"Nors ši kelionė ir jos tragiška baigtis yra mano privatus reikalas, bandysiu savo pasakojimu įspėti kitus, besiruošiančius poilsiauti svečioje šalyje",- "Vakarų ekspresui" teigė UAB "Transfosa" direktorius Rimvydas Marcinkus.
Praėjusią vasarą R. Marcinkus su žmona ilsėjosi Graikijoje, Kretos saloje. Į pono Marcinkaus vairuojamą išsinuomotą automobilį įsirėžė iš Vokietijos atvykęs turistas, važiavęs neleistinu greičiu.
R. Marcinkaus žmona žuvo, jis pats dėl daugybės lūžimų buvo paguldytas į ligoninę, ten jam buvo atliktos ir operacijos.
Atostogų euforija
"Ilgai galvojau, kodėl taip atsitiko, - pradėjo pasakojimą R. Marcinkus. - Gal tai daugiau lemia psichologiniai veiksniai. Nors nesu galingas verslininkas, tik samdomas direktorius, darbo per metus būna daug. Ari žmogus, ari ir kaip išganymo lauki tos vienos ar dviejų atostogų savaičių. Svajoji, kaip nieko neveiksi, mėgausies saulės ir vandens voniomis, patirsi daug gražių įspūdžių dar nematytoje šalyje. Norisi tas trumpas atostogas maksimaliai išnaudoti. Taip buvo ir mums: nuostabi Kretos sala, geras maistas, ramybė, nėra chuliganų, niekas nesimuša, nesišlaisto girti gatvėmis.
Ir čia glūdi didžiulė problema - per didelis atsipalaidavimas. Besidžiaugiant poilsiu, užplūsta euforija, tada prarandi saugumo, budrumo jausmą. Išsinuomoji automobilį, tačiau turi suprasti, jog tai yra kita šalis, kiti keliai. Kita medalio pusė - poilsiauti suvažiuoja įvairių tautybių žmonės su savo vairavimo įgūdžiais, kurie labai skiriasi. Man teko ne kartą išvažiuoti į priešingą eismo juostą, tačiau vietiniai vairuotojai pamojuoja, parodo. Graikai žino, jog šalyje daugybė turistų ir jie ramiai važinėja gatvėmis, maloniai nusiteikę, mūsų, atvažiavusiųjų, atžvilgiu".
Neturėjo blogos nuojautos
"Analizuojant mano skaudžią istoriją, gal reikėjo man trupučiuką atidžiau įvertinti eismo situaciją, - samprotavo R. Marcinkus. - Išvažiavau į pagrindinį kelią, mačiau, jog nebuvo automobilių. Tik staiga atūžė mašina - sprogimas, kraupūs padariniai. Visa tai truko vos vieną akimirką".
Anot R. Marcinkaus, prieš kelionę į Kretą jo nepersekiojo bloga nuojauta, neteko susidurti su blogą žadančiais likimo ženklais.
"Tik pamenu Vilniuje teko persėsti į kitą lėktuvą, nes mūsiškis sugedo. Bet ar tai galima vadinti likimo ženklu?"
Būtina apsidrausti
Prisiminęs nelaimę, ponas Rimvydas sako, jog toje situacijoje gelbėjo tai, jog avarija įvyko užsienyje, o ne Lietuvoje.
Susidūrus automobiliams, buvo iškviestos greitosios pagalbos, ugniagesių komandos.
"Teko ne kartą girdėti, jog lietuvaičiai, patyrę tokias nelaimes namuose, po to neranda nei piniginių, nei kitų vertingų daiktų. Man buvo viskas surinkta iki paskutinės kortelės, sudėta gražiai į piniginę ir dar paklausta, ar tikrai viskas vietoje. Būtinai reikia važiuoti į kelionę apsidraudus - tai didžiulė parama, ištikus nelaimei. Žinoma, gydytų ir be draudimo, tačiau vėliau tektų sumokėti milžiniškas sumas."
Likimo pirštas
Rimvydui Marcinkui buvo lūžę kaulai, trūkę vidaus organai, plaučiai prisipildę kraujo. Gydytojai, apžiūrėję ligonį, kalbėjo, jog yra bėdų ir dėl stuburo.
"Supratau, apie ką jie kalba ir maniau, jog viskas - iš manęs žmogaus nebėra. Jeigu lūžęs stuburas - pasekmės aiškios. Bet priėjo vienas gydytojas ir nuo jo padvelkė tokia žmogiška šiluma, kad pagalvojau, jog šis žmogus mane turėtų išgelbėti. Šis gydytojas paėmė mano rankas ir paprašė, jog suspausčiau. Paspaudžiau ir išgirdau, jog dėl stuburo nėra jokių problemų.
Kitas likimo pirštas - kai gulėjau sumaitotoje mašinoje, negalėjau net krustelti, laukiau, kol supjaustys automobilį ir mane ištrauks. Kaip tik tuo momentu pro avarijos vietą važiavo profesionalas gaisrininkas gelbėtojas iš Anglijos. Pietiečiai gelbėtojai nelabai skubėjo darbuotis, o jis tuoj paėmė pjūklus ir per minutę sudorojo automobilį.
Po tokių įvykių pradėjau tikėti likimu. Matyt, mums visiems duotas laikas, kurio neprailginsi. Tik, žinoma, reikia saugoti save ir įsisąmoninti, jog saulėti kraštai laukia ne tik su maloniomis akimirkomis, bet ir su skaudžiomis nelaimėmis", - perspėjo Rimvydas Marcinkus.
Rašyti komentarą