Lietuviai "užpuolė" garsųjį Dž. Irvingą

Vilniaus knygų mugės svečiai

Kol lietuvių rašytojai Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje diskutavo, kodėl lietuviai mažai skaito savo šalies autorių kūrinių ir kaip tuos kūrinius pareklamuoti, gretimoje salėje susispietė keli šimtai garsiojo amerikiečių rašytojo Džono Irvingo gerbėjų.

Visi norėję išvysti garsenybę netilpo į erdvią salę, per visą "Litexpo" angarą nusidriekė eilė žmonių, norinčių gauti rašytojo autografą.

Susitikime su skaitytojais Dž. Irvingas pasakojo, kad pirmiausia sugalvoja paskutinį knygos sakinį ir tik po to pradeda rašyti romaną ir atskleidė šiuo metu kuriamo romano "Paskutinė naktis Tvistedriveryje" paskutinį sakinį: "Jis jautė, kad didysis gyvenimo nuotykis tik prasideda, tai tikriausiai jautė ir jo tėvas, tą dramatišką paskutinę naktį Tvistedriveryje"...

Autorius jau yra pabaigęs trylika šios knygos skyrių iš numatytų penkiolikos. O Vilniaus knygų mugėje Dž. Irvingas pristatė naujausią ir labiausiai autobiografinį savo romaną "Kol tave rasiu". Šio romano ašis - du svarbiausi Dž. Irvingo gyvenimo faktai: tai, kad jį vaikystėje seksualiai išnaudojo vyresnė moteris, ir tai, kad jis nėra matęs savo tėvo.

Vilties teikia šeima

Apie vaikystėje patirtą seksualinę prievartą rašytojas viešai prabilo pirmą kartą, o štai savo biologinio tėvo nepažįstantis herojus jau gyveno romanuose "Pasaulis pagal Garpą" ir "Sidro namų taisyklės". Naujojoje knygoje šis motyvas tampa bene svarbiausiu.

Dž. Irvingo motina jam ilgą laiką nieko nebuvo pasakojusi apie tėvą. Tik sulaukęs 39-erių jis iš motinos gavo tėvo laiškų, kuriuose tėvas rašė norintis matytis su sūnumi.

"Šis romanas nėra mano asmeninė psichoterapija. Taip būtų, jei knygą būčiau rašęs sulaukęs vos dvidešimties. O dabar aš jau susidorojau su psichologinėmis traumomis, atleidau motinai tai, kad ji man nieko nesakė apie tėvą", - sakė rašytojas. Jis pabrėžė, kad visus romanus, pagrįstus tikrais įvykiais, jis rašo po jų praėjus daugeliui metų.

Šeima, jos narių tarpusavio santykiai - viena svarbiausių Dž. Irvingo kūrybos temų. Rašytojas teigia jaučiąs pareigą palaikyti šeimą kaip instituciją, kuri yra patekusi į pavojų.

"Nežinau jokių kitų visuomeninių, bendrų institutų, kurie taip stipriai pateisintų savo egzistavimą. Valstybė? Religija? Pirmoji vis nenustoja mūsų nuvilti, antroji paprasčiausiai žudo mus Dievo vardu. Daugelis šeimos idėją yra nuteisę - tiek daug santuokų išyra, daug vaikų auga atskirai nuo savo tėvų, bet kartu yra ir daugybė žmonių, kurie deda visas pastangas, kad turėtų idealią šeimą. Manau, jog tik šeima gali padėti šiais laikais žmonijai išgyventi. Šiandien kaip niekada žmonijai reikia ir trūksta kantrumo, o valstybė ir religija nenustoja rodyti vien siaubingą nekantrumą. Šeima moka atleisti, todėl ji visada teikia vilties", - sako rašytojas ir prisipažįsta, jog pati didžiausia jo gyvenimo baimė yra baimė prarasti savo vaikus.

"Aš buvau studentas, kai gimė mano pirmasis sūnus, tad nuo 22 iki 65 metų - ilgas laikas, kurį gyvenau su vaikais. Vienas ar daugiau vaikų nuolat gyveno su manimi. Mano 16 metų vaikas vis dar gyvena su mumis. Jaučiu, kad pusę laiko šalia manęs gyveno ir mano vaikų draugai. Neturiu durų savo biure, nes noriu, kad vaikai jaustų, jog niekada man netrukdo. Nesu toks žmogus, kuris sako "aš rašau, todėl turi būti tylu, negrokite muzikos ir netriukšmaukite", - pasakoja rašytojas.

Gaudo laiko judėjimą

Visos Dž. Irvingo knygos yra didelės apimties, o romanas "Kol tave rasiu" - beveik 900 puslapių.

"Visada idealiausiu romano modeliu laikiau XIX amžiaus romaną, o dauguma jų - didelės apimties. Skaitytojai mėgsta ilgus pasakojimus su įdomiu siužetu ir intriguojančiais personažais. Man svarbiausia - galimybė romane sugauti laiko judėjimą. Mano objektas - ne trumpos atostogos, o 30 kieno nors gyvenimo metų arba ilgas perėjimas iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį. Tam, kad papasakočiau tokias istorijas, kurios mane domina, man reikia daug puslapių", - savo motyvus dėsto rašytojas, romanus rašantis paprasta senovine spausdinimo mašinėle penkerius, šešerius, net septynerius metus.

Literatūrinį gyvenimą jis lygina su sportu.

"Man pasisekė, kad teko pagyventi ne tik literatūros, bet ir sporto pasaulyje. Nuo 14 iki 34 metų buvau imtynininkas. Kai man buvo 30 metų, supratau, kad talentas iš tiesų nėra toks svarbus, kaip man atrodė. Geriausias sportininkas nebūtinai yra talentingas. Taip ir su literatūra. Jei jau mėgsti rašyti, turi mėgti ir kartoti, "treniruotis", nuolat skaityti tai, ką parašei, perrašinėti, keisti ir ištobulinti. Nesijaučiu talentingas, greičiau - darbštus", - teigė rašytojas ir pridūrė, kad svarbiausio rašytojo bruožo - susikaupimo - išmoko būtent imtynių sporte.

"Kontroliuoti istoriją, besitęsiančią ilgą laiko tarpą ir apimančią daug personažų, yra daug sunkiau negu trumpą. Skaitytojai vertina šį rašytojo darbą, o dauguma kritikų - ne. Aš moku rašyti trumpai - juk rašau scenarijus. Neilgus, 125 puslapių - dideliu šriftu ir dideliais intervalais", - primena rašytojas.

Filmas nuskurdina knygą

Pagal Dž. Irvingo kūrinius yra sukurtos kino juostos: "Garpo filmas", "Naujojo Hampšyro viešbutis", o už "Sidro namų taisyklių" scenarijų rašytojas netgi pelnė "Osakarą".

Tiesa, šį filmą Dž. Irvingas kūrė 13 metų su keturiais skirtingais režisieriais. Vienas režisierius mirė, kitus du Dž. Irvingas atleido. Puikiai susidirbti pavyko tik su ketvirtu režisieriumi.

"Šis filmas man tiek pat brangus, kaip ir kiekvienas mano romanas. Žinoma, kiekviena ilga knyga nukenčia perdirbant ją į filmą - bet svarbu, kad išliktų romano dvasia", - įsitikinęs rašytojas.

Dž. Irvingas yra parašęs vienuolika romanų. Lietuvių kalba yra išleistos šešios jo knygos: "Pasaulis pagal Garpą", "Našlė vieneriems metams", "Ketvirtoji ranka", "Malda už Oveną Minį", "Sidro namų taisyklės" ir naujasis romanas "Kol tave rasiu".

Parengė Jurga PETRONYTĖ