"Mik­riu­ku" į už­sie­nį - fes­ti­va­lis ant ra­tų

Va­žiuo­ti mik­roau­to­bu­su – nuo­var­gis, nuo­ty­kis ir iš­šū­kis.

Se­nu­ką ap­svai­gi­no „žo­le“

Ke­le­tą me­tų ­dir­bu­si Ang­li­jo­je, šiau­lie­tė Jus­ti­na nu­ta­rė vi­sam lai­kui grįž­ti į Lie­tu­vą.

Su­kaup­ti daik­tai ne­til­po į įpras­tą lėk­tu­vo ba­ga­žą, to­dėl mer­gi­na pa­si­rin­ko ve­žė­jų pa­slau­gas.

Du vai­ruo­to­jai va­žia­vo pa­kai­to­mis be su­sto­ji­mų, ke­lio­nė nuo Lon­do­no iki Šiau­lių tru­ko dvi pa­ras.

Tarp bend­ra­ke­lei­vių bu­vo trys vy­riš­kiai, ku­rie jau įli­pę į "mik­riu­ką" bu­vo aki­vaiz­džiai ne­blai­vūs. Nuo ga­li­nės sė­dy­nės sklis­da­vo lin­kė­ji­mai „į svei­ka­tą“.

Iš pa­skos „mik­riu­kas“ tem­pė priekabą, ant ku­rios ve­žė su­ke­žu­sį au­to­mo­bi­lį „Maz­da“. Jį vie­nas iš ke­lei­vių at­ra­do pa­lik­tą li­ki­mo va­liai ir su­ma­nė pa­siė­męs jį Lie­tu­vo­je su­re­mon­tuo­ti.

„Vai­ruo­to­jai pa­sa­ko­jo, kad yra va­žia­vęs se­no­lis, ku­riam bend­ra­ke­lei­viai jau­nuo­liai da­vė pa­rū­ky­ti „žo­lės“. Aps­vai­gęs vy­ras ne­be­sup­ra­to, kur ran­da­si, kur jam rei­kia iš­lip­ti“, – is­to­ri­ją pri­si­mi­nė mer­gi­na.

Ki­tas emig­ran­tas grį­žo į sa­vo gim­tą­jį mies­tą po dau­ge­lio me­tų ir jo ne­beat­pa­ži­no – pa­sta­ty­ta nau­ja par­duo­tu­vė pa­kei­tė vaiz­dą.

Vai­ruo­to­jai jį no­rė­jo pa­leis­ti cent­re, bet vai­ki­nas at­si­sa­kė – jam pa­si­ro­dė, kad tai ne jo mies­tas.

KE­LIO­NĖ: Prik­lau­so­mai nuo mik­roau­to­bu­so vai­ruo­to­jo, ke­lio­nė iš Lon­do­no iki Šiau­lių ga­li truk­ti nuo 20 va­lan­dų iki pen­kių pa­rų. Si­mo­nos PU­ŽAI­TĖS nuo­tr.

Nuo du­rų – iki du­rų

Jus­ti­na at­krei­pia dė­me­sį, jog vai­ruo­to­jų dar­bas – su­dė­tin­gas. Vie­nas jų nak­tį va­žiuo­da­mas gliau­dy­da­vo sau­lėg­rą­žas, kad ne­mie­go­tų.

Ki­tas, jos pa­ste­bė­ji­mu, ma­žiau pa­ty­ręs, va­žiuo­da­vo tik die­ną, ka­da ma­žes­nė ti­ki­my­bė bū­ti su­stab­dy­tiems po­li­ci­jos.

„Vie­nu mo­men­tu iš­si­gan­dau, ar jis išvis tu­ri tei­ses“, – pa­sa­ko­jo šiau­lie­tė.

Vai­ruo­to­jams ten­ka dirb­ti dvi­gu­bą dar­bą – ne tik vež­ti žmo­nes, bet ir siun­ti­nius.

Jus­ti­na pa­me­na, jog vai­ruo­to­jas vie­na­me mies­te ne­ra­do vie­tos, kam tu­ri ati­duo­ti siun­ti­nį. Beieš­kant ga­vė­jo jį už­puo­lė šu­nys, pus­va­lan­dį au­to­bu­so ke­lei­viai tu­rė­jo lauk­ti.

Jus­ti­na pri­pa­žįs­ta, jog „mik­riu­ku“ ke­liau­ti nė­ra la­bai pa­to­gu, ta­čiau pri­va­lu­mas – ga­li­ma įsi­dė­ti dau­giau daik­tų, pai­ma ir at­ve­ža nuo du­rų iki du­rų.

Dvie­jų pa­rų ba­lius

„Jei­gu no­ri nu­vyk­ti grei­tai, aiš­ku, lėk­tu­vu pa­to­giau. Jei no­ri pa­tir­ti nuo­ty­kių – va­žiuok „mik­riu­ku“. Aš ren­kuo­si juos – man taip va­žiuo­ti sma­giau­sia, ga­li daug pa­ma­ty­ti, su­si­pa­žįs­ti su įvai­riais žmo­nė­mis, pri­si­juo­ki“, – pa­ti­ki­na mik­roau­to­bu­sų ke­lei­vis šiau­lie­tis To­mas.

Įsi­min­ti­na ke­lio­nė, kuo­met iš šiau­rės va­ka­rų Ang­li­jos mies­to Man­čes­te­rio į Šiau­lius va­žia­vo pen­kias pa­ras.

Dvi už­tru­ko ke­lio­nė Ang­li­jo­je, vė­liau vai­ruo­to­jai su­ko pro Olan­di­ją, Pran­cū­zi­ją, Bel­gi­ją, Vo­kie­ti­ją, Len­ki­ją pa­ke­liui rink­da­mi siun­ti­nius.

Nes­pė­jo į kel­tą, te­ko lauk­ti ki­to. Pa­rą ma­lė­si Lie­tu­vo­je – vie­na­me mies­te iš­si­kro­vė bal­dus, ki­ta­me iš­ne­šio­jo siun­tas, paė­mė žmo­nes.

„Lai­kas il­gas, bet ke­lio­nė sma­gi. Bu­vo­me trys ke­lei­viai, su­si­drau­ga­vom su vai­ruo­to­jais. Kai pa­ma­tė­me, kad praė­jo dvi pa­ros, o esa­me tik Bel­gi­jo­je, vie­na bend­ra­ke­lei­vė, ku­ri ve­žė lauk­tu­vių al­ko­ho­lio, pra­da­rė bu­te­lius. Sa­ko: „Ai, Lie­tu­voj nu­pirk­siu“. Ba­lia­vo­jom ke­le­tą pa­rų“, – pri­si­mi­nė vai­ki­nas.

Anot To­mo, „mik­riu­ką“ ga­li­ma drą­siai va­din­ti va­ka­rė­liu ant ra­tų.

To­mas pa­sa­ko­ja, kad, no­rė­da­mi kuo grei­čiau pa­siek­ti tiks­lą, vai­ruo­to­jai daž­nai vir­ši­ja grei­tį, va­žiuo­ja knap­sė­da­mi iš nuo­var­gio, ge­ria vais­tus, kad neuž­mig­tų.

Jį pik­ti­na, kad kai ku­rie vai­ruo­to­jai ne­jau­čia at­sa­ko­my­bės ir, pri­si­ka­bi­nę "tra­lą", pil­nu eki­pa­žu ke­lei­vių spau­džia grei­čio pe­da­lą iki dug­no.

„Vai­ruo­to­jai mie­gan­tys – už­si­mer­kia, at­si­mer­kia, žmo­nės – ne­mie­gan­tys, nes vi­si bal­ti sė­di iš iš­gąs­čio. Neišt­vė­ręs vai­ruo­to­jui pa­sa­kiau – dar pa­spau­si, be­sme­ge­ni, gau­si į no­sį ir ei­si į ga­lą mie­go­ti. Va­žia­vo vos ne į grio­vius“, – pa­tir­tį pri­si­mi­nė To­mas.

Ava­ri­ja Len­ki­jo­je

Ke­lio­nės iš Lie­tu­vos į Ang­li­ją bei iš Ang­li­jos į Lie­tu­vą kai­na pra­si­de­da nuo 250 li­tų (apie 65 sva­rus). Se­zo­no me­tu – va­sa­rą ir prieš šven­tes – kai­nos ky­la.

Še­šių žmo­nių eki­pa­žą maž­daug kar­tą per sa­vai­tę marš­ru­tu Lie­tu­va–Ang­li­ja–Lie­tu­va ve­ža bro­liai Al­gir­das ir Min­dau­gas.

Per tre­jus dar­bo me­tus Al­gir­das pa­ste­bi, kad ke­lei­vių srau­tas šiek tiek ma­žė­ja.

Pa­sak jo, ke­lio­nę mik­roau­to­bu­su daž­niau­siai ren­ka­si ne­ga­vę lėk­tu­vo bi­lie­to, at­si­ti­kus nenumatomam įvy­kiui gim­ti­nė­je, tu­rin­tys daug ba­ga­žo. Kar­tais va­žiuo­ja ne­pil­na­me­čiai, ne­tu­rin­tys tė­vų su­ti­ki­mo.

Al­gir­das pa­sa­ko­ja, jog ir pa­ts bu­vo tre­jus me­tus emig­ra­vęs į Ang­li­ją, ta­čiau nu­ta­rė grįž­ti, trau­kė ša­lies il­ge­sys.

„Ten jau ne­bė­ra auk­so ka­syk­los“, – įsi­ti­ki­nęs vy­ras.

Vai­ruo­to­jui te­ko pa­tir­ti ir pa­vo­jin­gų si­tua­ci­jų – Len­ki­jo­je į mik­roau­to­bu­so šo­ną at­si­tren­kė ki­tas au­to­mo­bi­lis. Te­ko fik­suo­ti eis­mo įvy­kį, kvies­ti po­li­ci­ją.

„Kai ku­rie pa­žįs­ta­mi vai­ruo­to­jai lei­džia pi­jo­kau­ti, bet mes – ne. Po po­ros in­ci­den­tų ne­be­lei­džia­me ger­ti, rū­ky­ti. Ži­not, kaip bū­na – vie­ni iš­gė­rę ra­mūs, ki­ti ag­re­sy­vūs, ima ka­bi­nė­tis, triukš­mau­ja, pra­ši­nė­ja į tua­le­tą. Ne­pa­ten­kin­ti ne­ge­rian­tys ke­lei­viai“, – pa­sa­ko­jo Al­gir­das.

Svar­bu nu­sta­ty­ti tai­syk­les

Apie pen­ke­rius me­tus ke­lei­vių ve­ži­mo į už­sie­nį vers­lu už­sii­man­tis Pet­ras įsi­ti­ki­nęs, kad ap­kal­bė­ti ga­li­ma bet ku­rį ve­žė­ją. Nei­gia­ma in­for­ma­ci­ja apie ke­lio­nes „mik­riu­kais“ ken­kia vi­sų vers­lui.

Anot jo, daž­niau­siai neat­sa­kin­gai el­gia­si sam­do­mi vai­ruo­to­jai, ku­rių tiks­las – kuo grei­čiau grįž­ti ir gau­ti už­mo­kes­tį.

„Nuo ta­vęs pa­ties pri­klau­so, ko­kia tvar­ka bus. Jei pa­lei­dai va­džias – vis­kas. Rei­kia dirb­ti taip, kad iš­lip­da­mas žmo­gus pa­gal­vo­tų: „O bu­vo vi­sai ne­blo­gai, no­rė­čiau dar kar­tą su juo va­žiuo­ti.“ Tie, kurie dir­ba vien dėl pi­ni­gų, jau ne­be­va­ži­nė­ja“, – kal­ba Pet­ras.

Daž­nas ke­lei­vių klau­si­mas – ar ga­li­ma var­to­ti al­ko­ho­lį. „To­kiems vi­sa­da pa­sa­kau – jūs pa­skam­bi­no­te ne į res­to­ra­ną. Daug kas ži­no – su juo ge­rai va­žiuo­ti, bet jis ne­lei­džia ger­ti“, – tai­syk­les ak­cen­tuo­ja vers­li­nin­kas.

Pet­ras pa­brė­žia – la­bai svar­bi at­sa­ko­my­bė ir punk­tua­lu­mas. Jei pa­ža­dė­ta nu­vež­ti siun­ti­nį ati­tin­ka­mu lai­ku, ta­da rei­kia ir bū­ti. Pa­si­kei­tus si­tua­ci­jai, at­si­ra­dus truk­džiams, bū­ti­na in­for­muo­ti žmo­gų, o ne veng­ti skam­bu­čių, slaps­ty­tis.

Dar­bas – nar­ko­ti­kas

Ke­lio­nė­se vai­ruo­to­jai ir ke­lei­viai tam­pa ma­ža šei­ma – net bū­na gai­la iš­si­skir­ti.

„Esu ma­tęs ir šil­to, ir šal­to. Apie ke­lio­nes ga­lė­tu­mė­te pa­ra­šy­ti ne straips­nį, o kny­gą“, – šyp­te­li Pet­ras.

La­biau­siai jam gai­la emig­ran­tų, ku­rie nu­va­žiuo­da­mi di­džiuo­ja­si, kaip už­si­dir­bę daug pi­ni­gų iš­leis juos pir­ki­niams, bet už dvie­jų sa­vai­čių juos ten­ka grą­žin­ti at­gal, nes drau­gas ap­ga­vo.

Pa­sak Pet­ro, ke­lei­vių kie­kis ne­si­kei­čia, emig­ra­ci­jos mas­tai ne­ma­žė­ja. Va­sa­rą ato­sto­gau­ti lie­tu­viai grįž­ta į Lie­tu­vą, o po tri­jų sa­vai­čių – at­gal į Ang­li­ją.

„Kai ku­rie ve­žė­jai pi­ko me­tu už­si­de­da kos­mi­nes kai­nas, bet ne­pa­gal­vo­ja, kad ateis va­di­na­ma­sis sunk­me­tis, žmo­nės rink­sis tą, ku­ris ve­žė pi­giau“, – vers­lo tak­ti­ką dės­to vy­ras.

Pet­ras pa­ti­ki­na, jog ne­pai­sant var­gi­nan­čių ke­lio­nių dar­bo ne­svars­tė mes­ti: „Tai yra nar­ko­ti­kas. Man pa­tin­ka dar­bas su žmo­nė­mis, ke­lio­nės. Nė­ra ru­ti­nos, ne­ga­lė­čiau sė­dė­ti ka­bi­ne­te.“