Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis sako, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšt. Bet šiandien Lietuvoje tai liko tik teorija, o praktikoje už kitokią nuomonę gali tekti skaudžiai sumokėti? - „Vakaro žinios“ paklausė filosofo, humanitarinių mokslų daktaro Krescencijaus STOŠKAUS.
- Tai rodo, kad šiandien žodis „laisvė“ ir yra tik žodis. Mes norėtume, kad už šio žodžio slypėtų ir koks nors valios aktas. Bet šiandien politinis elitas taip suskilęs, kad nuolat keičia savo pažiūras. Nors pirmiausia, norint keisti, reikia jas turėti. Galimas daiktas, kad jų tiesiog ir nėra. Yra tik sekimas iš paskos tam politiniam korektiškumui. Todėl susiformavęs tik vienas kalbėjimas ir viena nuomonė. Nuomonių įvairovę atspindi tik pavieniai žodžiai. Tačiau jie dažnai pykstasi su veiksmais. Primena viduramžišką laikyseną: nežiūrėkite, ką darau, tik klausykite to, ką sakau. Tokia laikysena pernelyg populiarėja Lietuvoje. Ir tai visi mato. Matyt, tokie sprendimus priiminėjantys žmonės negalvoja apie savo tolimesnę karjerą. Tiesiog gyvena čia ir dabar.
- Už valdžios kritikavimą viešai pradėtas persekioti profesorius Vytautas Radžvilas, už kitokią nuomonę atvirai grasinta filosofui Vytautui Rubavičiui. Iškėlęs ne visiems patinkančią diskusiją iš posto išprašytas etikos kontrolierius Vigilijus Sadauskas. Kokią žinutę tai siunčia paprastiems piliečiams?
- Tai realūs faktai, už kurių stovi ne tik minėtas politinis elitas, bet ir tam tikra žiniasklaida. Dažniausiai uoliai aptarnaujanti valdžią, tikinti globalios Lietuvos doktrina. Bet vien šioje idėjoje užprogramuota tikra dviveidystė. Nes dabar tik kalbama, kad nereikia baimintis išvažiuojančių žmonių. Bet kas bus su lokaliąja Lietuva, taip ir nepasakoma. Atrodo, kad ne visiems tai svarbu. Bet argi tikrai reikia labiausiai rūpintis teritorijomis, kur mūsų nėra ir kur jokių realių sprendimų nulemti mes negalime.
- Ne tik piliečiai, bet ir valdžia savoje šalyje neturi teisės išreikšti savo nuomonę?
- Vienintelis mūsų valdžios interesas - politinis korektiškumas. Tai pripratimas įsikibus į uodegą sekti ten, kur eina pasaulio lyderiai. Ir visai nesukant sau galvos, kas bus su mumis. Atrodo, kad visai apie tai galvoti nereikia, nes mus kažkas veda. Taip įsitvirtinęs bandos jausmas išstumia atsakomybės jausmą. Įsivaizduokite, kaip patogu valdžiai, kai nereikia patiems priimti sprendimų, nes viską pasako Europa.
Štai dabartinė Vyriausybė visaip išsisukinėja, kad tik nebūtų jokių prioritetų. Iš pradžių programoje jų buvo per 80, o išgirdę kritiką, visą valstybės politiką padalijo į 4 blokus. Štai mūsų prioritetai. Tai kokie čia prioritetai? Kur tas taikinys, kuris yra skaudžiausia Lietuvos vieta? Juk tai, kas yra didžiausia Lietuvos problema ir grėsmė, turėtų būti mūsų visų prioritetas. Bet niekas nenori tų grėsmių. Todėl politika liko be krypties ir prioritetų. Netgi pamirštant apie jau užprogramuotus procesus, vedančius į akligatvį. Europa pasidalijo į dvi dalis: tie, kurie veda, priima ir nuleidžia sprendimus, bei tie, kurie bėga iš paskos įsikibę.
- Sekant globalistų idėjas patriotiškos tautiškumo iniciatyvos tampa nepageidaujamos valstybėje?
- Taip. Apie kokius tada valstybės prioritetus gali kalbėti savo šalyje, jeigu reikia iš paskos didžiųjų sekti. Visiškai nurašomi tautos interesai ir kasdieniai rūpesčiai. Ir tai pajuto valstybės. Kuriasi iniciatyvos ir judėjimai, norintys daugiau kalbėti apie tautos likimą.
- Bet gauna per nagus nuo savos valdžios?
- Kol kas dar gauna. Reikia tikėtis, kad ta politinio korektiškumo ideologija jau turės kapituliuoti. Stebime, kad ir kai kurie garsieji žurnalistai, supratę situaciją, jau suka uodegas į kitą pusę.
Apie tai, ar grasinimais pakasti, jei nepakeis mąstymo, pavyks užčiaupti filosofą Vytautą Rubavičių, skaitykite kitame dienraščio „Vakaro žinios“ numeryje.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą