Gerumas
"Mes, restauratoriai, esame savotiški daktarai - pirmiausia "gydom" tas istorines vertybes, gautas iš archeologų rankų, kurios yra labiausiai nukentėjusios, sukapotas kirvarpų, sutrūnijusios, idant jomis vėl galėtų gėrėtis žmonės", - sako polichromijos restauratorė Elena Gvildytė.
Nedaug kas žino, kad Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondų skyriuje, o iš tiesų - rūsiuose, ilgus metus kantriai, tyliai triūsianti restauratorė naujai būčiai "prikėlė" Klaipėdos apskrities centrinio pašto bei Universiteto Menų fakulteto freskas, o Pilies muziejaus Frydricho poternoje sukūrė XVII amžiaus miestelėnų manekenus.
Užtikome ponią Eleną prie Skerdyklų gatvėje šią vasarą archeologų iškastų drenažo statinių liekanų.
"Tos statinės purvinos ir bjaurios, prigirdytos chemikalų, bet ir labai įdomios, su skylutėmis, XVIII amžiaus pabaigoje buvusios įkąstos į žemę vandeniui surinkt, ir aš turiu viziją, kad gerai pasistengus, netrukus į jas bus gražu žmonėms pažiūrėt", - sakė E. Gvildytė, atkurianti eksponatus iš senų fotografijų ir piešinių.
Kodėl pasirinkote šią gana retą ir daug kantrybės, kruopštumo reikalaujančią profesiją?
Kruopštumo, atidumo reikalauja ir chirurgo, ir siuvėjos darbas, tad savo darbo nedrįsčiau sureikšminti. Dar būdama Vilniaus dailės instituto studentė, kai ten kūrėsi restauratorių dirbtuvės, su kolegomis tyrinėjome ir atidengėme Visų šventųjų ir Jonų bažnyčių įstabias, daugiaspalvės tapybos freskas. Netapęs ir nelipdęs, to nemokėtum. Ir sovietmečiu būta šviesių žmonių, kaip tas mums dailės istoriją dėstęs švietimo ir kultūros ministras Lionginas Šepetys, kuris skatino bažnyčių restauravimą. Bet net anuomet, Chruščiovo epochoje, dėstytojai susigriebė, kad tiek daug laisvų menininkų parengė, ir ėmė skirstyt į drabužių modeliuotojus, tekstilininkus, kad neliktume bedarbiai. Mes, studentai, nepraktiškai mąstėm, turėjom iliuzijų, kad visi būsim rafaeliai.
O kodėl jūs norėjote būti dailininke? Koks buvo tas pirmas impulsas piešti?
Mano brolis buvo partizanas, ir visą mūsų šeimą ištrėmė į Sibirą. Buvau dar visai maža, net mokyklos nelankiau, kai pradėjau piešti ant durų kreida ir popieriuje pieštukais tą mūsų pramoninį rajoną, kur gyvenom, iš kaminų virstančius dūmus, šachtas ir paišinus išvargusius angliakasius. Fotografijų tada nebuvo, ir tremtinių artimieji, likę Lietuvoje, labai džiaugdavosi su laišku gavę ir piešinių, sakė, kad jie padėjo įsivaizduoti, kaip čia žmonės gyvena. Piešiau sceneles iš buities - su humoru, mėgau šaržuoti, liet akvarelę. O kai jaunus žmones, kurie nebuvo nusikaltę tarybų valdžiai, išleido gimtinėn, parvykau viena, be tėvelių. Ir iškart stojau į dailės mokyklą.
Ką sau atradote Klaipėdoje?
Atvažiavau čia nenoromis paskui vyrą, skulptorių Stasį Mišeikį, ir pralošiau, nes Vilniuje buvo tiek darbo bažnyčiose...
O čia pasisekė dirbti buvusiame karalienės Luizės kilmingų mergaičių licėjuje, dabar Menų fakultetuose. Anuometėje gausiai dekoruotoje iškilmių salėje zondavome freskas, ir man netikėtai atsidengė angeliuko veidas. Atsargiai, kad nepažeisčiau freskos, milimetras po milimetro skalpeliais ją visą atidengiau, dėjau kompresus ir visa kita. O paskui buvo pauzių, didelių darbų nebuvo, kol vilniečiai restauratoriai mane pakvietė kartu dirbti prie centrinio pašto freskų. Ir kai jau buvo atidengti drakonai ir, rodos, viskas atrasta, man netikėtai pavyko atidengt pašto balandžius su laišku. Dvejus metus restauravome senąjį paštą. O dabar jau daugelį metų kartu su vyru dirbu Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje. Labai vertinu senovę, istorinį paveldą, o šiuolaikinis menas man svetimas ir nesuprantamas. Ir suvokiu, koks didelis uostamiesčio istorikų, mokslininkų nuopelnas, kad jie sovietmečiu važinėjo po visą Lietuvą ir rinko, kaupė eksponatus, prilygstančius šedevrams, todėl turiu daug darbo juos atkurt. Mažosios Lietuvos labai saviti baldai ir skrynios, gražūs ornamentai bei spalvos, ir net tokių didžiulių verpimo ratelių niekur kitur nerasi: spėjama, jais verpdavo storus siūlus tinklams.
Koks darbas buvo sudėtingiausias?
Neskaičiuoju, kiek autentiškų eksponatų per rankas perėjo, kai kurių rakandų paskirtį teko spėlioti. Tarkim, išsiaiškinti, kas yra mobliai - tai tokie lygintuvai sukama rankena, ant veleno išsilygindavo drobė ar paklodė. Gal daugiausia vargo buvo išmokti pinti suirusius staliuko ir fotelio fragmentus, lopyti fortepijoną. Ir man malonu, kad žmonės muziejuje gali apžiūrėt archaiškus, unikalius baldus, ar smulkius rakandus, kurių aš nesukūriau, tik prisiliečiau, - sakė Elena, rodydama nežinia iš kokio amžiaus atklydusį medinio batelio kulną su vinimi.
Pilies muziejuje drauge su vyru atkūrėte senąją ikonografiją, XVII amžiaus besilinksminančių miestelėnų, kareivėlių ir darbininkų manekenus. Tokių "pilėnų", kurių pozas galima keisti ir kurie lankytojams bene įtaigiausiai, gyviausiai perteikia istorinę atmosferą, nė vienas Lietuvos muziejus neturi.
O, jų veidai - iš silikono, aš gyvo žmogaus "skalpą" nuėmiau. Mes neturime tokių technologijų, kaip madam Tiuso muziejus, tai gana primityvus darbas, nemaloni tam žmogui, kurio veidą gipsu aplipdom, pamirkom ir darom atlieją, procedūra. Prototipu savo vyrą paėmiau, kuris padarė tų maketų kūnus, ir pažįstamą moterį, nes kitų žmonių nedrįsau kankint.
Kiekvienas naujas darbas suteikia žinių, gilesnį praėjusios epochos pajautimą. Sukuriamos naujos technologijos, tačiau sunku pralenkti ir pergudraut laiką, ir prireikia daugybės metų, kol išbandai, ar medžiui tiks naujos siūlomos medžiagos, ir dažnai jas atmeti. Lieka senieji, gerieji, šimtmečių išbandyti "receptai.
Labiausiai mane traukia sieninė tapyba, tik mūsų mieste nelikę senų bažnyčių arba dar nerandama lėšų atidengti apleistoms freskoms. Bet darbas muziejaus rūsiuose - tiek pat paprastas, kiek ir šventas.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą