Kuopti konservatorių ir liberalų valdžios per 2008 m. kilusią ekonominę krizę privirtą košę turėjusi Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė, ko gero, tikėjosi nemenkų pagyrų ir dėkingų rinkėjų balsų už tai, kad, vykdydama Konstitucinio teismo sprendimus, 2014 m. gegužę pagaliau priėmė per krizę sumažintų pensijų kompensavimo įstatymą, o 2015 m. birželį nusprendė, kad bus grąžinama neproporcingai sumažinta atlyginimo dalis „asmenims, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų“.
Dozuotas teisingumas
Tačiau ne visi pensininkai ir ne visi biudžetininkai į minėtais įstatymais atkuriamą socialinį teisingumą „įtilpo“.
Priimant pensijų kompensavimo įstatymą, buvo apskaičiuota, kad 638 tūkst. pensijų gavėjų kompensacijoms prireiks 855 mln. litų (apie 248 mln. eurų). Tačiau 167 tūkst. valstybės vardu apiplėštų senjorų to įstatymo nesulaukė, o valdžia kategoriškai atsisakė atlyginti mirusiųjų patirtus pensijų praradimus (apie 7,5 mln. eurų) jų artimiesiems, pripažindama paveldimomis tik po 2014 m gegužės 22 d. mirusiems pensininkams priskaičiuotas kompensacijas.
Neišmokėto darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme apie kompensacijų paveldėjimą apskritai nepasisakyta, tačiau Valstybės tarnybos departamento patvirtintose rekomendacijose dėl įstatymo taikymo jokių išlygų mirusiems iki Grąžinimo įstatymo priėmimo ir po jo nėra. Ten aiškinama, kad mirusių asmenų įpėdiniai, kreipdamiesi dėl neišmokėtos jų darbo užmokesčio dalies, turi pateikti teisę į paveldėjimą įrodantį dokumentą ar jo kopiją.
Finansų ministerijos skaičiavimais, neišmokėto darbo užmokesčio kompensavimui per 5 metus iš viso reikės apie 120 mln. eurų (2009-2013 m. dėl sumažintų atlyginimų biudžetas sutaupė apie 133 mln. eurų). Pagal įstatymą po 5 proc. kompensacijoms reikalingų lėšų kasmet įstaigos turės sukrapštyti iš savų biudžetų, likusias papildomai skirs valstybė. 2017 m. valstybės biudžete šiam tikslui numatyta 13,7 mln. eurų, iš jų ministerijoms papildomai skirta 4,52 mln. eurų, savivaldybėms - 1,7 mln. eurų, o teismams, įskaitant ir Konstitucinį teismą - 3,973 mln. eurų.
Teismai nusiplovė rankas
Pirmieji bruzdėti dėl nukarpytų atlyginimų ir valstybinių pensijų pradėjo teisėjai ir statutiniai pareigūnai. Jie kreipėsi į teismus, prašydami priteisti per krizę prarastas pajamas. Valstybinių pensijų gavėjams pavyko prisiteisti savo pinigus pirmiesiems, o dėl valstybės tarnautojų algų teismai kreipėsi į Konstitucinį teismą.
Šiam 2013 m. liepą nusprendus, kad neproporcingas valstybės tarnautojų, pareigūnų ir teisėjų atlyginimų koeficientų karpymas prieštaravo Konstitucijai, valdininkai verste užvertė teismus skundais. Vien Vilniaus apygardos administracinis teismas per keletą dienų sulaukė daugiau kaip 1,1 tūkst. prašymų priteisti kompensacijas. Didžioji tų bylų dalis nagrinėjama šiemet, nes bylos buvo jungiamos ir stabdomos, laukiant, kol bus priimtas įstatymas dėl neišmokėtų atlyginimų dalių kompensavimo. Visose bylose skundai atmetami kaip nepagrįsti, nes dėl sumažinto atlyginimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas nustatytas įstatymu, tenkinti pareiškėjų reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu nėra pagrindo.
Kaip „Vakaro“ žinioms“ aiškino Vilniaus apygardos administracinio teismo atstovė Sigita Jacinevičienė-Baltaduonė, tų pareiškėjų, kurių skundus teismas spėjo išnagrinėti ir priteisė kompensacijas, bylos apeliacine tvarka keliavo į Lietuvos Vyriausiąjį administracinį teismą. Žmonėms palankius teismo sprendimus skundė Vyriausybė, ir šie vienas po kito naikinami.
Pažadai vis dar lieka
Nuo 2014 m. vasaros įstatymo pataisos, siūlančios nurėžtų pensijų kompensacijas grąžinti ir įstatymo priėmimo dienos nesulaukusių 167 tūkst. žmonių artimiesiems, Seime buvo teikiamos 5 kartus (visus kartus nesėkmingai). Paskutinįkart - šių metų spalio 18 d.
Naujai išrinktoji valdžia paskubino kompensacijų mokėjimą dirbusiems pensininkams ir žada kitąmet galutinai atsiskaityti su dar gyvais nuskriaustaisiais, tam skyrusi 81 mln. eurų. Tačiau tie nelemti 7,5 mln. eurų mirusių pensininkų artimiesiems taip ir liko kaboti. Prie šio klausimo žadama sugrįžti metų viduryje perskirstant valstybės biudžetą.
- Nejaugi net po mirties valdininkui ir paprastam piliečiui galioja dvejopi standartai? - „Vakaro žinios“ teiravosi Seimo nario Povilo URBŠIO.
- Tikrai labai keistai atrodo, kad vienu atveju kompensacijų paveldėjimas atrodo savaime aiškus, o kitu mirę žmonės ir jų artimieji laikomi tarsi trečiarūšiai. Socialinis teisingumas atkuriamas, kai valdžia nusprendžia grąžinti tai, ką iš tavęs buvo atėmusi. Bet yra kiti faktoriai - tu turi gyvas sulaukti tos dienos arba turi eiti atitinkamas pareigas. Tik tada valdžios jautrumas tave pasieks ir tu pajusi tą teisingumą.
- Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas apima ir teisėjų apkarpytas algas - gal todėl ten bent jau mirusiems dvejopų standartų nėra?
- Yra pagrindo manyti, kad priklauso ir nuo to, prie kurio kūno yra arčiau tas socialinis teisingumas. Matome, kad kai kurioms grupėms pademonstruojamas socialinis jautrumas ir teisingumas, o tų 167 tūkst. mirusiųjų artimieji, kurie daugeliu atvejų nėra nei teisėjai, nei politikai, nei pareigūnai, paliekami likimo valiai.
Makabriška, kad tų mirusių pensininkų sąskaita vykdomas socialinis teisingumas. Kitados Ukrainoje buvo holodomoras, tai šiuo atveju galima sakyti, kad buvo vykdomas lietuviškas holodomoras, kad kuo daugiau išmirtų pensininkų ir liktų daugiau pinigų, kuriuos valdžia maloningai grąžintų likusiems gyviems.
- Ar nebuvo suvaržytos piliečių teisės siekti nurėžtų atlyginimų grąžinimo per teismus - juk dalis valstybinių pensijų gavėjų jas prisiteisė anksčiau, negu buvo suteikta valdžios malonė?
- Nori nenori susidaro dviprasmiškas įspūdis: kai teismai pradėjo priiminėti sprendimus dėl kompensavimo ir valdžia pajuto, kad Konstitucinio teismo sprendimo vykdymas gali pareikalauti per daug išlaidų, paskubėjo pamaloninti teisėjus - buvo atkurti jų atlyginimai, kurie nebuvo numatyti biudžete. Tada teismai tapo lojalūs ir socialinis teisingumas tapo kontroliuojamas valdžios.
Bet iš neteisingumo teisingumas negimsta. Viena valdžia iš žmonių atima, kita imituoja, kad grąžina, o iš tikrųjų žmonės lieka apgauti. Neišmokėtam darbo užmokesčiui apskaičiuoti sukurta tokia formulė, kad ją pritaikius gaunamos net ir neigiamos kompensacijos. Tai ne kas kita, kaip kompensavimo imitavimas. Tai ko paskui stebėtis, kad valstybėje žmogus jaučiasi kaip svetimas. Tas pats valdininkas, su kuriuo valdžia šitaip pasielgė, po to taip pat elgiasi su pas jį atėjusiu eiliniu žmogumi. Vyksta grandininė vieni kitų žeminimo reakcija, ir žmogiškasis orumas jau tampa sunkiai besuprantama sąvoka.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą