Lukiškių aikštė Vilniuje jau seniai simbolizuoja valdžios bejėgiškumą: daugelį metų besitęsiantys ir niekuo nesibaigiantys konkursai, nuolat posėdžiaujantys, tačiau nieko nenusprendžiantys valdininkai, politikai ir menininkai, taškomi pinigai visai šiai „veiklai“ ir tradiciškai nulinis rezultatas. Apie šių „amžiaus statybų“ perspektyvą „Respublika“ kalbėjosi su skulptoriumi, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu prof. Gediminu KARALIUMI.
- Lukiškių konkursas tęsiasi metų metais. Kas ir kodėl jį stabdo?
- Bendriausia prasme jį stabdo mūsų valstybės per lėtas vystymasis ir savo svarbiausių uždavinių nesupratimas bei nesugebėjimas jų spręsti. Trumpiau tariant, mums trukdo vystytis labai gilus sovietinis įšalas. Tai aš sakau turėdamas galvoje kelis lygmenis. Pirmiausia išaugo karta su specialiai suformuota sąmone, vadinama „moksline“ pasaulėžiūra, gyvenanti pagal ribotus poreikius, neturinti asmeninio matymo ir asmeninės iniciatyvos. Nes mes atėjome į laisvę staiga ir nepasiruošę, palyginti su 1918 metų nepriklausomybe. Tikriau sakant, mes pasiėmėme jos tiek, kiek pajėgėme pasiimti be ilgo politinio kelio ir pasiruošimo tai laisvei. Ir mūsų tautos vadai įvardijo svarbiausiu uždaviniu ekonomiką.
Tie poreikiai staiga išsiplėtojo, privilegijas pavertėme privatumu, pradėjome žemes kilnoti ir sukauptą per sovietmetį turtą privatizuoti. Taip ir liko ir šiandieną svarbiausia ekonomika. Šiandieną visa kam trūksta pinigų. Jų nebus ir ateityje. Nes mes, laisvi būdami, išklydome iš vagos ir pasiklydome. Tebeklaidžiojame greito pelno tyrėje. Kas tie paminklai? Kam jie reikalingi?
- Politiniai kaliniai ir tremtiniai įsitikinę, kad aikštėje turėtų būti aiškūs sovietinės okupacijos aukų atminimo akcentai, galbūt paminklas partizanams ir panašiai, tačiau panašu, kad į jų nuomonę nebus atsižvelgta?
- Taip turėtų būti, vienas iš pagrindinių būsimo paminklo paskirčių - atspindėti tautos kovų istoriją už savasties išsaugojimą, už laisvę: praeityje, dabartyje ir ateityje. Tai labai specifinė užduotis žanro prasme, nes turi būti surastas tvarus meninis sprendimas tautos gyvasties laike šiandieną ir ateityje. Turėtų būti platus ir apibendrinantis žvilgsnis į tautos bei valstybės gyvenimą ir kovas, o ne koncentracija į kančias ir paskutinį tautos kovos laikotarpį. Partizaninis karas, užsitęsęs pusantro dešimtmečio, yra unikalus reiškinys Europos pokario istorijoje ir jis reikalauja mūsų išskirtinio dėmesio. Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido centras yra sukūręs ir pastatęs daugumai partizanų apygardų paminklus. Šiuo metu būtų reikalinga organizuoti paminklą, apibendrinantį visą pokario partizaninį judėjimą, atitinkantį šio reiškinio unikalumą ir svarbą mūsų tautos išlikimo kovoje.
- Lietuva šiandien neturi faktiškai jokios rimtos reprezentacinės vietos, kurioje su vizitais atvykstantys vadovai galėtų pagerbti mūsų šalies kovotojus už laisvę, kaip yra priimta kitose save gerbiančiose valstybėse. Galbūt tai mūsų valdininkams galėtų tapti argumentu? Juk mūsiškiai taip mėgsta lankstytis prieš užsieniečius....
- Jau pradžioje užsiminiau apie šio paminklo kaip žanro specifiškumą ir šios užduoties sunkumą, nes reikia tautai ir kūrėjams surasti sprendimą, kaip tinkamai reprezentuoti valstybę, neprasilenkiant su praeities, esaties ir ateities tiesa. Kitos tautos jau tai atliko praėjusiame šimtmetyje. Kai mes turėjome laisvą valstybę, teturėjom laikinąją sostinę, o kai atgavome tikrąją sostinę, netekome laisvos Lietuvos. Šiandien mums iškilęs uždavinys atlikti darbą, kurį turėjome atlikti su kitomis Europos šalimis praėjusį šimtmetį. Kaip minėjau, pas mus įšalas dar gilus, širdyje ir galvoje. Tada dvigubai sunkiau išspręsti šią problemą. Ir šiandien nėra žinios, koks bus tas Lukiškių aikštės statusas: ar savivaldybės, ar valstybę reprezentuos? Blaškomasi jau dvidešimt metų tiek kalbant apie organizacinius, tiek paskirties, tiek ir žanro dalykus. Tik pastaraisiais metais buvo jau patvirtintas pačios aikštės architektūrinis sprendimas ir nustatyta plastinės struktūros vieta bei jos apimčių galimybės, o paskelbtose sąlygose numatyta būtinų simbolių integravimas. Kad ir kaip tai nepatiktų kūrėjams, tenka asmenines ambicijas atmesti, nes be kovotojų už valstybės gyvavimą ir tąsą, relikvijų ir kitų bendrųjų simbolių integravimas būtų tik asmeninė kūrėjo saviraiška. Būtų be preteksto pastatyta dekoratyvinė, simbolinė skulptūra, ir ne daugiau. O čia turėtų būti tautos altorius. Meninių idėjų autoriams ir yra uždavinys rasti geriausią dermę tarp šių sandų ir jų įtaigią išraišką. Čia ir yra pagrindinis kūrėjo uždavinys ir profesionalumo pasireiškimas. Kol nebus surastas visas puses tenkinantis sprendimas, kūrybinės paieškos turėtų būti tęsiamos toliau. Nes skubos tvarka turime pastatytų objektų. Labai gaila, kad jais pasididžiuoti negalime. Ir tai labai neigiamai veikia piliečių savivertę.
- Iki šiol vykusiems konkursams ir popierių rašymui išleistos viešai neįvardijamos, tačiau neabejotinai įspūdingos sumos. Maža to, susidaro įspūdis, kad iš užmarinuotos Lukiškių aikštės maitinasi krūvos valdininkų, kurie imituoja audringą veiklą, kažką vis svarsto, posėdžiauja, tačiau jokie realūs pokyčiai nevyksta. Nejaugi Lietuvos valstybės tarnyboje jau nebeliko patriotų, kurie nebijotų imtis ryžtingų sprendimų?
- Kiek pinigų yra išleista tikrai, aš negaliu pasakyti, netgi nenoriu spėlioti. Čia jau organizavimo efektyvumo klausimai. Mane, manau, ir didelę visuomenės dalį daugiau domina kokybiškai teigiamas rezultatas. Kad būtų rastas daugumą tenkinantis paminklas, profesionaliai išspręstos problemos, valstybę tinkamai reprezentuojantis darinys. Visuomenė ir valdininkai turi turėti aiškiai įvardytą tikslą. O jis yra - kurti tautą ir piliečius telkiantį, valstybę tinkamai reprezentuojantį paminklą. Tam įgyvendinti reikalinga turėti: gerą valią ir norą, organizacinių gebėjimų derinti piliečių santykius, surasti profesionalų meninį sprendimą. Politikams reikia turėti politinės valios siekti šio tikslo, neatsižvelgiant į valdžių kaitą valstybėje. Gal net tikslinga būtų sukurti struktūrą, komitetą ar dar ką nors, kurios tikslas būtų valstybę reprezentuojančio paminklo sukūrimas ir įgyvendinimas.
- Šiais laikais tik ir girdime: „modernus menas“, „inovatyvūs projektai“ „konceptualūs sprendimai“ ir t.t. Ar nemanote, kad ir Lukiškės bus paverstos kokiu nors milžiniškas sumas kainuojančių „modernių“ vamzdynų paminklu?
- Visko gali atsitikti, nes netolima praeitis tai sako. Kultūros ministerijoje dirbančių specialistų pažiūras išduoda tai, kaip atsainiai organizuojamas konkursas, slepiama nuo visuomenės, kaip sudaroma vertinimo komisija, o tai parodo, kad specialistai nesupranta konkurso tikslo ir tokio įamžinimo prasmės. Visuomenės galimybė susipažinti apribota iki 20 valandų. Komisijoje vertinimo pusę narių sudaro valdininkai ir viešųjų pirkimų žmonės. O iš menininkų specialistų, kurie praktiškai yra sukūrę darbų viešose vietose, pakviesti tik du. Beje, iš šių dviejų meno teoretikų vienas vadovauja Šiuolaikinio meno muziejui, kuris yra Kultūros ministerijos padalinys ir kuris yra „dvasiškai“ susietas su Lietuvos atstovavimu Venecijos bienalėje. Kaip ir J.Krušinskaitė, kuri tuo užimta Kultūros ministerijoje. Tai trumpalaikis renginys susipažinti su kryptimis, kuo gyvena meno pasaulis mūsų planetoje. Ir anksčiau įvykęs konkursas rodo, kad ir kūrėjai ne visi supranta, koks meno žanras yra paminklas. Pasiūlymai demonstravo daugiau savo saviraišką ir siekius sukurti paminklą holokaustui atminti, o ne valstybę reprezentuojančius simbolius.
Paminėtos kategorijos bus paminkle, ir kitaip negali būti, bet nesuabsoliutintai, nepabrėžtinai. Aišku, jis turi būti ir šiuolaikiškas, ir išradingumo turi būti jame, ir piliečio jausmus atliepiantis. Jis turi ne atspindėti esamą padėtį, o savo priminimu esatyje praeitį pernešti į ateitį. Jis neturi užstrigti praeities kančioje, nei nepasitenkinimu esatyje, jis turi būti skatinantis eiti, veržtis į ateitį. O sustingimas šiandienos madingumo požymiuose reiškia mėgdžiojimą ir siekimą susitapatinti su tuo, kas esą yra „kieta“ ir „veža“. Valstybė ir jos piliečiai turi nepasitenkinti formaliai atitinkančiais sprendimais. Mes turime rasti savyje tiek išminties neskubėti, į šalį nustumdami asmenines ambicijas, tęsti meninio sprendimo ir dermės paieškas, kol surasime visus tenkinantį sprendimą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą