Lazdininkų kaime gyvena meniškos sielos žemdirbiai

Pajūrio kaimai ir miesteliai

Kretingos rajone, už 5 kilometrų į pietvakarius nuo Darbėnų, prieš 755 metus įsikūrę Lazdininkai garsėja ne tik II-XII amžių kuršių kapinynu, čia besikuriančiu kryžių kalno "broliu", dviem koplyčiomis, stebuklingu šaltiniu, bet ir auksarankiais žemdirbiais, kurie, iš laukų ir kiaulidžių sugrįžę, įvairiausioms meno mūzoms tarnauja.

Jeigu būtų sukurtas kaimo herbas, jo simboliai galėtų būti petunijos ir gandrai. Kieno gandralizdžiai tušti, tie kasmet gražėjančias sodybas puošia drožtais iš medžio paukščiais bei nuostabiais alpinariumais su lelijų tvenkiniais. Būrelį bendruomenės narių sutikom ką tik grįžus iš garsiųjų Šiluvos atlaidų. Nubilda jie ir į Seimo rūmus pasižvalgyt, sako turį ten "savo" žmogų ir patarėją.

Medicinos slaugytoja Vanda Šimkuvienė ne tik lanko Lazdininkų ligoniukus, perriša ir lašines stato, bet ir vadovauja 600 narių bendruomenei. Kažkada Lazdininkai buvo centras, jungęs du kolūkius, o jiems iširus, iš nostalgijos aktyviam liaudies žmonių judėjimui vėl sulipdė iniciatyvią bendruomenę.

Miškuos pasislėpusi Šv. Marijos koplytėlė su stebuklingu šaltiniu ir šalia kylančiu kryžių kalno antrininku - gausiai lankoma maldininkų

Pradinėje mokyklėlėje sumažėjus vaikų ir ėmus juos vežti į mokslus Darbėnuose, nebešildomose patalpose įsiplieskė kultūros židinys. Kai sulauks europinės paramos, pastatą rekonstruos visuomeniniam naudojimui: bibliotekai, jaunimo salei, tautodailininkų (pynėjų, veltinininkų, nėrėjų), menų, mokslo centreliui ir poetų Kazimiero Paburskio bei Adomo Stoncelio baladžių skaitymams.

"Lazdininkų koplyčią per kelis dešimtmečius pastatė bendruomenė", - sako jos pirmininkė, medicinos slaugytoja Vanda Šimkuvienė

Jau kuris laikas rengiamos vasaros stovyklėlės kaimo vaikams, kurie keliauja į pažintines ekskursijas su savo gide pedagoge Aušra Galdikiene. Maudosi jie dirbtiniame 106 ha ploto ežere. Aplink jį kyla naujakurių trobos, kuriasi kaimo turizmo sodyba, kurioje laigo žirgai.

Kaimo senbuviai, SEB banko prezidento patarėjo Gitano Nausėdos tėveliai, kiek remiami paminklosaugininkų, sutvarkė čia nuo seno stūksojusį malūną, nuolat lankomą vestuvininkų. Jauni verslininkai, Lazdininkuose įkūrę medžio apdirbimo įmonę, dovanojo bendruomenei medienos ilgasuoliams.

Šventumas ir nuodėmės

Erškėtynės miške rymančios nūnai mūrinės koplytėlės šlaite kuriasi naujas kryžių kalnas. 1926 m. vietos ūkininkams Pociams sapne pasirodžiusi Šv. Marija liepė pastatyt medinę koplytėlę jos garbei. Per sekmines, kaip senoj gadynėj, čia suplaukia apylinkių maldininkai, ir semia gydomųjų galių turinčio stebuklingo šaltinėlio vandens. Jeigu tuo metu atitekančio šaltinėlio šuliny nėra vandens, - metai bus šlapi, jeigu sklidinas, - sausa, ir ši dangiškoji nuoroda pasitvirtina jau 40 metų...

"Žemdirbys rudenį žemę nudažo juodai, pasėliais - žaliai, vėliau ražienos pageltonuoja. Jei nagų neprikištų, būtų tik rudi piktžolynai", - ūkininkas R. Grabys žemdirbį prilygina dailininkui

Lazdininkų didžioji koplyčia kilti pradėjo dar kolūkio laikais, kai sudegė čia stovėję kultūros namai ir raštinė - drauge su jaunu vaikinu. Kolūkio pirmininkas Albinas Šimkus turėjo drąsos suburti iniciatyvinę savanorių statybininkų grupę. Prasidėjus perversmams, žmonės nuskurdo, ir tik susibūrus į bendruomenę, vėl atsirado rėmėjų: rajono Savivaldybė ir privatūs asmenys. Štai vienas pensininkas vien koplyčios tvorai skyrė 6 000 litų. Netrukus koplytėlėje atsiras altorėlis, vargonai ir varpas, sukviesiantis senolius mišioms. Joms patarnauti pažadėjo ir Kretingos broliai pranciškonai. Lazdininkiečiai nėra vien kokie pamaldūs fariziejai: jie iš tikrųjų lanko ir slaugo, šelpia, maitina, darbuos užvaduoja susirgusį kaimyną, padeda šiam artimą laidojant. Nepiktybiniai esą ir vietos laidokėliai, vos pora šeimų, kuriuos aplinkiniai švelniai per dantį patraukia, kaip ir keletą moterėlių, kurios myli daugiau negu vieną vyrą. Bendruomenės pirmininkė apgailestauja dėl vieno: jai atsikėlus į kaimą prieš 40 metų, kasmet gimdavo po 40 kūdikėlių, paskutiniais metais - po tris, šiemet "tik įtariamas" vienintelis nėštumas.

Daros Grabienės darbai puošia ne vieną kaimiečio trobą

"Žemdirbys yra žemės dailininkas"

Pas ūkininką Raimondą Grabį kaimiečiai skuba šiuolaikių kombainų ar kitų padargų skolintis; nemoka žmogus atsakyti. Jo žmona Dara puoselėja retų augalų ir medžio skulptūrų karaliją, ir simegrafijos technika kuria neįprasto grožio paveikslus, kuriuose skleidžiasi gėlės ir sklando angelai.

Kai paklausėme Raimondą, žmogų-orkestrą, negriežiantį tik smuiku (bet tik dėl to, kad žmona stryką paslėpė), kam jis, ėmęs ūkininkauti, užsikrovė dar ir visuomenininko, kultūros barų artojo naštą, šis juokėsi: "Teisingiau klaust, kam muzikantui reikėjo tapt ūkininku? Įsikirtęs žemės nagais ir dantimis, užsiklojau stogą asbesto danga, ir pradėjau ūkininkaut, kad uždirbčiau metaliniam stogui. Ir pradėjom fanatiškai kast griovius, rauti akmenis, ir tas fanatizmas nesibaigia - žūtbūt reikia mums to raudono prašmatnaus stogo. Niekas manęs iš čia nebeiškrapštys. Kokie tie lazdininkiečiai? Moterys - švelnios visos, vyrai šiurkštesni, bet viskuo pasidalinam. Jeigu žmogui reik, o tu turi, - kaip neduosi?"

Štai ką iš pajūrio akmenėlių kuria stambų gyvulių ūkį su vyru prižiūrinti Staselė Galdikienė, tapanti ir paveikslus, kai rankas nuo darbų praskiria

Dabar Grabiai nebelaiko karvių nei kiaulių, bitės, sako, pačios atskrenda sugelt, o medaus ir grietinės atneša kaimynai. Jie augina grūdines kultūras, vėl juokauja dar neturį "tikro lietuviško raugo", kurio daugiausia turi būti smegeninėj. Ketina prasigyvenę kepti naminę duoną: "Tam pačiam pečiuj kepsim, ant jo ir miegosim", - šmaikštauja.

Ivona ŽIEMYTĖ