Menininkus papiktino jubiliejaus šventės rengėjų požiūris.

"Akivaizdu, jog Lietuva tampa "Maximų" šalimi, kurioje vyrauja vartotojiškoji kultūra. Intelektualai čia tampa nebereikalingi. Matome, kaip smunka tautos mentalitetas. Belieka tikėtis, jog atitinkamos šalies ir miesto valdžios struktūros atsikvošės, ir kultūriniai renginiai užims deramą vietą organizuojamų švenčių metu",- kalbėjo Virgis Bizauskas, dailininkas.
"Aš iš savo patirties žinau, jog pinigai kuriančiam žmogui - ne pats svarbiausias dalykas. Menininkui svarbiausias - elementarus ir nuoširdus dėmesys",- Vytautas Karčiauskas, juvelyras.
"Esam verti to, ką turim, ir turim tai, ko esam verti. Jei žmogus nežino, kad kasnakt miega ant aukso skrynios, tai jis ir bus ubagu visą gyvenimą",- Kęstutis Kačinskas, karilionierius.
Tai mintys Klaipėdos menininkų, kurių projektų, skirtų miesto jubiliejui, atsakingi asmenys nepatvirtino ir neįtraukė į šventės renginių programą.

Tereikėjo parodyti dėmesį

"Savo projektui Kultūros skyriaus prašiau tik simbolinės sumos, nes dalį pinigų jau turėjome. Reikėjo tik elementaraus dėmesio, įrodančio, jog miestas mane remia ir palaiko.
Projektą "Pėdų akcija" turėjo sudaryti dvi dalys. Pirmoji dalis - vėliava su pėdom. Antroji dalis - į akmenį įspaustos žinomų žmonių pėdos.
Projekto sąmata didžiulė - abi dalys apie 100 000 Lt. Planavome, jog "Pėdų akcija" tęsis mėnesį - dvi savaites prieš ir dvi po miesto šventės. Išliekamoji vertė didžiulė - turistams ir miesto svečiams būtume turėję ką parodyti. Galvojome padaryti pėdų taką, sujungsiantį piliavietę ir Jono kalnelį. Turgaus gatvė - istorinė. Mano motyvas - visi keliai veda į pagrindinę miesto aikštę - Anikės.
Kultūros skyrius pasisiūlė nupirkti tik dalį šio projekto - akmenis, kuriuose būtų įspaustos prezidentų pėdos. Man tai buvo didelis įžeidimas - lyg aš būčiau ne kūrėjas, o gamybininkas.
Aš manau, kad šitą mano projektą daugiau sudirbo asmeninės ambicijos. Audronė Umbrasienė, Jūros šventės direktorė, net buvo pareiškusi, jog aš esu ne menininkas, o verslininkas. Dirbančiam ir kuriančiam menininkui - tai didžiausias įžeidimas. Bet aš tuo didžiuojuosi ir kiekvienam svečiui, atvykstančiam iš užsienio, sakau, jog esu menininkas, gyvenantis iš meno, bet ne iš valdžios dotacijų ar verslo.
Kultūros skyriaus viršininkė Nijolė Laužikienė labiausiai baiminosi, kad tos pėdos atsidurs prie galerijos "Pėda" ir V. Karčiauskas pasidarys reklamą. Bet leiskit paklausti, jei tai yra mano idėja, kodėl aš turiu tas pėdas daryti, pavyzdžiui Melnragėje?
Vieną dieną man paskambino kolega keramikas ir paklausė ar aš savo idėją perleidau ir kaip reikia tas pėdas daryti. Pasirodo, N. Laužikienė kreipėsi į šį žmogų gegužės mėnesį, kad jis gamintų pėdas. Tas žmogus atsisakė, nes tai buvo mano, o ne jo idėja.
Kitas momentas - ar esate matę paveikslą be autoriaus parašo, ar girdėjot, kad autoriui neleistų pasirašyti po savo kūriniu? Reikalavo, kad padaryčiau prezidentų pėdas be savo, kaip autoriaus, parašo".

"Žemės meno akcijos" neprireikė

"Manau, jog miesto šventės organizatorius labiau domino komercija. Iš projekto "Žemės meno akcija", kurį buvau pasiūlęs, niekas nebūtų uždirbęs.
"Žemės meno akcija" - tai projektas, kuris išlieka žmonių atmintyje, fotografijose ir video medžiagoje. Šiemet planavome daug dirbti su architektais ir norėjome, kad ši meno akcija prisidėtų prie miesto papuošimo. Gal būtų pasisekę sukurti tokius darbus, kurie įsilietų į miesto landšaftą.
Projektas yra tęstinis. Šiemet jam jau 10 metų. Kas antrus metus jis vyko per Jūros šventes. Tik šįkart šventės organizatoriams jo nebereikėjo. Kultūros skyrius dar prieš Naujuosius metus užsakė šį renginį, į kurį planavome sukviesti menininkus iš Latvijos, Estijos, Rusijos, Danijos, Vokietijos, Lenkijos.
Kai šio projekto buvo atsisakyta, negražioj padėty atsidūriau aš pats - teko atsakinėti ir atsiprašyti visų užsieniečių, iš kurių jau buvau gavęs sutikimą. Situacija labai nemaloni. Kitą kartą svečiai nusispjaus, ir jų kviesti į savo renginį nebegalėsiu.
Kai surašėm detalią renginio programą, sudarėme sąmatą, organizatoriai pasiūlė tik keletą tūkstančių. Paprastai kalbant - aš planuoju pirkti paltą, o nusiperku marškinius.
Projektą padariau. Bet jis nebuvo dedikuotas miestui. Viskas vyko uždarame menininkų rate, be žiūrovų, nes organizatoriai pasistengė jį išstumti, kad neužterštų jubiliejaus iškilmių".

K. Kačinskas apie kariliono koncertus

"Pirmasis Klaipėdos kariliono atidarymas ir tarptautinis šios muzikos festivalis įvyko 1987 m. lapkričio 13 d. Vėliau festivaliai buvo organizuojami kiekvienais metais per Jūros šventę. Tai buvo labai graži tradicija, bet paskutinius trejetą metų karilioną bandoma pamiršti.
Norėtųsi į miesto šventę suvažiuojantiems žmonėms parodyti tai, ką turime. Kariliono muzikos festivalio, niekur kitur, išskyrus Kauną ir Klaipėdą, neįmanoma rengti. Tik šie miestai turi tokius instrumentus. Aš buvau įsitikinęs, jog organizatoriai į tai pažiūrės teigiamai ir bent koncertus, kurie ir taip vyksta kiekvieną savaitgalį, įtrauks šventės programą.
Įtraukti koncertą į jubiliejinę šventės programą, pinigų nereikia. Mes grotumėm ir už tą patį atlyginimą. Instrumentas, kuris yra Klaipėdoje ir Kaune - retas dalykas, o karilionieriai yra gerbiami visame pasaulyje. Aš neprašau, kad mane gerbtų, tačiau išnaudokim tai, ką turim".

Miestui nereikėjo paveikslo

"Su dailininku Lino Lago, atvykusiu iš Ispanijos ir jau pusmetį gyvenančiu Klaipėdoje, nuėjome į Savivaldybę. Atnešėme parodyti jo darbų katalogą ir pasiūlymą - Lino Lago nutapys Klaipėdos miesto panoramą ir tą paveikslą padovanos per miesto jubiliejaus iškilmes. (Reikia nepamiršti, jog Lino Lago darbų kataloge yra garsiausi Europos miestai, šalia kurių bus ir Klaipėda.) Iš Savivaldybės neprašėm nieko, visą išlaikymą ir dirbtuves dailininkui suteikė galerija "Pėda". Prašėm tik padėti sutvarkyti Lino vizą, kad jis puse metų galėtų čia gyventi. (Lino KU mokėsi lietuvių kalbą - tai padėjo sutvarkyti vizą).
Paveikslą Lino jau užbaigė. Bet iš Kultūros skyriaus - jokios reakcijos. Jiems tikriausiai atrodo, kad užsieniečiai tapyti į Klaipėdą atvažiuoja kasdien.
Į visa tai būtų galima nekreipti dėmesio, jei nebūtų su kuo palyginti. Lino tapė ir Vilniaus miesto panoramą. Paveikslą pristatėme "Vartų" galerijoje. Dailininką pagerbė - jam įteikė Kristoforą, kaip Vilniaus miesto garbės piliečiui", - apie ispanų dailininko situaciją pasakojo dizainerė Jurga Karčiauskaitė.
Apie Klaipėdos miesto Kultūros skyrių Lino Lago ne pačios geriausios nuomonės. Tačiau dailininkas laimingas galėdamas dirbti Lietuvoje ir džiaugiasi tuo, jog Vilniaus meras pakvietė jį kurti į sostinę.

Akcijos buvo per brangios ir neapibrėžtos?

Atostogaujanti Kultūros skyriaus vedėja Nijolė Laužikienė sutiko trumpai atsakyti į menininkų priekaištus: "Žemės meno akcija" buvo per brangi ir ją vėlai pradėjo organizuoti, kad būtų galima surengti kaip tarptautinę.
V. Karčiausko "Pėdų akcija" - nekonkreti ir neapibrėžta. Pasitarimai vyko ir su meru, tačiau nieko nuspręsti nepavyko. Bet mes laiminome šios akcijos iniciatorius. Savivaldybė būtų mokėjusi už prezidentų pėdas. Norėjome išskirti vieną grupę žmonių, galbūt tai būtų buvę miesto garbės piliečiai, ir sudaryti sąlygas dėti pėdoms. Tačiau su Prezidentūra tą klausimą sunkiai derinome. Vėliau bendrai nutarėme, jog geriau nesiūlyti prezidentui šios atrakcijos dėl įvairiausių estetinių ir etinių motyvų. O akciją V. Karčiauskas galėjo daryti, jam niekas nedraudė. V. Karčiauskui net buvome pakvietę architektą, kad viskas būtų suderinta ir nekiltų nesutarimų. Karčiauskas net turėjo rėmėją, kurio, kaip mums tvirtino, atsisakė. O iš mūsų pareikalavo 50 tūkst. Lt.
Kiek kartų per bendras šventes rengėm karilionų festivalius, jie nepasiteisino, nes paskęsta šurmulyje ir lieka nepastebėti. Tai yra iškilus dalykas ir jį reikėtų rengti kaip atskirą festivalį".
Apie ispanų dailininką Lino Lago ir jo ketinimą per miesto iškilmes Klaipėdai dovanoti paveikslą, Kultūros skyriaus vedėja išgirdo pirmą kartą: "Apie tai pirmą kartą girdžiu iš jūsų. Pas mane niekas nebuvo atėjęs ir nesiūlė jokio paveikslo."

"Vykdytojo" pozicija

A. Umbrasienė: "Mes buvome tik vykdytojai. Turėtumėte klausti tų žmonių, kuriems buvo pateikti projektai." Paklausta, ko konkrečiai pritrūko projektams, A. Umbrasienė atsakė: "Aš turiu savo asmeninę nuomonę, kurią galiu išsakyti arba ne. Jokiu būdu negalėčiau jos motyvuotos pateikti. Jubiliejinę programą koordinavo organizacinė grupė, sudaryta iš Savivaldybės žmonių ir kitų asmenų. Todėl mano nuomonė jokiu būdu negali būti kaip bendras motyvacijos pagrindas. Mes buvome tik patvirtintos programos vykdytojai".