojama] didžioji dalis pajėgų, energijos. Nepastebime, kad gyvename pasaulyje, arba neįvertiname pakankamai, kad gyvename pasaulyje, kuriame nebėra sienų. Ir jeigu mes ir toliau to nepastebėsim, mes virsim provincija Europoje blogąja prasme. Mes atsiliekam konkurencinėje kovoje lyginant su kitais.
Kai kalbu apie partijos modernizavimą, aš kalbu apie tai – turime matyti iššūkius.
Ar partijai būtina vis dėlto keisti pirmininką, kad ji taptų konkurencinga, skaidri, moderni, kad ji galėtų atsinaujinti? Ar tai būtina?
Jei atsakyčiau į šitą klausimą tiesiai, turėčiau atskleisti, kuriam iš trijų kandidatų atitenka mano simpatijos. Aš, Nemira, negaliu to pasakyti, ir manau, kad partijos nariai, kurie mus žiūri šiandien [žiūrėdami LRT televizijos laidą „Savaitė“ – red. past.], jaučiasi panašiai kaip aš. Todėl, kad apsisprendimas mums kiekvienam yra labai nelengvas, patikėkite.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą