"Nelaukime atlygio už gerą darbą"

Gerumo diena

"Noriu, kad visi mano mokiniai išaugtų žmonėmis, dalinančiais kitiems gėrį, šviesą ir meilę", - sako Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytoja Teklė Lapinskienė.

Liaudies muzikantė ir poetė, auksarankė tautodailininkė, garsinanti šalies vardą svetur, Mokytoja, nepaprastai mylima savo mokinių, jau ketvirtus metus drauge su jais gimnazijoje rengia įstabių rankdarbių aukcionus, ir už surinktus pinigėlius "perka" Lietuvos vaikų bėdas, skelbiamas vienoje televizijos laidų.

Kaip kilo mintis įkūnyti idėją, kad vaikai vaikams dovanotų svajonių paukštę?

Mano moksliukai išties visa galva pasinėrę į mokslus, ir jie nebenori dirbti darbų pamokose, nes visko pilna parduotuvėse. Pirmuosius savo metus mokykloje mokiau gamtos pažinimo, biologijos, geografijos, ir neturėjau vargo, nes ir jie, ir aš ėjome į pamokas kaip į šventę. Bet dešimt metų pravaikščiojau po kabinetus su herbariumais, neturėdama savo kampo, tad kai man pasiūlė pakeisti išėjusią darbų mokytoją, susigundžiau kabinetu, kur galės susibėgti mano auklėtiniai. Kol darbų pamokoms buvo skirtos dvi valandos, mergaitės serviravo stalą, virė ir kepė, ir buvo malonu išsyk matyt rezultatą. Nesu šykšti, bet taupi, ir mokau vaikus taupyti laiką, sveikatą ir pinigus, gaminant skanius patiekalus. Kai sumažėjo valandų darbų pamokoms, vaikai pasidarė joms abejingi. Tada pasakiau: "Vaikai, pradėkim daryti gerus darbus kitiems. Dėkokim Viešpačiui, kad turime akis ir rankas, ir galime kurti tiems, kuriuos likimas nuskriaudė". Man skauda širdį dėl kiekvieno skriaudžiamo vaiko, bet ypač gaila Editos Mildažytės laidos "Bėdų turgus" vaikelių - jie pamiršti valstybės ir visų atstumti, tūno sau, ir tik koks žmogus laišką parašo, belsdamasis į geradarių širdis.

Vos viena kita mokinė skeptiškai pažiūrėjo į pasiūlymą padėti tiems vaikams, o kitos mergaitės, pačios vargo nemačiusios, mane palaikė. Pirmąją savo darbelių mugę surengėme rudeniop, ir metams baigiantis jau turėjome pinigėlių, tai pakėlė ūpą, ir prieš Kalėdas nusipirkome pirmąją vaiko bėdą. Į mūsų akciją anuomet įsitraukė ir visos miesto mokyklos, didelė mugė įvyko manieže, bet paskui mano mergaitės panoro atskirai rengti muges, nes pajutome galinčios surengti vienos pačios keturias muges per metus: atvirų durų dienai, Kalėdoms, Velykoms ir mokslo metų užbaigimui. Tėveliai pirko mūsų rankdarbius, pirko miestelėnai, užėję mokyklon, ir mes surinkome pirmąjį tūkstantį litų.

Per šių metų kalėdinę mugę jums irgi gerai sekėsi. Jūs pati aukciono "žvaigždę" darėte pusantros paros, turbūt gelia subadytus pirštus.

Per šią mugę nupirko darbelių už 966 litus 10 centų. Iš sakų karolių sukūriau Žiurkių karalių, jis kilmingas "žiurkius", tad į jo karūną, akis ir nosytę įdėjau Svarovskio kristalų. Tie sakų karoliai, dovanoti mokyklos medicinos sesers, laukė savo valandos trejus metus. Aš nieko neišmetu... Kai su vaikais pradėjome iš karoliukų verti peliukus, nes artėja Geltonosios Žiurkės metai, ir kilo ta mintis.

Toli gražu ne kiekviena darbų mokytoja pelno tautodailininkės vardą, surengia parodų svečiose šalyse...

Žinot, kai atėjau "į darbus", mokėjau tik megzti, ir iš mergaičių mokiausi nerti. Man dėl to buvo gėda... Kita vertus, kai išėjo mano mamytė, susirgau nemiga, kankino juoda gili depresija, ir tai, kad naktimis nerdami staltieses, iš gamtos medžiagų kurdami paveikslus, krutėjo mano pirštai, man buvo tikras išganymas. Išmokau apie 20 rankdarbių technologijų, ir vis mokausi naujų. Lietuvės moterys nuo seno vertino nėrimą ir siuvinėjimą - kryžiuku, dygsneliu, peltakiavimą.

Po parodos, kai man suteikė tautodailininkės vardą, buvau pakviesta atstovauti Lietuvos liaudies menui tarp penkiolikos Europos Sąjungos šalių meistrų. O siuvinėju piešinį, šešėliuoju vienu siūliuku, tai lėtas darbas. Draugės juokdavosi, kad išmokau tokio siuvinėjimo būdo, kurį išrado kardinolas Rišeljė, vienintelis pasaulyje siuvinėjęs vyras, ir siuvinėjo aukso siūlu, be jokio mazgo nuo pradžios iki pabaigos.

Savo dainų ir poezijos rinkinyje rašote, kad nuo mažumės, užburta paukščių trelių, klausydavotės Dieviškojo gamtos orkestro. Kaip į jį pati įsiliejote?

Nuo šešerių metų susirgau muzika. Norėjau būti literatūros arba muzikos mokytoja. Visada svajojau, kad esu auditorijoje, kad manęs visi klauso... Aštuntoje klasėje su dviem berniukais sukūrėme "džiazbendą", užsidirbdavom pinigų, nes mus žmonės kviesdavo į krikštynas, vestuves ir gegužines. Bet tėvukai pasakė: "Turi smegenų, nesuk sau galvos dėl muzikos, čia ne profesija". Nors buvau pratusi jų klausyti, buvau užsispyrusi paauglė, tyčia "nusivažiavau" moksluose, ir taip save nuskriaudžiau. Dabar mokiniams sakau, kad taip nemaištautų. Tebegrojau kultūros namuose, kapeloje, bet natų skaityti taip ir neišmokau - groju iš klausos. Ir kai laidoje "Gero ūpo!" pristačiau savo kūrybos dainų plokštelę, taip ir sakiau: "Aš esu liaudies dainius".

Man reikia nakties tylos. Kai šeima sumigdavo, iš sielos gelmių ateidavo skambėjimas. Pasiimdavau akordeoną, įlįsdavau į vonią, ir užtekdavo pirštais paliesti klavišus, ir mane imdavo krėst drebulys, išpildavo prakaitas. Patikėkit, melodijos išsiveržimas man skausmingas, jį prilyginčiau gimdymui. O žodžiai ateina ir dieną, kažkas juos diktuoja, vos spėju rašyti. Galvoju, kad muzika ir eilės ateina iš Dievo.

Lūpos iš lūpų žmonės perduoda gerą žinią apie jūsų koncertus. Koks įsimintiniausias?

Šiltai žmonės sutinka visur, ypač Kupiškyje ir tėviškėj, Radviliškio rajone, ir Kintuose... Groju armonika, gitara, bet mieliausias - akordeonas, jau senas senutėlis, praleidžiantis "balsus". Mano abu sūnūs su pagyrimu baigė muzikos mokyklas, maniau, įkūnys mano svajonę, bet kiekvienam - savas kelias.

Užauginote ne tik savo pagimdytus vaikus...

Kad jau paklausėt... Mano mamytė mane vadino "bite motinėle", ir aš save laikau daugiavaike. Nuo vystyklų auginau savo vyresnių seserų vaikus, ir jie manęs klausė, vadino antrąja mama. Aš beprotiškai myliu vaikus, kiek save prisimenu, visada mane supo jų pulkas.

Ir jau trejus metus Dauparų kaime, kuriame gyvenu, aukoju savo laiką vasaros stovykloms, kurias rengiame vargstančių bendruomenės šeimų vaikams. Apie dvidešimt pabiručių, nuo 7 iki 18 metų, mane vadina savo mokytoja, ir nepaleidžia ligi vakaro, mes darome darbelius iš akmenėlių, visokiausių medžiagų.

Ar turėjote mokytoją, iš kurios imate pavyzdį?

Mano pirmoji mokytoja buvo mamytė, šventas žmogus. Mūsų namai buvo prieglobstis visų nuskriaustų, augome aštuonetas vaikų, bet atsirasdavo vietos kitiems. Mama sakydavo: "Vaikeli, laimingas tas, kuris duoda, ne tas, kuris ima", - tai man įstrigo visam gyvenimui. "Išklausyk kitą, tik po to kalbėk pati. Niekad nelauk už gerą darbą atlygio, tegu jis ateis kitiems". Kaip mamytė buvo gerbiama kaimo pribuvėja, audėja, kulinarė, tėvelis buvo liaudies muzikantas, mūrininkas ir kailiadirbys. Įsivaizduokit, tėvukai sodybon priimdavo net čigonų taborus, niekuomet nerakino durų. Sakydavo: "Tegu pavalgo atėję, jeigu alkani. Vaikeli, patys baisiausi vagys ne tie, kurie išneš tavo turtą"... Tik užaugusi supratau, kas tie kiti vagys - kurie siurbia tavo energiją, vagia tavo mintis, tavo sukurtą muziką, ir nuo jų niekaip neapsisaugosi.

Pedagogų vaikai turi nuoskaudų, kad mama daugiau laiko skyrė kitiems vaikams, o jiems užkėlė per aukštą reikalavimų kartelę. Ar jūsiškiai taip nemano?

Aš didžiuojuosi savo sūnumis, nors mokykloje visad raudonuodavau, kad lapinskiukus taip giria: ir mandagūs, ir jų kalba labai graži, nesikeikia... Aš buvau griežta mama, iš tiesų daug reikalavau, bet nesmaugdama jų. Niekad neleisdavau numest nebaigto darbo. Po stalo stiklu kaligrafiškai išrašydavau žodžius: "Sūneli, rytojui palik skanesnį kąsnį, bet niekada nepalik darbo", ir pareigos buvo surašytos. Ateidavau vakare sužiūrėti tvarkos, ir, būdavo, metu viską ant grindų į šūsnį. Berniukų ne tik kelnės buvo išlygintos kantu, kad blusa pasipjautų, bet ir visa sudėliota taip, kad sutaupytų laiko, kad užsimerkę savo daiktus atrastų. Gal jie su siaubu žiūrėjo, bet aš juos apkabindavau, išglėbesčiuodavau, nestokodavo meilės, iš mokyklos negrįždavau suirzusi, subjurusi. Aš kiekvieną jų pamoką tikrindavau, ir mokyklą baigiau kartu su savo vaikais. Vos paūgėję man Kovo 8-osios proga iškepdavo tortą, mokėjo valgį gamint, nes sakydavau: "Pravers, jei senbernis liksi arba tavo žmona nemokės maisto ruošti". Nors darbo kaime apsčiai turėjome, gyvulius auginome, sūnų rankas pasaugodavau, nes tikėjausi, kad išaugs muzikantais. Aš juos iki šiol myliu, mes tos meilės man tiek Dievas davė!..

Mokytoja, ko palinkėtumėt savo mokiniams?

Pirmiausia - stiprios sveikatos, Dievo palaimos, nes jos mums reikia. Nepamiršti šalia esančio, negailėti dalinti meilės, nes kuo daugiau duodam, tuo daug jos sulaukiam. Viskas, kuo dalijamės, yra dvasios turtai, ir tik jie sugrįžta. Palinkėčiau valdyti savo pyktį, nes kiekviename mūsų yra blogio ir gėrio pradai; mes galime keiktis, šaukti, vadžias atleisti, bet tada bus bloga šalia mūsų esantiems. Darykim tai, kas nieko nekainuoja, šypsokimės tėveliams ir apkabinkime juos, nes netikiu, kad galime būti geri svetimiems, jeigu nemylim savų artimųjų. Palinkėsiu ramybės, darnos ir taikos namuose. Netrankykim durų, skubėkime atsiprašyti, nes žodžiais padaryta žaizda niekada neužgyja. Skaičiau, kad mums priklauso tik vienas žodis, viena akimirka, ir Viešpaties valioje, ar tau bus leista žengti dar vieną žingsnį. Kaip tuomet gali pasakyt ką skaudaus, žeidžiančio? Verčiau nušluostyti ašaras kitam, ir gyventi taip, kad mus prisimintų už išdalintą beribę meilę...

Ivona ŽIEMYTĖ