Laimutis Pinkevičius: prezidentė įvykdė pažadą išvyti oligarchus

Lietuvoje vis rečiau sutinkamas L.Pinkevičius „Respublikos“ žurnalistus priėmė vis dar savo kabinete, jam tebepriklausančių, tačiau bankų paskolų įkalintų „Vilniaus vartų“ dvyliktajame aukšte.

- Dar prieš kelerius metus buvote kone didžiausias statybų verslo žmogus.

- Tokiu jau tik buvau. Iki tada, kai „Ranga IV“ bankrutavo įmonės „Nukem“ dėka. Mums ji tiesiog nesumokėjo 30 mln. litų už atliktus darbus. Ši suma tuomet prilygo mano įmonės trijų mėnesių apyvartai, tad liko tik bankrutuoti.

LIŪTAI. Buvo laikai, kai pas Laimutį Pinkevičių (dešinėje) lankydavosi itin stambaus kalibro vakarėlių liūtai, Liudmila ir Gediminas Kirkilai, Raimundas Mieželis. Verslininką ištikus krizės nemalonumams, liūtai L.Pinkevičių pamiršo.

- Kaip išgyvenote skaudų bankroto smūgį?

- Sunkiai, nes juk „Ranga IV“ buvo mano sukurtas kūdikis dar nuo 1990 metų, į statybos verslą atėjau vienas pirmųjų. Ašaros gal nebyrėjo, bet depresija buvo tikrai rimta. Griuvo ne tik „Ranga IV“, bet ir prasidėjo problemos su kitu mano kūdikiu - „Vilniaus vartų“ kompleksu, kurį iš dalies finansavo „Parex“ bankas, o ir tas galiausiai griuvo.

Žlugus šiam bankui, pradėta skirstyti paskolas į blogas ir geras, bet maniškės kažkodėl tapo blogos. Juk problemų kilo ne tik „Vilniaus vartams“, kurių vertė siekė apie 200 mln. litų, bet ir komplekse sukurtai kone visų garsiausių pasaulio mados ženklų parduotuvių galerijai. O vėliau lyg tyčia tie patys ženklai pasirodė tai vienoje, tai kitoje Vilniaus vietoje ir puikiausiai egzistuoja.

Bankui pasakėme, kad per krizę nebegalime mokėti po 5 mln. litų paskolų per metus, o tik po 3,5 mln. Bet kuriam kitam bankui tokia sąlyga būtų tikusi, bet šįsyk pasakyta „ne“ - atiduokite viską iš karto. Už viso komplekso nekilnojamąjį turtą laidavo jokio kredito neturėjusi įmonė „Fashion Gates“, valdžiusi mados parduotuves. Tuomet buvo areštuotos tos išskirtinės, 40 mln. litų vertės, prekės, tačiau jos kažkodėl aukcione parduotos tik už 3 mln. litų.

- Ar tarp jūsų įmonių bankroto priežasčių neįžvelgiate politinių motyvų?

- Kodėl ne, jeigu vos tik pradėjusi dirbti naujoji Lietuvos prezidentė turtingiausius šalies žmones tiesiog išvadino oligarchais. Mano nuomone, tai buvo ne šiaip sau žodžiai, bet prasidėjęs tam tikrų verslo gigantų šturmas. Aš dirbau su prabangos prekėmis, todėl mane „imti“ buvo ypač paranku - tai darė stiprų įspūdį.

- Bankai nepadėjo nuvaryti verslo į kapus?

- Pavyzdžiui, man priklauso geras žemės sklypas prie Neries, tarp „Forum Palace“ centro ir Nacionalinės dailės galerijos. Iš vieno banko pasiskolinau 30 mln. litų, o 20 mln. įdėjau savo lėšų - ketinome ten statyti SEB banko pagrindinę būstinę, jau turėjome net sutartis. Bankas darė visas įmanomas kliūtis, kad tas projektas nepavyktų, nes jam tai tiesiog yra labai naudinga. Jeigu turtas likvidus, jį perimti labai apsimoka, nes kartu paimami ir mano asmeniniai pinigai.

Dažnai mėgstama sakyti, kad per krizę krito ir nekilnojamojo turto vertė. Tai nesąmonė, nes šiandien butai pardavinėjami už tą pačią kainą, kokia buvo iki sunkmečio. Tiesiog jie atsidūrė bankų rankose labai pigiai, vėliau tų pačių bankų buvo indeksuoti ir kainos pakilo.

Paprastas pavyzdys yra „Vilniaus vartų“ kompleksas - į jį įdėjau 50 mln. litų savo lėšų, o 100 mln. litų pasiskolinau iš banko. Aš likau be nieko, o mano 50 mln. litų atsidūrė banke. Gerai, kad mums pavyko restruktūrizuoti įmones, teismuose įrodyti, kad tai yra vertingas turtas, ir jo nepavyko iš manęs atimti.

- Jūs kalbate tarsi apie pirmuosius metus po nepriklausomybės atkūrimo, kai pas verslininkus ateidavo reketininkai ir viską pasiimdavo arba įkinkydavo į duokles?

- Su kai kuriais bankais šiandien vyksta visiškai tokie patys procesai, tik šios įstaigos nėra skustų berniukų gaujos, o solidžios kredito įstaigos, kurias esą prižiūri Lietuvos bankas.

Mano klaida turbūt buvo ta, kad susigundžiau geresniais bankų pasiūlymais. Žinoma, galima būtų Pinkevičių šiandien apkaltinti godumu, bet nemanau, kad verslas ir noras uždirbti yra godumas. O kas galėjo dar 2007 metais pasakyti, kad ateis krizė?

- Kaip pasikeitė draugų požiūris į jus, kai patyrėte bankrotą? Ar daug jų nusisuka gatvėje, nors „Rangos IV“ klestėjimo laikais tik ir bandydavo patekti į vieną kadrą su jumis pozuojant bulvariniams žurnalams?

- Pirmiausia aš nieko nekaltinu. Iš esmės juk esu dėl visko kaltas tik pats - kartais per daug rizikavau, per didelį kąsnį apžiodavau, lengvai pasitikėjau žmonėmis ir t.t.

Tikrai yra tokių žmonių, kurie mėgo mano draugiją „Rangos IV“ klestėjimo metais, o ištikus bankrotui tiesiog nusisuko. Bet aš jų ir nepasigendu, nes privalau atsigauti, daug ką permąstyti, susirasti naują veiklos nišą.

Tie, kurie laikydavo mane vakarėlių liūtu, nebuvo visiškai teisūs, nes ėmęsis mados verslo tiesiog privalėjau dalyvauti tuose blizgančiuose pokyliuose - tokia yra šio pasaulio specifika. Todėl dažniausiai tuose vakarėliuose sukiodavausi tik iš reikalo, nes dirbant tokiame versle tiesiog būtina suktis „grietinėlėje“. Buvo gana daug ir mano vaidybos, nes iš esmės nesu didelis to triukšmo mėgėjas.

- Ar dar liko krizės, nuoskaudos likučių?

- Manau, kad ją dar ilgokai jausime. Anksčiau aš kone į viską nerdavau stačia galva, o dabar ėmiau labiau žiūrėti, nepasitikėti žmonėmis. Iki bankroto žmogumi pasitikėdavau - kartą leisdavau save nuvilti. O dabar, norėdamas su žmogumi pradėti bendrą projektą, ištiriu apie jį ir jo praeitį viską, tikrinu šimtą kartų.

Tiesa, atsirado ir naujas poreikis kontroliuoti save, kad nepasitikėjimas žmonėmis netaptų paranojiškas, depresijos priežastimi (juokiasi).

Nepatikėsite, bet bankrotai, krizė man davė ir tam tikros naudos. Kai atsisukau atgal ir pasižiūrėjau į savo įmones, kurios bankrutavo, pamačiau gausybę vagysčių. Mano samdomi direktoriai ateidavo į statybų verslą ne tam, kad jį plėtotų, o kad kuo greičiau prisivogtų. Jie atvirai vogdavo iš statyboms skirtų pinigų.

Taip yra todėl, kad Lietuvoje - didelis nebaudžiamumas. Įstatymų prirašyti kalnai, bet įrodyti, kad žmogus vagia, beveik neįmanoma, vagiui palikta daug landų išsisukti - pradedant policija, prokuratūra ir baigiant teismu. Kiek esu girdėjęs, tik vieninteliam verslininkui, koncerno SBA savininkui Arūnui Martinkevičiui pavyko ir pričiupti, ir pasodinti nesąžiningą trikotažininkę.

Per krizę tapau labiau užgrūdintas, mažiau dirbu, mažiau lekiu. Jeigu ta krizė manęs nepribaigė iki galo, vadinasi, viskas yra gerai. Palengva vėl einu toliau, o Lietuvai blogai seksis dar ilgai. Per daug mūsų žmonių išvažiavo, o tiek nukraujavusi valstybė turi labai mažai šansų atsitiesti. Dar labiau apsunkina situaciją niekam nereikalingi ir dažnai nesuvokiami valdžios sprendimai. Esu gerokai atitrūkęs nuo politikos, tačiau kartais susidaro įspūdis, kad valdžioje sėdi arba kvailiai, arba tie, kuriems geriausia specialiai nieko nedaryti.

- Koks yra jūsų garsiojo Lentvario dvaro likimas? Jis nyksta akyse, niokoja benamiai?

- Kadangi dvaras įsikūręs tam tikroje specifinėje aplinkoje, kur gyvena ir specifinė publika, šiuos nuostabius rūmus būtina nuolat saugoti. Kai per metus aš uždirbdavau ir po 80 mln. litų, už apsaugą kas mėnesį mokėjau po 10 tūkst. litų, įrengiau tvorą, pastačiau apšvietimo stulpus, paleisdavome šunis, buvo ramu.

Dabar aš neturiu galimybių apsaugai skirti tiek pinigų, tad neliko nei apsaugininkų, nei šunų, o apšvietimo stulpus benamiai nupjovė turbūt per dvi savaites ir juos pardavė metalo supirktuvėms. Jie toliau niokoja rūmus, o man kultūros sergėtojai siunčia baudos kvitus. Įrengėme geležines duris, bet per porą savaičių nuplėšė jų metalines rankenas, kirviais tas duris iškapojo.

Žvelgiant iš šiandienos pozicijos, man to dvaro turbūt ir nereikėjo, bet kitados atrodė kitaip. Juolab kad uždirbdamas tikrai daug maniau, jog 14 mln. litų remonto sąmata bus nesunkiai pakeliama.

- Iš kokių pinigų šiandien gyvena Laimutis Pinkevičius?

- Iš algos - 6,5 tūkst. litų per mėnesį. Dabar labai daug ko atsisakau, žiūriu į kainas, ko anksčiau nedarydavau, perku prastesnius drabužius, mažiau važinėju. Aš gyvenu iš buvusios prabangos.

- Sakėte, kad dairotės naujų verslo nišų, gal jau radote kuo užsiimti?

- „Respublikai“ atskleisiu paslaptį - pradedu, manau, gerą verslą Irake. Nors Bagdade dar tikrai nėra taip ramu, tačiau ten susipažinau su itin aukštais ir įtakingais Irako valdžios atstovais, Irake būnu dažnai ir jaučiuosi saugiai.

Kol kas esu Lietuvoje, nes Irake vyksta gubernatorių rinkimai, o be pasišaudymų ir sprogdinimų tokios kampanijos ten nevyksta. Pats tokių išpuolių nesu matęs, tik girdėjau galingus šaudymus stadione, kai Irako futbolo rinktinė laimėjo rungtynes, lyg prieš Katarą. Beje, irakiečiai turi tokius futbolo stadionus, apie kuriuos lietuviai galėtų tik pasvajoti.

Į Iraką aš važinėju jau porą metų - spėjau pažinti ir tą kraštą, ir įdomius jo žmones. Lietuvoje mane greitai bus sunku sutikti, nors tikruosius savo verslo planus Irake turbūt galėsiu atskleisti tik rudenį.

- Ar nėra rizikinga investuoti į šalį, kurios valdžia gali pasikeisti per naktį - vos po JAV sprendimo, - ir jūsų užtarėjai aukšti politikai taps niekuo?

- Pirmiausia aš neturiu pinigų investicijoms, o jei turėčiau - jų ten tikrai nekiščiau. Aš parduodu Irakui savo žinias, kaip ir ką daryti.

- Kas vykdys jūsų sugalvotus statybų projektus - gal susigrąžinsite po „Rangos IV“ bankroto bedarbiais tapusius lietuvių meistrus?

- Kad Lietuvoje visiškai neliko meistrų, statybininkų. Kiti statybų verslininkai verkia, kad nebeliko nagingų meistrų - visi išvyti į anglijas ar airijas. Bedarbių Lietuvoje turime daugybę, bet tarp jų nėra nagingų žmonių - visi išvažiavo. Visos mūsų valdžios mėgsta kalbėti apie šešėlinį verslą, o nuvažiuokite į bet kurį statomą individualų namą ir rasite tą šešėlį - dar likę meistrai dirba tik už vokelius.

Irake savo projektams įgyvendinti aš samdysiu ispanų, turkų kompanijas, korėjiečius. Tik ne vietinius, nes jie nėra geri statybų darbininkai, irakiečiui privalu penkis kartus per dieną pasimelsti. Be to, jie istoriškai yra bibliniai klajokliai, pirkliai. Irakietis geriau mažiau uždirbs, bet visą dieną ramiai sėdės, gers arbatėlę, rūkys kaljaną.

- Irake atstovaujate valstybei, kuri yra šią šalį okupavusių pajėgų dalis, tad kaip į jus ten žiūri vietiniai?

- Normaliai. Irakiečiai tik į Ameriką žiūri prastai. Bet ne todėl, kad amerikiečiai nuvertė Sadamo Huseino (Saddam Hussein) valdžią, Irako žmonėms labiausiai pikta, kad užsieniečiai be jokios pagarbos niokojo jų šventas vietas. Tarkim, šventasis, tūkstančius metų skaičiuojantis Nadžafo miestas, kai jame pasislėpė S.Huseino žmonės, buvo tiesiog sulygintas su žeme. Su visais niekuo dėtais jo gyventojais. Štai dėl ko jie labiausiai pyksta ant amerikiečių.

- Ko, jūsų manymu, Lietuvoje reikėtų, kad sumažėtų šešėlinis verslas, atsigautų ekonomika?

- Prieš krizę šešėlis buvo gerokai susitraukęs, nes žmonės norėjo gauti algas oficialiai. Dabar būtina daryti viską, kad mūsų rinka atsigautų ir žmonės vėl daugiau užsidirbtų. Tačiau kai valstybė tam beveik neskiria dėmesio, šešėlis tik plečiasi. Pasiekta tokia situacija, kad jeigu verslininkas sumokės Lietuvai visus mokesčius, jis neišgyvens. Jei mokesčius slėps - išgyvens, bet apimtas nuolatinės baimės.

Aš nesuprantu vienos lietuviškos nesąmonės, kai skelbiant viešuosius konkursus svarbiausia sąlyga tampa mažiausia darbų kaina. Man tai nesuvokiama, nes kaina yra tokia, kokia yra rinkoje. Vadinasi, ta kaina numušama mokesčių sąskaita, nes bet kuris protingas sąmatininkas įskaičiuoja ir įmonės pelningumą - apie 5-7 proc. Tad kaip gali konkursą laimėti įmonė, pasiūliusi 30 ar net 40 proc. mažesnę kainą? Tai įmanoma tik nesumokant pinigų darbininkams, statyboms naudojant gerokai mažiau ir prastesnių medžiagų.