Vaikams reikia šeimų
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, 2012 m. gruodžio 31 d. be tėvų globos mūsų šalyje buvo likę 10 542 vaikai, o 2011 m. jų buvo 10 813, 2010 m. - 11 130. Be tėvų globos likusių vaikų skaičius, nors ir neryškiai, kasmet mažėja. Tačiau, manoma, tik dėl to, kad apskritai mažėja vaikų, - nuo 2010 m. jų sumažėjo apie 75 tūkst.
Lietuvoje yra įtvirtinta trijų formų globa - šeimoje (kai globojama ne daugiau kaip penki vaikai), šeimynoje (kai globojama 6-12 vaikų) ir institucijoje. Pernai globa buvo nustatyta daugiau nei 2 tūkst. vaikų, iš jų 831 vaikui - šeimose, 48 - šeimynose, 1180 - institucijose.
Iš viso šeimose praėjusių metų pabaigoje buvo globojami 6105 vaikai, šeimynose - 407 vaikai, globos įstaigose gyveno 4030 tėvų globos netekusių vaikų.
Šeimoje globojamam vaikui kas mėnesį valstybė skiria 520 litų išmoką, šeimynose - 1040 litų išmoką. Vaiko išlaikymas vaikų globos namuose per mėnesį kainuoja nuo 2,5 iki 6 tūkst. litų.
Vieningai sutariama, kad vaikui geriausia augti šeimoje, todėl ir gimė siūlymas padidinti iki 780 litų per mėnesį globos išmokas šeimoms, kurios priglaudžia svetimus vaikus.
Tikimasi, kad, padidinus globos išmokas, galbūt atsirastų daugiau nepilnamečius norinčių globoti šeimų, o tuomet mažėtų vaikų skaičius globos namuose ir jiems išlaikyti reikėtų skirti mažiau pinigų - taip valstybei pavyktų sutaupyti.
Globėjams - griežti reikalavimai
Tačiau pasigirdo nuomonių, kad išmokų padidinimas gali paskatinti kai kuriuos žmones imti globoti vaikus tik dėl pinigų.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Odeta Tarvydienė „Respublikai“ teigė kol kas negalinti komentuoti siūlymo dėl išmokų didinimo vaikus globojančioms šeimoms, nes jo nėra mačiusi, tarnybos darbuotojų nuomonės niekas apie tai neklausė.
Tačiau paklausta, ar išmokų padidinimas nepaskatintų imti globoti vaikus tik dėl pinigų, tarnybos vadovė kategoriškai teigė, kad tai neįmanoma.
„Globėjams yra keliami dideli reikalavimai, sukurta labai griežta atrankos sistema, bet kam globoti vaikai neduodami, - sakė O. Tarvydienė. - Pirmiausia vertinami šeimos motyvai ir šeimos gebėjimas rūpintis vaiku. Be to, globėjai turi turėti darbus, gyvenamąjį plotą, būti neteisti, nebausti. O jei globoti vaiką nori ne giminaitis, jam dar reikia ir specialius kursus išklausyti. Mūsų specialistai tikrai griežti ir labai greitai pastebi, jei vaikai globoti imami tik siekiant pasipelnyti, - tokia globa neatitiktų vaiko interesų. Mes jau turime labai gerą filtrą tokiems žmonėms atsijoti“.
Istorijos
Lietuvoje gyvena daugiau nei 2 tūkst. gausių šeimų, auginančių tris ir daugiau savų vaikų. „Respublika“ pasidomėjo, kokios valstybės paramos sulaukia daugiavaikės šeimos, už kokią sumą joms tenka pragyventi ir kuo jos gyvena.
Nelengva, bet spaudžiamės, kažko atsisakome
Panevėžyje gyvenanti Violeta Jarašunienė - šešių vaikų mama. 18-os, 17-os ir 15-os sūnūs dar gyvena su tėvais, kiti trys vaikai - jau pilnamečiai, kuria savo gyvenimus.
„Tais laikais, kai dar visi šeši namuose buvo, kažkodėl lengviau gyvenome negu dabar. Būdavo, nueini į parduotuvę, tai už 20 litų maišelį maisto nusiperki, o dabar už tokio pat dydžio maisto maišelį ir visą šimtą tenka sumokėti. Burnų mažiau, o išmaitinti kainuoja daugiau“, - sako daugiavaikė mama.
Kai šeimos galva turėjo darbą, jokių socialinių pašalpų šeima negaudavo - tik vadinamuosius vaiko pinigus už kiekvieną vaiką. Dabar abu tėvai neturi darbo, registruoti darbo biržoje, tad šeima gauna maždaug 920 litų socialinę pašalpą, po 52 litus už kiekvieną 18 metų nesulaukusį vaiką ir 360 litų išmoką už vaiką, turintį negalią. Tad penkių asmenų šeimai, kurioje vienas vaikas neįgalus ir turi brangiai kainuojančių specialiųjų poreikių, tenka pragyventi už maždaug 1500 litų per mėnesį: susimokėti mokesčius, prasimaitinti, vaikus į mokyklą išleisti.
„Darželį nedidelį turime, tai vasarą kažkiek svogūnų, česnakų, agurkų, pomidorų užsiauginame, kad nereiktų į turgų lėkti. Nelengva. Jaučiasi tas nepriteklius ir vaikams. Spaudžiamės - kažko atsisakai, kad vaikams būtų tam tikrų pramogų, malonumų“, - sako V. Jarašunienė.
Moteris teigė, kad jai labai pikta išgirdus, jog daugiavaikė šeima pasiima globoti našlaitį, nors savų neišaugina taip, kaip priklauso. „Aš čia matau tik biznį - globojamas vaikas tampa pragyvenimo šaltiniu. Ir yra kas paima po 3-4 vaikus. Vaikai kenčia toje šeimoje - trintis tarp tikrų ir globojamų vaikų, konkurencija. Tam atėjusiam „su pinigėliais“ ten būna gana sunku“, - sakė daugiavaikė mama.
Gausias šeimas reikėtų premijuoti
Šiaulietė Vida Bružienė dabar rūpinasi anūkais ir 89 daugiavaikėmis šeimomis Šiauliuose, nes savo penkis vaikus ji jau užaugino.
„Maniškiai jau suaugę, ant savo kojų stovi. Nors vaikai ir užaugę, mamai lieka vaikais. Norisi padėti - ar morališkai, ar materialiai. Kaip sakoma, maži vaikai - maži vargai, dideli vaikai - dideli vargai“, - sako moteris.
Jos įsitikinimu, daugelis gausių šeimų šiuo metu atsidūrusios ant bedugnės krašto, nes valstybės paramos jos beveik nesulaukia. Kai kurios jų nesusituokusios, kaip dabar madinga, kitose tėvystė nenustatyta ar vyras įkalinimo įstaigoje, tad mama negauna jokios paramos - tik vaiko pinigus, kas mėnesį po 52 litus už vaiką.
Tose šeimose, kur yra abu tėvai, jei bent vienas dirba, gauna atlyginimą, vėl kyla pavojus, mat jei šeimos pajamos viršija 350 litų žmogui, socialinės pašalpos šeimai nebepriklauso.
„Žinoma, pasiimti globoti svetimą vaiką yra lengviau - juos valstybė remia, nes jie labai gerą darbą daro. Sako, globėjai aukoja savo laiką. Tačiau už dyką duokite jiems vaikus globoti, ar jie augins? Manau, ne, - svarsto moteris. - Tuo metu gausiose šeimose auga ir po penkis, ir po daugiau. Ir gauna geriausiu atveju socialines pašalpas. Gerai, kad aš dirbau. O yra tokių moterų, kurios gausią šeimą užaugino ir nedirbo. Jos neturi darbo stažo. Kaip joms toliau gyventi?“
V.Bružienės manymu, gausias šeimas reikėtų premijuoti. Ypač tas, kurios sugeba ir vaikus auginti, ir dirbti. Tada ir tos šeimos geriau gyventų, ir bedarbių nebūtų tiek daug, nes tėvai būtų suinteresuoti dirbti.
Daugiavaikė mama teigia puikiai žinanti, kaip sudėtinga net ir penkis vaikus auginant visais pasirūpinti, vienodai meilės, šilumos ir dėmesio jiems padalyti. „O kai globėjai pasiima po 12-13 vaikų globoti, patikėkite, niekaip tos meilės visiems neužteks. Bet kai kas nors imasi vaikus globoti dėl pinigų, tai požiūris kitoks, apie meilę tada negalvojama“, - sako moteris.
Svarbiausia - sveikata, optimizmas ir sutarimas
Petrauskų šeima, gyvenanti Šiaulių rajone, Šilėnų kaime, turi 9 vaikus, iš jų mažiausiajai - šešeri, o trys - jau pilnamečiai. Be to, šeimoje daugiau nei trejus metus - iki pat pilnametystės - augo ir mamos Astos Petrauskienės žuvusios sesers vaikas.
Šeima kas mėnesį pragyvena gaudama šiek tiek daugiau nei 2 tūkst. litų pajamų. Iš jų pašalpų - 260 litų, kuriuos gauna kaip daugiavaikė šeima. Likę pinigai - šeimos galvos uždirbamas atlyginimas.
„Su mumis dabar gyvena septyni mūsų vaikai - šeši nepilnamečiai ir dukra studentė, - sakė A. Petrauskienė. - Nelengva, bet mums pavyksta pragyventi už tokią sumą. Ką mes valgome? Gerai valgome. Auginame bulves, kitas daržoves, kaime pigiau nusiperkame mėsos - ir išgyvename. Neverkiame ir neprašome valstybės, kad mums duotų pašalpų. Jeigu pats savimi nepasirūpinsi, tai nieko ir neturėsi. Išgyvensime. Svarbiausia, kad būtų sveikatos, optimizmo ir sutarimas šeimoje. Tada visa kita galima sukurti patiems“.
Moterį stebina lietuvių požiūris į daugiavaikę šeimą: jie sunkiai gyvena, todėl turi nieko nematyti, nevalgę būti, neapsirengę. Tačiau juk tėvų pareiga yra vaikus aprengti, pavalgydinti, pasirūpinti jų išsilavinimu.
„Mano vaikai nesijaučia nuskriausti: kiekvieną vasarą savaitei nuvažiuojame prie jūros į Daugiavaikių šeimų asociacijos namelius, mano vaikai eina į teatrus, renginius kultūros rūmuose. Jie mato daugiau nei kuris kitas kaime gyvenantis vaikas, - sako daugiavaikė mama. - Mes stengiamės dėl savo vaikų - kitaip ir negali būti. Tad išmokome gyventi su tuo, ką turime. Aš esu optimistė. Labai nemėgstu žmonių, kurie tiesiog sėdi ir virkauja. Turi moteris du vaikus ir vis skundžiasi, kaip jai sunku gyventi. Aš klausiu: o ką tu padarei, kad gyventum geriau?“
A. Petrauskienė pasakojo, kad žuvus seseriai ir jos vyrui pasiėmė auginti jų vaiką. Dabar jis kartu su šeimos vyriausiuoju sūnumi dirba Norvegijoje. Po sesers žūties šeimai net nekilo mintis palikti vaiką globos namuose.
„Kai buvo sprendžiamas klausimas dėl berniuko globos, pasakiau: mamos aš jam neatstosiu, tačiau iš manęs ir iš mano vyro jis gaus tiek šilumos ir meilės, kiek tik pajėgsime duoti, - prisimena moteris. - Tačiau pasiimti svetimo vaiko iš vaikų namų aš, matyt, negalėčiau. Suvokiu, kad augindama tiek savo vaikų negalėčiau duoti jam tiek meilės, kiek reikia. Jei to negali, tada net neimk svetimo vaiko“.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą