Lietuvių liaudies pasakos - vaikams gąsdinti

Tradicijų kaita

Su lietuvių liaudies pasakomis užaugę dabartiniai tėvai savo atžaloms jų skaityti nebenori, nes jose pilna agresijos ir žiaurumo. Šiurpius įspūdžius dar labiau sustiprina leidėjų užmojai - žiaurios scenos iliustruojamos ryškiais piešiniais.

"Nulenkė dviejų medžių viršūnes ir pririšo vieną koją prie vieno medžio, o kitą koją prie kito. Kai tik medžiai tiesės, perplėšė muzikantą per pusę"; "Tavo dvylika brolių mane dalgiais užkapojo"; "Karaliūnas nuėjo į trobelę pas raganą, įskėlė trinką, užspraudė jos plaukus, ir tol kurtai ją draskė, kol visai sudraskė"... Tai tik keletas ištraukų iš pasakų, kurių šiandien pilni visi knygynai.

Kai kuriose iš knygų vaizdžiai nupiešta, kaip gaidelis išmuša akį vištytei, vilkas krenta į verdantį puodą, o brolių juodvarnių sesuo deginama ant laužo.

Ar šios pasakos tinkamos skaityti šiuolaikiniams vaikams, kuriems jau iškyla klausimų, kaip išgyvens Raudonkepuraitę prarijęs vilkas su prapjautu pilvu, - vieningos etnologų ir psichologų nuomonės nėra.

Tačiau abi pusės sutinka - leidėjai turėtų prisiimti didesnę atsakomybę parinkdami iliustracijas vaikiškoms pasakoms.

Pasakos taip pat sensta

Kasmet iš naujo perleidžiamos klasikinės pasakos, užauginusios ne vieną kartą, perkamos ne tik iš įpročio. Knygelės plonais viršeliais - kur kas pigesnės už pasakų rinkinius - kainuoja iki 10 Lt. Dėl šios priežasties, atėję į knygynus, tėvai ilgai nesidairo. Taip dienraščiui teigė "Vagos" knygyno pardavėjos.

Yra buvę, kad nusipirkę tokias, vėliau tėvai pardavėjoms guodžiasi, esą jų negalėję skaityti dėl per žiaurių scenų.

Ne viena kalbinta knygyno darbuotoja dienraščiui prisipažino, jog kai kurių pasakų net už dyką į namus nesineštų.

Kaip atsitiko, jog patys mielai klausę istorijų apie dalgiais piktų Eglės brolių užkapotą žaltį Žilviną, šiandien savo atžaloms jų nebedrįstame skaityti?

Klaipėdos etnokultūros centro etnologė Valerija Jankūnaitė mano, jog dauguma lietuvių liaudies pasakų nebeatitinka poreikių, nes šiuolaikiniai vaikai auga visiškai kitoje aplinkoje.

"Jie gerokai sąmoningesni, informacija supa iš visų pusių - yra televizija, kompiuteris, darželiai, mokyklos. Mano anūkas suvokia, kad jeigu milžinui nukirto galvą, jis nebegyvens. Anksčiau vaikai apie tai net nesusimąstydavo. Gilioje praeityje pasakas tik girdėjome, dabar - matome. Kai kurias iš jų tikrai atėjo laikas padėti į lentynas dulkėti", - atviravo V. Jankūnaitė.

Skaitydama pasakas anūkui, ji pati kai kurias vietas tiesiog praleidžia arba perkuria ir taip pataria elgtis visiems tėvams.

Didžiausią akmenėlį etnologė meta į leidyklų daržą - kai kurios jų aprašomas žiaurias scenas dar "sustiprina" spalvingais piešiniais.

Iliustratorių "deficitas"

Šiandien jokia institucija nekontroliuoja nei vaikiškų knygų turinio, nei jų apipavidalinimo. Leidyklos - pačios sau šeimininkės.

Vienos iš jų - "Alma Littera" redaktorė koordinatė Nijolė Kuolienė "Vakarų ekspresui" sakė, kad ši leidykla lietuviškų pasakų stengiasi leisti kuo mažiau.

Leidykla mieliau perleidžia užsienio knygeles ir rinkinius, taip nusimesdama sunkią naštą - ieškoti dailininkų vaikiškoms pasakoms. Jų Lietuvoje - tikras badas.

"Ateina būriais, bet kai pamatome darbus, tenka atsisveikinti. Visi stengiasi kurti meną, atneša niūrius tamsių spalvų piešinius, net mums nejauku į juos žiūrėti. Dailininkai užmiršta, jog dirba vaikams. Kai prašome piešti aiškiai, ryškiai - įsižeidžia. Viena mergina net pasakė, kad jeigu dirbtų taip, kaip pageidaujame, ją išmestų iš Dailės akademijos", - kalbėjo N. Kuolienė.

Ši leidykla nė karto negavo apdovanojimo kasmet Kultūros ministerijoje rengiamame geriausio vaikiškų knygų iliustratoriaus konkurse. Komisijai leidyklos knygos - per saldžios. Paradoksalu, tačiau "saldžiai" iliustruotas pasakas vaikai graibstyte graibsto.

Mentaliteto bėdos

"Per dešimtmečius Lietuvoje mažai kas pasikeitė. Anuomet kritikai liaupsino knygos "Gyvasis vanduo" iliustracijas. Pamenu, jog visi tėvai šlavė ją nuo lentynų, tačiau vaikai šios knygos bijojo. Aš prašydavau mamos, kad tik jos prieš miegą neskaitytų," - prisiminė N. Kuolienė.

Lietuvos kritikai plaka vieną populiariausių ir labiausiai vaikų pamėgtą dailininką išeivį Gintarą Jocį būtent dėl to, kad jo darbuose "mažai meno". Su jo iliustracijomis "Alma Littera" išleido ypač perkamą Justino Marcinkevičiaus knygą "Grybų karas".

Anot N. Kuolienės, panašiai yra ir su lietuviškų pasakų tekstais. Trūksta "lengvų ir šviesių" autorių. Ypač literatūriniais "šedevrais" apkraunami moksleiviai.

"Vadovėlių sudarytojai parenka tokias ištraukas, kad vaikai į namus verkdami pareina - guodžiasi nesuprantantys, apie ką skaitė", - pavyzdį pateikė leidyklos redaktorė.

Kas slepiasi "žarijų duobėje"

Etnologė V. Jankūnaitė, padėjusi į šoną lietuvių liaudies pasakas, savo vaikaičiui skaito trumpas, pozityvias knygeles apie gamtą, kuriose aprašomi augalų, vabalėlių nuotykiai ir įvairios istorijos.

Klaipėdietė mano, kad pasakų, neigiamai veikiančių vaiko psichiką, jie prisižiūri per televiziją.

Priešingai kalba vaikų psichologė Rasa Karalienė. Per ilgą darbo praktiką jai nepasitaikė atvejų, kad net ir pati žiauriausia lietuviška pasaka būtų pakenkusi.

"Poveikio galima tikėtis tik jei vaikui žiaurias istorijas skaitytų nuolat ir dar akcentuotų pačias negatyviausias vietas", - sakė R. Karalienė.

Psichologei lietuvių liaudies pasakose kur kas labiau užkliūva užslėptas, tačiau į vaiko pasąmonę kalamas socialinis moters, kaip aukos, portretas.

"Atkreipkite dėmesį - visos moterys mūsų pasakose yra vargšės, skriaudžiamos ir našlaitėlės. Tai jas į žarijų duobę įmeta, tai pamotės tyčiojasi. O gebančios save apginti vaizduojamos raganomis, piktomis pamotėmis ir nedorėlėmis. Štai čia slypi kur kas didesnė blogybė, formuojanti vaiko požiūrį", - įžvelgė R. Karalienė.

Ragina skaityti

Pokalbininkė priminė, jog pasakų paskirtis - ne tik lavinti vaiko fantaziją, bet ir formuoti jo pasaulėžiūrą. Tik nuo pačių tėvų priklauso, kaip suskambės neįtikėtina, pramanyta istorija.

Psichologė pataria tėvams neapsiriboti tik lietuviškų pasakų skaitymu. Gyvenimo išminties, suprantamos ir patiems mažiausiems, pilnos yra rašytojos Astridos Lindgren istorijos. Pozityvios ir leidyklos "Nieko rimto" knygos. Galų gale - pasakas galima kurti patiems.

"Jeigu iš kitos pusės pažiūrėtume, jau geriau skaityti kad ir tą pačią tautosaką, negu pasodinti vaiką prie televizoriaus. Pasakėlės vakare prieš pat miegą - tai ir galimybė parodyti savo mažajam dėmesį, kurio suaugusieji, įsisukę į darbų karuselę, dažnai pašykšti", - ragino vaikų psichologė R. Karalienė.

Apie pasakas

  • Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Vokietijoje pasakų žanras keletą metų buvo uždraustas, nes manyta, kad skatina žiaurumą ir fašizmą.
  • Ne mažiau už lietuvių pasakas negailestinga yra suomių liaudies kūryba. Dauguma jų visuomet baigiasi blogai.
  • Amerikiečių gydytojas psichologas ir pedagogas Bendžaminas Spokas prisipažino, kad vaikystėje, paveiktas pasakos, bijojęs gaisrinių mašinų: "Turbūt žinojau, kad jos yra tam, jog gesintų gaisrus ir gelbėtų žmones, bet kai naktį girdėdavau jų sirenų kauksmą, susigūždavau iš baimės ir visa savo esybe jusdavau kažkokią laukinę jėgą, kuri tarsi sukeldavo naikinančią ugnį."
  • Moksliniais tyrimais nustatyta, jog vaikai dažniausiai bijo šunų, tamsos, gaisrinių mašinų, sirenų, žemės drebėjimų, grobikų, greito važiavimo, gyvačių ir aukščio.

Vaida JUTKONĖ

Sidebar placeholder