Istoriškai pasmerkta išnykti tauta pirmiausia turi būti išvietinta - atsaistyta nuo savo žemės. Kad tokia tauta greičiau įsilietų į išsvajotą betautę pilietinę žmoniją, jai visokeriopai „padedama“ išsivaikščioti po platųjį pasaulį, pasitelkiant ekonominio ir socialinio poveikio priemones bei propagandiškai teisinant ir skatinant tokį išsisklaidymą.
Troškimas ir siekis išnykti - toks dabar yra tautai ideologiškai peršamas ir šlovinamas jos istorinės būties galutinis tikslas ir aukščiausia prasmė. Vadinamasis „globalios Lietuvos“ projektas yra ne kas kita, kaip šalies valdžios patvirtinta ir oficialia politika paversta iš pasaulio istorijos arenos visiems laikams privalančios ir apsisprendusios „savanoriškai“ pasitraukti tautos ir valstybės vizija.
Toji vizija yra absoliuti principo „Lietuva - lietuviams“ priešingybė, visiškas jo paneigimas. Tai - tautos ir valstybės išsibūtinimo - savanoriškos politinės savižudybės ir istorinio susinaikinimo formulė.
Panašiai kaip XIX amžiaus bajorai ir XX a. vedliai į „šviesų komunizmo rytojų“, šios vizijos įgyvendintojai - XXI a. Lietuvos „vesternizatoriai“ ir „europizatoriai“ - savęs taip pat nelaiko tikrais „tamsios ir atsilikusios“, todėl vertos tik išnykti lietuvių tautos nariais.
Jie taip pat priklauso naujųjų kilmingųjų, aukštesnės rūšies žmonių - tik jau nebe homo sovieticus, bet homo europaeus - tipui, arba transnacionaliniam, savo tautoms susvetimėjusių „eurointegratorių“, pirmiausia Europos tautų likimą savo nuožiūra sprendžiančių politikų ir biurokratų siauram sluoksniui.
Šis sluoksnis pasiryžęs viso žemyno gyventojus „vesti į šviesią europinę ateitį“ - „integruoti“ ir „europizuoti“ dabartines Europos tautas tol, kol šitaip „vedamos“ jos „subręs“ tiek, kad virs tik „naujaisiais europiečiais“ ir susitaikys su mintimi, kad jų sukurtos valstybės yra tik politinės ir istorinės atgyvenos ir turi kuo greičiau tapti „federalizuotos“ imperijos valstijomis.
Globalistinėje ir paneuropinėje šiam sluoksniui būdingoje pasaulio vizijoje žmonių, tautų ir nacionalinių valstybių tiesiog nėra ir būti negali. Yra tik „globali pasaulinė laisvoji rinka“, kurioje „laisvai“ juda darbo jėga.
Ne žmonės, o tik pagal „globalios darbo rinkos poreikius“ paskirstomi ir jos „nematomos rankos“ verčiami nuolatos migruoti iš vietos į vietą „žmogiškieji ištekliai“, faktiškai virtę žmogaus pavidalą turinčių kone grynai biologinių būtybių beveidėmis masėmis. Šioje pasaulio vizijoje valstybių, kaip savarankiškų politinių darinių, tai yra politiškai susiorganizavusių kolektyvinių bendrijų, taip pat nėra, kaip nėra ir nuolatinių, nuo amžių šių bendrijų apgyventų bei jų gintų ir visokeriopai puoselėtų teritorijų.
Formaliai pasaulio politiniame žemėlapyje dar nubraižytos valstybių teritorijos yra tik ekonominės zonos - potencialūs iš bet kur ir bet kada galinčių ateiti „investuotojų“ veiklos geografiniai taškai. Tokioje „ekonomizuotoje“ globalioje erdvėje turi netrukdomai vykti postmodernios tautų deportacijos - prieš pusantro tūkstančio metų vykusio masinio tautų kraustymosi laikus primenančios nepabaigiamos „žmogiškųjų išteklių“ klajonės.
Kitaip negu komunistinėje imperijoje, sprendimus dėl tokių deportacijų priima ne politinės valdžios viršūnės, nes „darbo jėgos“ išteklius skirsto ne centralizuoto valstybinės ekonomikos planavimo žinybos. Deportuojamųjų nelydi ginkluoti konvojai ir į paskirties vietą jie keliauja ne gyvuliniais vagonais užkaltais langais. Šių dienų ekonominiai tremtiniai iškeliauja iš savo žemės „savanoriškai“, nepatirdami jokios išorinės prievartos, o tik genami beviltiško skurdo ar bent kiek padoraus materialinio gyvenimo lūkesčių.
Jų klajonių maršrutus braižo dažniausiai anonimiški investuotojai, nes jų sprendimai lemia, kurioje pasaulio vietoje tremiamieji įžvelgs nors menkutę viltį patenkinti tuos lūkesčius.
Tarybų Sąjungos tautų gyvenamąsias vietas mėginta paversti internacionalinėmis „komunizmo statybos“ aikštelėmis. Dabar tautų gimtoji žemė ir tėvynė turi tapti „globalios rinkos“ segmentais - nupolitintomis ir nuistorintomis ekonominėmis „investavimo zonomis“ ir „žmogiškųjų išteklių“ laikino postovio aikštelėmis - jų surinkimo ir paskirstymo punktais.
Nacionalinės valstybės, kaip politiškai savarankiški dariniai, čia tampa nereikalingomis atgyvenomis, nes „valstybės“ paskirtis dabar yra viena: sukurti palankiausią aplinką - teisines, ekonomines ir socialines sąlygas - į šias „zonas“ ateiti ir jose nevaržomai veikti „investuotojams“ bei palaikyti viešąją tvarką „žmogiškųjų išteklių“ sankaupos vietose.
Kaip ir sovietmečiu, tokių „valstybių-zonų“ valdžia nėra politinė valdžia, prisiimanti visą atsakomybę už savo tautų išlikimą ir ateitį. Toji „valdžia“ iš tikrųjų yra administracinis-biurokratinis tik išorinį „valstybės“ pavidalą beturinčios ekonominės zonos aparatas, kurio pirmutinis ir svarbiausias rūpestis yra apginti „investuotojų“ interesus - sukurti palankiausias sąlygas jiems veikti ir prireikus slopinti nuo tokios veiklos dažnai smarkiai nukenčiančių ir todėl ja nepatenkintų „čiabuvių“ pasipriešinimą.
Ši „ekonominė“ tautų ir valstybių naikinimo logika ir ją įkūnijantys mechanizmai „nepriklausomoje“ Lietuvoje veikia visa jėga. Tačiau siekiama, kad jie veiktų pavyzdingai, o tam būtina pašalinti didžiausią jiems tobulai veikti trukdančią kliūtį. Toji vis dar iki galo nepašalinta kliūtis - daugelio šalies piliečių sąmonėje ir atmintyje vis dar gyvas ar bent jau rusenantis principas „Lietuva - lietuviams“.
Mat jis gali tapti sumaniusios vėl pasipriešinti gresiančiam išnykimui tautos atsparos tašku ir tuo mažu akmenėliu, galinčiu apversti pergalingai dardantį į priekį žmones, tautas ir valstybes naikinančio globalizmo vežimą. Baiminamasi, kad, prisiminę šį principą ir prie jo sugrįžę, per nelaisvės dešimtmečius smarkiai ištautinti ir išvalstybinti lietuviakalbiai žmonės vėl gali panorėti tapti politine tauta, o atkurtoji Lietuvos Respublika - tikra valstybe.
Daugiau skaitykite www.respublika.lt
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą