Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Vidmantas Žiemelis: Rūpindamiesi smulkmenomis pražiūrime valstybę

Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Vidmantas Žiemelis: Rūpindamiesi smulkmenomis pražiūrime valstybę

Nutildyti, į užribį stumiami Kovo 11-osios signatarai. Patriotams, ištikimybę Lietuvai įrodžiusiems dar tada, kai už tai grėsė sovietinės represijos, lipdoma Maskvos etiketė. Kaip galėjo atsitikti, kad šiandien, einant į pabaigą trečiam Nepriklausomybės dešimtmečiui, turime ginti pamatines vertybes, nes kitaip jų nebeliks? Tiems, kas šiandien valdžioje užima svarbius postus ir nenori jų prarasti, apie tai kalbėti nepatogu. Tad klausiame Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro Vidmanto ŽIEMELIO - buvusio politiko, šiandien - advokato.

- Aktyvioje politikoje praleidote daugiau nei du dešimtmečius. Jei paprašyčiau išskirti vieną reikšmingiausią darbą, kas tai būtų?

- Kartu su kitais signatarais paskelbimas apie Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimą buvo įsimintiniausias. Išskirčiau mano iniciatyva paruoštą ir Seimo priimtą nutarimą dėl referendumo, kuriame turėjome nuspręsti dėl atominės jėgainės statymo. Džiaugiuosi, kad Lietuvos žmonės sustabdė, neabejoju, valstybei žalingą atominės elektrinės statybą, nes jos energija mums būtų kainavusi maždaug tris kartus brangiau nei rinkoje, be to, tokio galingumo reaktorius ilgiems laikams mus būtų palikęs buvusios sovietinės energetinės sistemos tinkle. Iškart po to mano politinė karjera ir baigėsi.

- Bet likote Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras. Nemaža dalis jų dar anksčiau pasitraukė iš politikos, buvo išstumti ir iš jos, ir iš viešojo gyvenimo. Kodėl taip atsitiko?

- Reikėtų sugrįžti į pačią pradžią. Į Aukščiausiąją Tarybą (AT) buvo išrinkta daugiau nei 90 Sąjūdžio atstovaujamų signatarų. Situacija po Nepriklausomybės atkūrimo nebuvo paprasta - valstybės, teisinės bazės kūrimo reikalai, krizės ir, be abejo, sunkus žmonių gyvenimas. Nuo pirmųjų dienų mus pradėjo daužyti tuometinė LDDP, neva sugriovėme kolūkius, pramonę, apskritai viską darėme ne taip. Vietoj bendro tikslo siekimo įvyko skilimas - į kairę ir į dešinę. Tai neįvyko nei Latvijoje, nei Estijoje.

Žvelgiant iš šiandieninės pozicijos, pasielgėme netoliaregiškai, kai po dvejų su puse metų nusprendėme baigti AT darbą. To nereikėjo jau vien dėl to, kad praradome galimybę atgauti į Maskvą išvežtus KGB archyvus. Buvau vyriausybinės KGB archyvų atgavimo komisijos pirmininkas. Spėjome parsivežti tik politinių kalinių bylas. Atgauti KGB agentūrines bylas nebuvo labai realu, bet LKP CK susirašinėjimą su KGB - daugiau nei 90 tomų - būtume susigrąžinę. Kalbėjome su derybininkais, svarstėme, kaip tą padaryti. Po rinkimų valdančiąja tapusi LDDP komisijos veiklos, žinoma, nepratęsė. Nežinia, kaip istoriniai įvykiai būtų pakrypę toliau, galbūt jau tada, labai aiškiai įrodžius Lietuvos komunistų ryšius su KGB, būtų baigęsis jų populizmas.

- Ar tik šios, jau istorinės, aplinkybės lėmė, kad kai kurie Sąjūdžio pirmeiviai, nepritariantys Briuselio politikai, apšaukiami Lietuvos priešais? Nejaugi Nepriklausomybės siekis - nusikaltimas, marginalija?

- Deja, taip yra. Kai kurie iš tų, kartu su manimi dėję parašus ant Nepriklausomybės Atkūrimo Akto, visiškai nustumti, juos stengiamasi atriboti. Turime gerbti signatarų nuomonę, nesvarbu, kad ji nesutampa su oficialiąja. Jie nesišvaisto žodžiais šiaip sau, tuo, ką sako, yra įsitikinę ir gali apginti savo poziciją.

Man niekada neapsiverstų liežuvis sakyti, kad vienas ar kitas signataras dirba prieš valstybę, nesvarbu, kad mūsų nuomonės kai kur išsiskiria. Manau, kad įstojimas į Europos Sąjungą mums buvo reikalingas ir naudingas, tačiau reikėjo toliau vykdyti prezidento Valdo Adamkaus pradėtą politiką buriant Vyšegrado šalis, įtraukiant dar ir Ukrainą. Kas atsitiks su ES, kur mes liksime, gal vieni plyname lauke? Džiaugiuosi, kad „Brexit“ nepaveikė kitų - prancūzų, olandų ir t.t., bet nežinia, kas bus po penkerių metų ar net anksčiau. Šiandien niekas negali pasakyti, kad ES yra stipri ir neišardoma ilgiems laikams. Vokiečiai, prancūzai gali gyventi ir vieni, su jais bus skaitomasi, jie užtikrins savo gynybą. Mes, deja, nesame tose pačiose pozicijose.

- Vis dėlto ar nepriklausomybė mums buvo reikalinga tam, kad ištirptume kitoje terpėje?

- Neištirpsime, jei nepritarsime didesnei ES integracijai. Jos šalininkai iš esmės kalba apie konfederacijos sukūrimą, o gal net federacijos. Tada tikrai būtų sunku pasakyti, ar mes išsilaikysime. Visiška integracija reikštų, kad mūsų balsas bus silpnas, nes balsuos dauguma, o ne atskiros valstybės. Kol kiekviena valstybė turi balsą ir kiekvienas yra vienodai svarbus, tol, manau, dalyvauti šioje sąjungoje mums naudinga. Tačiau glaudesnės integracijos aš irgi bijočiau.

- Bet jau dabar be palaiminimo iš „centro“ daug ko negalime imtis, tarkim, naudoti savo pinigų. Kaip atrodo, kad turime maldauti Briuselio leidimo skirti pinigų griūvančio Gedimino kalno gelbėjimui, kad negalime laisvai naudotis tuo, ką patys uždirbome?

- Didžiausią problemą mums sukūrė dar Šleževičiaus vyriausybė, įvedusi valiutų krepšelį, kai praktiškai buvo panaikinta sava pinigų sistema, „prisirišant“ pradžioje prie dolerio, paskui prie euro. Euro įvedimas 2015 metais iš esmės jau buvo tik formalus dalykas. Jeigu būtume pasirinkę Lenkijos kelią, galėtume turėti savo valiutą. Lenkai, išlaikę zlotą, per krizę išgyveno geriausiai.

Bet žiūrint iš kitos pusės, ne tik prarandame, bet ir gauname, tik neretai nesugebame tos paramos racionaliai panaudoti.

Štai dabartinė valdžia kritikuoja aukštąjį mokslą: mes neturime gerų universitetų, reikia kardinalių reformų! Gal jie ir teisūs. Tačiau norėčiau priminti, kad 2009-2010 metais, vadovaujant švietimo ir mokslo ministrui Gintarui Steponavičiui, buvo vykdoma aukštojo mokslo reforma. Paklausiau ministro, kiek pinigų reformai sunaudota. Ai, sako, čia Europos Sąjungos, apie ketvirtis milijardo litų. Tuo metu sunaudoti milžiniški pinigai, o dabar mums vėl reikia kardinaliai reformuoti aukštąjį mokslą. Vadinasi, tie, kurie tada reformavo, pinigus panaudojo ne tam? Dabar reikėtų įvertinti juos bent jau politiškai, aš jau nekalbu, kad galėtume pasižiūrėti ir giliau.

- Kas mums trukdo tiesiog imti ir panaudoti tas lėšas tinkamai?

- Neseniai kalbėjau su vienu buvusiu politiku, jis taikliai pastebėjo: pas mus viskas sukasi apie smulkmenas. Valstybė turi turėti strategiją, ir ne metams ar penkeriems, o ilgesniam laikotarpiui, galvoti, kas yra jos prioritetai. Mes net nežinome, kokią norime matyti valstybę, kai jau baigsis ES pinigai, ką reikia padaryti iki to. Verslas apie tai galvoja, o valstybė - ne.

- Jūsų negąsdina tai, kad gyvename tarsi tas žmogus, kurio visi nemėgsta - neturėdami normalių kaimyniškų santykių su artimiausiomis valstybėmis, net su Lenkija?

- Su Lenkija turėjome puikiausius santykius. Jie buvo gerinami pamažu. Didelį darbą padarė Algirdas Brazauskas, dar didesnį - Valdas Adamkus. Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvasnevskis (Aleksander Kwasniewski) Adamkaus laikais atvažiuodavo pas lietuvius kaip pas geriausius draugus. Adamkus puikiausius santykius grindė ir su kitomis Vyšegrado šalimis, Europos ir kitų žemynų valstybėmis. Tiesa, į Rusiją vizito nebuvo, tačiau kitais lygiais ir su ja bendrauta. O dabar? Mes žinome, kas yra Rusija, žinome jos siekius ir tai, kad su šia šalimi visada turi būti įsitempęs, neatsipalaiduoti. Bet Rusija yra mūsų kaimynė, kad ir kokia ji būtų, vis tiek turime su ja kalbėtis.

- Ar iš to, kad iniciatyvos gerinti santykius imasi premjeras, kas nors išeis?

- Tą turėtų daryti prezidentė, bet, labai gaila, tenka daryti premjerui. Santykiuose su Lenkija atsirandantys teigiami pokyčiai vyksta vien tik jo iniciatyva. Turime premjerui pasakyti ačiū, kad jis supranta ryšių su šia šalimi svarbą. Nes tenka pripažinti, kad Dalios Grybauskaitės valdymo etape užsienio politikoje mes pasiekėme labai nedaug.

- Prezidentė vieną dieną pareiškia, kad Rusija - teroristinė valstybė, ir kategoriškai atsisako su ja glaudžiau bendradarbiauti, po kurio laiko premjeras išsišoka: megzkime ryšius, draugaukime. Tai ką mums su ta Rusija daryti?

- Pirmiausia atsakykime į klausimą, ar galima Rusiją valdyti kitaip, nei ji valdoma. Nebus Putino, bus Šoigu ar kitas. Rusija niekada negyveno demokratijos sąlygomis, tokio laikotarpio nebuvo per visą jos istoriją. Šios šalies ėjimas demokratijos link bus labai ilgas. Turime suprasti, kad vienintelis kelias - juos mokyti. Didelės tautos to nemėgsta, todėl turime tai daryti protingai, pirmiausiai savo pavyzdžiu.

Tai, ką mes demonstravome Rusijos atžvilgiu pastaruoju metu, niekur neveda. Įsivaizduokite dviejų žmonių bendravimą. Vienas sako: aš su juo niekada nekalbėsiu. Ir kas iš to, kur tai gali atvesti? Tas pats ir tarpvalstybiniuose santykiuose - nebendraujant rezultato negali būti.

- Bepigu jums taip kalbėti, nesate nei politikas, nei verslininkas. Daugelis jų prisipažįsta bijantys būti apšaukti rusofilais, kas būtų smūgis reputacijai.

- Rusofilais apšaukiami tie, kurie priešinosi sovietinei sistemai, etiketė klijuojama net signatarams. Tai blogiausia. Su Egidijumi Bičkausku buvome Sąjūdžio prokuratūroje iniciatoriai, 1988 metais organizavome steigiamąjį susirinkimą, įkūrėme Sąjūdžio grupę. Ir šiandien kažkam atrodo, kad jis dirba Maskvai!? Dabar yra daug keikiančių ir Petrą Gražulį. Aš taip pat neretai nepritariu jo pozicijai vienu ar kitu klausimu. Bet nepamirškime, kad jis 1987 metais viešai atsisakė tarnauti sovietinėje kariuomenėje. Jis įrodė esąs Lietuvos patriotas dar sovietiniais metais, bet kažkam vis kyla klausimas, kam Gražulis dirba. Maskvos etiketės klijuojamos net buvusiems politiniams kaliniams, ar ne absurdas?

- Kaip mūsų valstybėje jaučiatės jūs, signataras?

- Kalbant plačiąja prasme, vis viena einame gera linkme. Man patinka, kad Skvernelis bando gerinti santykius su kaimynais. Žinoma, jam vienam sudėtinga, jei atsirastų bendramintis prezidentas, būtų daug lengviau. Kol kas aš nepastebiu, kad būtų bendra prezidentūros ir Vyriausybės kryptis, daugiau matau skiriamąsias linijas, nes ši Vyriausybė tik kritikuojama. Tai nėra gerai.

Prezidentė turėtų telkti visas politines jėgas, politines partijas bendram reikalui. Niekam nėra naudos iš šiandienės partijų daužymo politikos.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder