Lietuva užsileido ant galvos problemą tuščioje vietoje, tad nuolatinis jos kurstymas ir nesprendimas yra naudingas tik Rusijai ir jos darbus dirbantiems platformininkams Lietuvoje.
Pavasaris įsibėgėjo ir Seimas greitai imsis spręsti šį klausimą. Tačiau kaip suderinti Lietuvos interesus, Konstituciją, demokratinį piliečių atstovavimą ir - kartais atrodo, kad politikams patį svarbiausią - geresnių santykių su Lenkija siekį?
Pavardės
Pavardžių klausimas blaškomas tarp dviejų projektų: LSDP atstovų siūlymo rašyti kitomis kalbomis vietoje valstybinės ir piliečių "Talkos už valstybinę kalbą" siūlymo rašyti norima kalba papildomų įrašų puslapyje, pirmame paliekant tik valstybinę kalbą.
Pavardžių klausimas po 69 000 piliečių parašų surinkimo išsprūdo iš Juliaus Sabatausko stalčių ir atiteko Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui. Šis parodė norą klausimą spręsti rimtai ir kreipėsi į ekspertus. Suorganizuota tarptautinė konferencija su Latvijos atstovais, tarp jų - ir buvusia Latvijos švietimo ministre bei Rygos universiteto prorektore prof. Ina Druviete. Kaip reikalauja Konstitucinis Teismas, gautos Kalbos komisijos (VLKK) ir Lietuvių kalbos instituto (LKI) išvados. Visos jos buvo palankios "antrojo puslapio" variantui.
Abi kalbos politiką formuojančios institucijos konstatavo, kad pritaria pagrindinei "Talkos" siūlymo nuostatai "Lietuvos Respublikos piliečių vardus ir pavardes asmens dokumentuose rašyti lietuviškais rašmenimis". Dar atkreipė dėmesį į ankstesnių komisijos sprendimų numatytas išimtis - galimybę nevalstybine kalba asmens dokumentuose rašyti Lietuvos pilietybę gavusių užsieniečių, jų sutuoktinių arba vaikų vardus ir pavardes. Pagal VLKK išvadas, tokia galimybė šioms išimtinėms piliečių grupėms gali būti sudaroma ir pirmame paso puslapyje, bet prievolės tą leisti nėra, todėl "Talkos" pateiktas siūlymas leisti įrašus nevalstybine kalba paso kitų įrašų skyriuje šiai VLKK nuostatai neprieštarauja.
Jau anksčiau VLKK išaiškino, kad Konstitucijai prieštarauja Gedimino Kirkilo siūlymas leisti vietoje valstybinės kalbos kitomis kalbomis pase rašyti visiems to norintiems. G. Kirkilo projektas vis dar yra antikonstitucinis. Tačiau J. Sabatauskas pernai pavasarį nuosekliai vaizdavo, kad negirdi ar nesupranta šios išvados. O ekspertus reikėtų išgirsti.
Reikėtų išgirsti ir NATO partnerius latvius, su nerimu sekančius šio klausimo svarstymą Lietuvoje ir nuolat panašiais reikalavimais spaudžiamus kaimynės Rusijos.
Latvijos Saeimos narys R. Ražukas dar užpernai apie G. Kirkilo ir LLRA siūlymus LRT teigė, kad "labai jaudina dabar Lietuvoje vykstanti diskusija dėl pavardžių ir gatvių pavadinimų užrašymo kažkokiomis raidėmis. Jeigu Lietuvoje bus priimtas kažkoks panašus įstatymas, tai bus labai skausmingas smūgis Latvijai".
Pastaruoju metu signalų padaugėjo. Dėl diskusijų Lietuvoje pasisakė ir Latvijos kalbininkai, ir politikai. Seime šį sausį kalbėjusi prof. I. Druvietė siūlė Lietuvai latviškąjį modelį, paaiškino visas jo taikymo subtilybes, paneigė baimes dėl neatitikimo tarptautinei teisei.
Latvija laimėjo visus prieš ją vietos rusų pradėtus teismus dėl tariamos teisės asmenvardžius pase rašyti norima kalba pažeidimo. Nėra tokios teisės, nėra ir ką pažeisti.
Metų pradžioje LRT paskelbė, kad "užsieniečių pavardes latviai perrašo pagal savo kalbos taisykles ir jie labai bijo, kad, jei Lietuva suteiks teisę užsieniečiams rašyti pavardes originalo kalba, Latvijos rusai gali pradėti reikalauti išimčių. Būtent dėl to jų kalbininkai yra kategoriškai prieš tai nusistatę".
Rusijos spaudimas - gerai žinomas faktas. Kad Rusija norėtų LLRA reikalavimų išpildymo ir faktinės dvikalbystės Lietuvoje, yra pripažinęs ir Rusijos ambasadorius.
Latvijoje net rengtas nesėkmingas referendumas dėl rusų valstybinės kalbos statuso. Tad jaučiama reali grėsmė.
Laimei, Lenkija nereiškia jokių priekaištų Latvijai dėl 2 proc. joje gyvenančių lenkų teisių ir pavardžių rašybos.
Meilės Lenkijai išbandymas
Pasisakančiųjų šia tema nenuoseklumas dažnai glumina ir bado akis. Jau anksčiau teko klausti, ar Latvijos lenkai yra mažiau lenkai, kad Varšuva dėl jų teisių Latvijoje neturi šiai šaliai jokių priekaištų, o priešingai - viešai ją giria? Žinoma, kad ne.
Akivaizdu, kad Lenkijos požiūris į Lietuvos lenkus yra išskirtinis ir nulemtas istoriškai susiformavusių interesų. Tačiau Lietuvoje, ypač LSDP atstovų ir liberalių apžvalgininkų, taip pat galime klausti: ar latviai yra mažesni NATO partneriai, kad niekas nereikalauja solidariai su jais laikytis prieš Rusijos interesus Baltijos šalyse? Žinoma, kad ne.
Partnerystės argumentai paprasčiausiai išsitraukiami ten ir tada, kur ir kai yra patogūs. Kovo 10 d. Lietuvos žiniasklaidos lyderiai susitiko su kolegomis iš Lenkijos ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius paskelbė, kad reikia siekti daugiau Lenkijos Lietuvoje ir geresnių šalių santykių, nes jų bendradarbiavimas yra kritiškai svarbus. Įsipareigojama tam dirbti. Tie patys žiniasklaidos lyderiai vienu balsu trimituoja apie Lenkijoje trypiamą demokratiją ir šios šalies antieuropietiškumą.
Konservatorius Audronius Ažubalis pasiūlo Seimui rezoliucijąa, kurioje reiškia paramą Lenkijos užsienio politikai, taip pat siekiams atnaujinti Smolensko tragedijos tyrimus. Seimo valdyba atsisako jį svarstyti - pirmiausia "w" šalininkų socialdemokratų ir LLRA balsais. Sako, kad draugystei nereikia deklaracijų.
Tai leidžia kelti kitą, jau visai nepadorų klausimą. Ar nėra taip, kad didelė dalis vadinamosios "w" šalininkų (pavienės išimtys - V. Laučius ir ?..) to nori visai ne dėl šventos draugystės su Lenkija, o vedini gilesnio užsidegimo naikinti visa, kas uždara, "atsilikę" ir etnocentriška? Dar konkrečiau - ar tai nėra elementarus atvejis platesnės kovos už kairiųjų intelektualų visoje Europos Sąjungoje (ES) populiarinamą sampratą atviros pilietinės tautos, kurios nariais tampa kas tik save tokiais laiko ir kuriai lietuvybė (kalba, papročiai, simboliai, tautos istorinis pasakojimas ir t.t.) neturi jokios išskirtinės, valstybės pripažįstamos vertės kitų tautinių kultūrų atžvilgiu?
Jokia naujiena, kad labai daug kas Lietuvoje seniai viešai ragina esamą politinę lietuvių tautą pakeisti betaute atvira visuomene, atsisakyti principo, jog Lietuvos valstybė yra visų pirma lietuvių tautos namai, kur gerbdami jos įsteigtas normas gali lygiomis teisėmis gyventi kitų tautų atstovai.
Europoje vykstantys procesai gali leisti labai paprastai patikrinti šią hipotezę ir atsijoti pelus nuo grūdų. Pernai Europos Komisija inicijavo tyrimą, ar Lenkijoje demokratiškai išrinkta naujoji valdžia laikosi teisės viršenybės principo. Beveik visiems, besidomintiems situacija Lenkijoje, žinoma, kad tyrimas gimė ne be rinkimus pralaimėjusios liberalų partijos atstovo Donaldo Tusko pastangų. Balsavimas dėl tyrimo išvadų ir galimų sankcijų Lenkijai - jei tokio balsavimo prireiktų ES Taryboje - bus grynai politinis pagarbos arba nepagarbos Lenkijos vyriausybės savarankiškiems sprendimams demonstravimas. Labai norėtųsi, kad Lietuvos Vyriausybei likimas suteiktų tokio balsavimo šansą. Tai būtų tobula proga parodyti, ko vertos socialdemokratų ir kitų "w" šalininkų kalbos apie draugystės su Lenkija būtinybę.
Ne visiems Lietuvoje žinoma, kad naujoji Lenkijos valdžia, nors nacionalistinė ir dėl Lenkijos vidaus politikos klimato priversta nuolat kelti "lenkų padėties rytuose" klausimus savo kaimynėms, šiam klausimui visiškai neteikia prioriteto. "Teisės ir teisingumo" prioritetas - regioninė partnerystė siekiant kuo didesnių NATO saugumo garantijų šiame regione ir formuojant bent kiek vieningą Vidurio Europos šalių bloką ES santykio su nacionalinėmis valstybėmis klausimu.
Tiek G. Kirkilas, tiek Andrius Kubilius puikiai žino, kad dvišaliuose susitikimuose Lenkijos naujosios valdžios atstovai pirmieji nekelia asmenvardžių klausimo ir netgi suka tolyn nuo jo, kai tą dėl nesuvokiamų priežasčių daro patys Lietuvos delegatai. Tikrasis PiS interesas yra kuo mažesniais kaštais Lenkijos visuomenei numesti meduolį - žinią, kad pasiekta apčiuopiamų rezultatų ginant lenkų reikalą Lietuvoje ir taip patraukti šią kliūtį iš dvišalės darbotvarkės, užleidžiant vietą tikrai svarbiems klausimams.
Tad Lietuvos pasirinkimas yra gerokai sudėtingesnis nei leisti ar neleisti "w". Tai pasirinkimas eiti su Varšuva ar su Briuseliu. Pasirinkimas tarp tautų arba kosmopolitinės Europos.
Lenkija kartu su kitomis Vyšegrado šalimis pastaraisiais metais nuosekliai demonstruoja suverenios teritorinės tautinės valstybės gynimą nuo viršnacionalinių institucijų ir tapatumų įvairovę skatinančių politinių sprendimų. O Europos integracija vykdoma kaip tik tokiomis priemonėmis - tautų suverenumo silpninimas ir kolektyvinių tapatumų dekonstrukcija yra ne koks apmaudus integracijos šalutinis poveikis, o planinė integracijos priemonė.
Lenkija su savo naująja valdžia atsiduria kovos su šia tendencija smaigalyje, o Baltijos šalys kol kas pasyviai stebi susidūrimus tarp Varšuvos bei Briuselio ir, kai būtina, renkasi Briuselio poziciją. Bandymai ES finansų, migrantų ir kitas krizes spręsti didesnės integracijos ir sienų atvėrimo keliu tik skatins šią konfrontaciją.
Artėja, o gal jau pasiektas taškas, kai transnacionalinis ES elitas iš šalių narių reikalauja daugiau nei šios kada nors buvo pasiryžusios atiduoti. Jungtinės Karalystės išstojimo scenarijus grasina iki maksimumo įkaitinti šį ES ateities klausimą.
Bus daugiau
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą