„Visi esame skirtingų profesijų atstovai, tačiau bet kurioje situacijoje privalome pirmiausia būti žmonėmis, jausti pareigą padėti nelaimės ištiktam, atlikti darbą iki galo, nors darbo valandos ir pasibaigusios, - sako dar tik pusantrų metų policijoje tarnaujantis šiaulietis. - Jei šiomis vertybėmis vadovautųsi kiekvienas šalies pilietis - nuo moksleivio iki aukštas pareigas šalies valdžioje einančių asmenų, - tada ir gyvenimas Lietuvoje visiems būtų mielesnis, ir daugiau žmonių norėtų ateitį kurti čia, Tėvynėje, o ne užsieniuose“.
- Kas paskatino rinktis tarnybą policijoje, kuri šiandien išgyvena ne pačius geriausius laikus? - pasiteiravo „Respublika“ R.Palapio.
- Svajonė tapti policininku lydėjo nuo mokyklos laikų. Dar būdamas paauglys žinojau, kad baigęs vidurinę stosiu į Mykolo Romerio universitetą, jį baigsiu ir įsidarbinsiu policijoje. Tėvai mane išugdė, kad visuomet reikia padėti nelaimės ištiktiems žmonėms, o policininko profesija tokiai sampratai realizuoti idealiai tinka. Žinojau, kad norint įgyvendinti svajonę tapti policininku būtinas nepriekaištingas fizinis pasirengimas, todėl dar mokydamasis vidurinėje didelį dėmesį skyriau fizinei ištvermei. Esu laimingas, kad užsibrėžtą tikslą pavyko pasiekti.
- Praėjusio ketvirtadienio naktį savo poelgiu patvirtinote, kad policininko tarnyba tęsiasi ir laisvalaikiu. Ar jums tai buvo pirmas toks atvejis per pusantrų metų policininko karjerą?
- Nesureikšminu šio poelgio ir manau, kad panašioje situacijoje kiekvienas būtų pasielgęs taip pat. Apie tai, kad daugiabučio kieme prie automobilių greičiausiai darbuojasi du vagys, man tąnakt telefonu pranešė kaimynas. Informavau policijos budėtojus, o pats su kaimynu išėjau į lauką. Patruliai atvyko po kelių akimirkų - kad neišbaidytų įtariamųjų, jie atvažiavo be garso ir šviesos signalų. Vienas įtariamųjų, išvydęs patyliukais prisėlinusius patrulius, iškart pasidavė, o kitas leidosi bėgti. Bėgliui užkirtau kelią, tada jis metėsi į kitą pusę, bet už poros šimtų metrų jį pavijau, sulaikiau ir perdaviau kolegoms. Paaiškėjo, kad tąnakt daugiabučio kieme darbavosi dyzelino vagys - jie turėjo vagystėms reikalingus įrankius, jau buvo pragręžę dviejų automobilių bakus ir prisipylę į plastikines talpyklas keliasdešimt litrų degalų.
- Neseniai minėtą policijos profesinę šventę lydėjo policijos pareigūnų protestai dėl geresnio finansavimo, darbo sąlygų, socialinių garantijų. Kodėl neprotestavote jūs?
- Jei kiekvieną dieną į darbą eičiau galvodamas, kaip yra blogai, kokie maži policininkų atlyginimai, kokios prastos socialinės garantijos, tikriausiai nelabai būtų kada dirbti. Į darbą einu tikėdamasis pateisinti policijos šūkį „Ginti. Saugoti. Padėti“. Ir jei man pavyksta pateisinti bent vieną šio šūkio devizų, jaučiuosi kur kas geriau, nei skęsdamas mintyse apie blogą situaciją. Aišku, tikiuosi, kad laikui bėgant darbo sąlygos bus geresnės, tačiau negyvenu tokiomis mintimis kiekvieną akimirką. Įveikti sunkumus, kurie, tikiu, yra laikini, padeda optimistinis požiūris į ateitį.
- Prieš kelias dienas du Alytaus kelių policijos patruliai nesusigundė 12 tūkst. eurų kyšiu. Ar užtenka šiandien motyvacijos pareigūnui tarnybą atlikti sąžiningai?
- Manau, kad pasirinkęs policijos pareigūno profesiją žmogus turėtų stengtis visuomenės akyse pasižymėti tik gerais darbais, net jei jiems padaryti prireiks ir ilgesnio laiko tarpo. Tik blogą vardą galima pelnyti greitai. Nesilaikydamas įstatymo pareigūnas rizikuoja užsitraukti baudžiamąją atsakomybę, netekti darbo. Tai - irgi svarbi motyvacija išlikti sąžiningu.
- O kas turi įvykti, kad pasikeistų sovietinis mentalitetas, pagal kurį kyšio davimas policininkui yra norma?
- Nėra ko stebėtis, kad dar tebėra gajus sovietinis mentalitetas, pagal kurį viską galima nupirkti. Juk okupacijoje gyvenome net pusę amžiaus. Tačiau nieko amžino nėra. Gal praeis keleri metai, gal dešimt, bet toks mentalitetas tikrai pasikeis. Kyšininkavimas - plati tema. Ji aktuali kalbant ne tik apie policininkus, bet ir apie aukščiausius valdžios sluoksnius, apie žmones, valdančius mūsų valstybę. Juk tauta, renkanti valdžią, nėra akla. Ji mato, kiek vyksta įvairių dalykų už akių, ne taip, kaip turėtų vykti. Kai visa tauta matys deramą pavyzdį tų žmonių, kurie valdo šalį, tada situacija ir pasikeis į gerąją pusę.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą