Misija - atstatyti nuo žemės paviršiaus nušluotus miestus...

Sukaktys

Lietuviai statybininkai drauge su Klaipėdos armėnų bendruomene paminėjo prieš 20 metų Armėnijoje įvykusį stipriausią šalies istorijoje žemės drebėjimą.

"Kai matai išnykusius miestus, tik tuomet supranti, kas yra neregėto masto nelaimė" , - kalbėjo prieš dvidešimt metų gelbėjimo, valymo ir statybos darbams į Armėniją vykusieji lietuviai.

1988 m. gruodžio 7-ąją dieną apie 11 valandą pradėjusios drebėti žemės įtrūkimai buvo iki 70-ies centimetrų pločio ir siekė 37 kilometrus. Epicentre žemės drebėjimas buvo 10 balų, tai prilygsta dešimčiai Hirosimų.

Nebuvo Armėnijoje šeimos, kurios nepalietė tragedija: žemės drebėjimas nusinešė apie 30 tūkstančių gyvybių (neoficialiais duomenimis - apie 70 tūkst.). Sugriauta dešimt milijonų kvadratinių metrų Leninakane, Spitake, Artike. Daugybėje kaimų sugriauti namai, ligoninės, mokymo įstaigos, studentų miesteliai ir vaikų darželiai.

Tačiau nė vienas gyvas likęs vaikas neliko našlaitis - juos priglaudė šeimos. Daugybė griuvusių pastatų nesužalotų žmonių užduso dulkėse. Apie 40 tūkst. žmonių buvo gelbėtojų ištraukti iš griuvėsių gyvi - net praėjus po žemės drebėjimo dešimčiai dienų. Beveik visos pasaulio šalys siuntė techniką, medikamentus, savanorius padėti nukentėjusiai Armėnijai. Iš Lietuvos pasiųsti žmonės iš 54-ių statybinių susivienijimų.

Iš mūsų Lietuvos ne vieną mėnesį į Armėniją vyko traukiniai su mediena, šiferiu, stiklu, ir lietuviai buvo paskutinieji, kurie, pasibaigus atstatymo darbams, paliko tą šalį. Pastatę daugybę lietuviško stiliaus kotedžų, alytnamių, fermų ir vaikų darželių. Todėl į minėjimą susirinkę armėnų bendruomenės atstovai lenkė galvas prieš tuos bičiulius, kurie negandos metą vyko Armėnijon ne pinigų užsidirbti, bet iš širdies padėti.

Sugriautame Spitake

"Pirmiausia su komanda vykome į Kėdainius - pasiimti kranų, juos išardę, krovėme į lėktuvus, o nuskridę į Jerevaną, iš naujo juos surinkome", - pasakojo klaipėdietis Gintaras Jakumas, kuriam anuomet buvo 21-eri. Iš Jerevano kolona išsirikiavusios mašinos ir statybinis būrys patraukė per kalnus. Sena rusiška technika lūžo, griuvo, savanoriai siaurais kalnų keliukais tempė galingas mašinas, o nudardėję nuo stačių šlaitų, kilo vėl.

"Pasiekę Spitaką, radome neapsakomai niūrius griuvėsius ir pradėjome valymo darbus: kranais kėlėme namų plokštes. Visur aplinkui sklido dvokas, voliojosi gyvulių dvėsenos, jautėsi sunkiai ištveriamas negyvų žmonių kvapas", - prisiminė G. Jakumas.

Naktimis pašaldavo, o rytais atsirasdavo balos. Ir dar daugelį dienų kelis kartus per dieną žmonės jautė drebančią žemę, sujudėdavo brezento palapinė, pagaliai, kuriais buvo paremta. Joje nakvodavo 40 lietuvių.

"Dirbome pamainomis dieną ir naktį, du kranininkai ir du stropuotojai. Pirmiausia tvarkėme sugriautą Spitako rajono komitetą. Buvo baugu eiti per miestą, nes kai kurie namai vaiduokliai, skilę perpus, grėsė užgriūti ant mūsų. Būdavo, pakabiname ekskavatoriaus kaušu tai, kas likę iš žmogaus, ir krauname į raudonus arba juodus karstus, kurių mieste buvo daugybė.

Po darbo gerdavome penkių žvaigždučių konjaką, kad nuplautume smarvę ir stresą, akyse stovintį košmarišką vaizdą. Nuovargio nejautėme, tik naktimis žmonės vis pašokdavo rėkdami, susapnavę košmarą. Po savaitės jau buvome aprūpinti respiratoriais, šalmais, žibintuvėliais, elektra, dviaukštėmis sudedamosiomis lovelėmis, apklotais ir daugeliu kitų reikalingų daiktų, kuriuos kaip labdarą atskraidino amerikiečiai", - pasakojo Gintaras, kuris Armėnijos mėsmalėje jautėsi kaip kariuomenėje, nes neseniai iš jos buvo sugrįžęs.

"Per Naujus metus, išvalę Spitaką, mes išvažiavome namo, o mus pakeitė statybininkai, atvykę atstatyti miesto", - sakė jis.

Galingas žemės drebėjimas Armėnijoje sugriovė tūkstančius pastatų. Neoficialiais duomenimis, žuvo apie 70 tūkst. žmonių

Tragedijos paženklinta romantika

Klaipėdietis Raimondas Jakštas dalyvavo Artiko miesto atstatymo darbuose: ten pateko taip pat po tarnybos kariuomenėje. "Naują miestą statėm, šiuolaikiškesnį - išgyvendami savotišką pakilimą. Gyvenome statybininkų namukuose, susidraugavome su vietiniais gyventojais, kurie mus palaikė, kvietėsi į svečius. Kartais ir po darbo eidavome į talką.

Pastatę miestą, panašų į Palangą, vykdavome į ekskursijas po kitus šalies miestus. Įstrigo sustojusių miestų laikrodžių vaizdas, drebėjimo sugriauti gimdymo namai ir bažnyčios", - prisiminė klaipėdietis, Armėnijoje dirbęs dvejus metus, iki pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo.

Klaipėdietis techninio statybos skyriaus darbuotojas Rimantas Pačėta, anomis dienomis dirbęs Leninakano rajone, Armėnijoje sutiko būsimą žmoną, lietuvę. "Žiauriausiai man atrodė tuščia dykvietė, atsivėrusi didžiulio penkiaaukščių namų kvartalo vietoje. Dar viena bėda - netrukus prasidėjo Karabacho konfliktas, užsidarė Turkijos siena, nebuvo įmanoma šalims atsiųsti statybinių medžiagų nei kitokios paramos. Liko vienintelė geležinkelio šaka, kuri ribojosi su Gruzija, ir iš ten gabeno konstrukcijas, gelžbetono skydus - iš visos TSRS", - pasakojo, paminėdamas didžiulę armėnų draugystę ir vaišingumą.

Po tragedijos praėjus mėnesiui, stiprios dvasios armėnai jau sugebėjo juokauti, pasakoti juodojo humoro anekdotus, o juokas buvo geriausia psichologinė gynyba tiems, kurie viską prarado - namus, šeimas, artimuosius.

Buvęs statybininkas Edvardas Jakas, į paminėjimą atvykęs neįgaliojo ratukais, nepajėgė žiūrėti dokumentinio filmo, įamžinusio siaubingas žemės drebėjimo valandas; pravirkęs žilagalvis išriedėjo už durų. Armėnijos statybose patyręs traumą, vėliau nesėkmingai atlikus operaciją, žmogus neteko abiejų kojų.

"Aš asmeniškai dirbau visus įmanomus darbus - ir gelbėtojo, iš pradžių Spitake, Leninakane, paskui Artike. Atvažiavau toks romantikas, trejus metus dirbęs Baikalo-Amūro magistralėje, buvau sukrėstas to, ką patyriau čia: būdavo, iš griuvėsių ištraukiame gyvą žmogų, su sąmone ar be, tačiau daug dažniau - ranką ar koją, arba kūną, kai buvo sunku atpažinti - vyro ar moters... Skubėjome ardyti griuvėsių, kelti nuolaužų, kai žmonės paprašydavo. O su sovietine įranga nepaskubėsi; užsieniečiai amerikiečiai turėjo specialius žmonių jutiklius, pagaliau šunis... Yra buvę, kai žmogus prašydavo atkasti užgriūtą šeimą, o atkasę nerasdavome nieko. Vėliau, kai pradėjome naujas statybas, darbas pasidarė mielesnis ir viltingesnis", - pasakojo E. Jakas.

Ivona ŽIEMYTĖ

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder