Nepagarba prezidentui

Nepagarba prezidentui

Per tre­jus me­tus, at­sky­ru­sius nuo pir­mo­jo at­kur­tos Lie­tu­vos pre­zi­den­to Al­gir­do Bra­zaus­ko mir­ties, ap­skri­tai pir­mo ir vie­nin­te­lio to­kio aukš­to ran­go pa­rei­gū­no Nep­rik­lau­so­my­bės me­tais ne­tek­ties, pa­mink­las jam neiš­ki­lo. Jei­gu ne­skai­ty­si­me pa­mink­li­nio po­rtre­to, su ku­riuo vis dar ne­ga­li su­si­tai­ky­ti pre­zi­den­to duk­te­rys, jei­gu ne­skai­ty­si­me at­mi­ni­mo len­tų, ku­rias ku­riant bu­vo iš­ties šau­niai pa­dir­bė­ta. Ir dar kai ko.

Bet es­mė ne kie­ky­bė. Jei da­ry­tum iš­va­dą apie vals­ty­bę pa­gal tai, kaip tvar­ko­ma pre­zi­den­to ka­pa­vie­tė Vil­niaus An­ta­kal­nio ka­pi­nė­se ir jos ap­lin­ka, sa­ky­tum, ne­va­ly­va, ap­si­lei­du­si vals­ty­bė. Jei da­ry­tum iš­va­dą pa­gal šį įspū­dį apie at­mi­ni­mą, sa­ky­tum, už­mirš­tas pre­zi­den­tas. Šit pir­ma­die­nį, pre­zi­den­to mir­ties me­ti­nių (bir­že­lio 26 d.) iš­va­ka­rė­se, kve­piant lie­poms ir čiul­bant jo­se straz­dams, pre­zi­den­to am­ži­no poil­sio vie­ta vi­su akip­lo­čiu at­ro­dė ny­kiai, nors ir pa­puoš­ta krau­jo spal­vos žie­dų glė­biu ke­ra­mi­kos va­zo­nuo­se. At­ro­dė skur­džiai pikt­žo­lė­tos dir­vos pa­kraš­tė­ly.

Atžagariomis rankomis

„Užu­pio sta­ty­bos“ pa­gal ar­chi­tek­to Ta­do Bal­čiū­no pro­jek­tą at­lik­ti pre­zi­den­tų pan­teo­no dar­bai teo­riš­kai tu­rė­jo su­po­nuo­ti kiek ki­to­kį re­gi­nį: skal­dos, pa­pil­tos po ąžuo­liu­kų vai­ni­ku, sta­čia­kam­piai tu­rė­jo gra­žiai de­rė­ti su ve­jos ak­so­mu, ta­čiau po me­de­liais daug kur ve­ši ba­lan­dos, kie­čiai ir pie­nės, ki­tur ve­ja net ne­su­si­for­ma­vu­si, ir ne­tvar­kos įspū­dį ke­lia pro skal­dos sluoks­nį pra­si­ka­lęs var­pu­tis. Pre­zi­den­to ka­pa­vie­tės prie­žiū­ra – Vil­niaus sa­vi­val­dy­bės rū­pes­tis, ta­čiau tiek per­nai, prieš pra­si­de­dant vals­ty­bės va­do­vų pan­teo­no tvar­ky­mo dar­bams, tiek šie­met ke­lian­tis vien tik ap­mau­dą.

Ar­chi­tek­tas T. Bal­čiū­nas taip pat nė­ra pa­ten­kin­tas ga­lu­ti­niu re­zul­ta­tu ir la­biau­siai pik­ti­na­si vie­šai­siais pir­ki­mais, pa­gal ku­riuos per­ka­ma pi­giau­sios ply­te­lės ir ki­tos me­džia­gos, pi­giau­si me­de­liai ir pi­giau­si dar­bai. Nors su­tin­ka, kad „kiek­vie­nas ak­me­nė­lis tu­ri bū­ti šil­tom ran­kom pa­kel­tas ir prie ki­to pa­dė­tas“.

Daug kas nu­veik­ta

„Pa­gal pikt­žo­les ne­rei­kia da­ry­ti bend­ros iš­va­dos, – at­si­šau­kė Lie­tu­vos so­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jos gar­bės pir­mi­nin­kas Čes­lo­vas Jur­šė­nas. – No­riu iš ei­lės pa­sa­ky­ti: yra ant­ka­pi­nis pa­mink­las, yra at­mi­ni­mo len­tos Ro­kiš­ky, Ma­žei­kiuo­se, at­mi­ni­mo len­ta ir na­mas-mu­zie­jus Kai­šia­do­ry­se, yra Kai­šia­do­rių A. Bra­zaus­ko gim­na­zi­ja (tie­sa, mo­kyk­la jau anks­čiau pa­va­din­ta jo var­du), at­mi­ni­mo lenta–bareljefas ant par­ti­jos būs­ti­nės Bar­bo­ros Rad­vi­lai­tės gat­vė­je Vil­niu­je, pre­zi­den­to 80–mečio gar­bei iš­leis­tas la­bai gra­žus pa­što ženk­las su ati­tin­ka­mu vo­ku, su­reng­tos ke­lios kon­fe­ren­ci­jos ir pa­sku­ti­nis di­de­lis dar­bas – at­si­mi­ni­mų kny­ga ("Žmo­gus lai­ko tai­ki­ny­je. Al­gir­das Bra­zaus­kas drau­gų ir opo­nen­tų aki­mis“ – red. pa­st.). Žmo­nėms ji pa­tin­ka, – aš pa­ts su jos su­da­ry­to­ju Vi­liu­mi Ka­va­liaus­ku ga­na daug va­ži­nė­ju po Lie­tu­vą, – ji la­bai ma­lo­niai prii­ma­ma kaip ir pa­ti Bra­zaus­ko as­me­ny­bė. Šian­dien at­kren­ta tas, kas bu­vo pri­kal­bė­ta ar pri­pai­šy­ta, o lie­ka svar­biau­si da­ly­kai: jo vaid­muo vals­ty­bės ir tau­tos is­to­ri­jo­je“.

So­cial­de­mok­ra­tų siū­ly­ta­me prie­mo­nių pre­zi­den­to at­mi­ni­mui įam­žin­ti są­ra­še bu­vo nu­ma­ty­tas ir pa­mink­las.

Pa­sak Č. Jur­šė­no, tai ne vie­nų me­tų ir ne vien vi­suo­me­ni­nin­kų rei­ka­las. Pa­ti vals­ty­bė tu­ri rū­pin­tis vals­ty­bės va­do­vo at­mi­ni­mu. Pre­zi­den­tų alė­jos idė­ją Pre­zi­den­to rū­mų kie­me iš prin­ci­po bū­tų ga­li­ma įgy­ven­din­ti, bet stab­do ne vien tik pi­ni­gai. Jo nuo­mo­ne, ne­bū­ti­na sku­bė­ti vis­ko pa­da­ry­ti per vie­ne­rius me­tus: „Ga­li­ma ir pa­ma­žu, at­si­ren­kant ir pa­gal­vo­jant. Jau daug kas pa­da­ry­ta. Ei­lėj lau­kia dar ko­kio di­de­lio ob­jek­to pa­va­di­ni­mas, sa­ky­sim, til­to, bet čia Vil­niaus ta­ry­ba iš­reiš­kė ki­tą nuo­mo­nę. Dėl Kau­no hid­roe­lekt­ri­nės ati­tin­ka­mo įvar­di­ji­mo nė­ra jo­kių ri­bo­ji­mų, ve­da­mos de­ry­bos“.

Šių me­tų ba­lan­dį Vil­niaus ta­ry­bos priim­tas spren­di­mas, pa­gal ku­rį gat­vėms, til­tams ir ki­tiems ob­jek­tams su­teik­ti nu­si­pel­niu­sių as­me­ny­bių var­dus ga­li­ma tik praė­jus de­šimt­me­čiui po jų mir­ties, jam ypač di­de­lę įta­ką tu­rė­ju­si mies­tie­čių ap­klau­sa in­ter­ne­tu, kur daž­niau­siai iš­lie­ja­ma tul­žis, kiek įžei­dė pre­zi­den­to duk­te­rį Lai­mą Mer­ti­nie­nę. „Mū­sų žmo­nės mėgs­ta bū­ti pik­ti. Juk vis tiek tė­vas bu­vo la­bai ryš­ki as­me­ny­bė Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je“, – sa­ko ji. Iš pre­zi­den­tą me­nan­čių ren­gi­nių ji iš­skir­tų gra­žią aša­ras spau­du­sią šven­tę Kai­šia­do­rių A. Bra­zaus­ko gim­na­zi­jo­je, So­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jos or­ga­ni­zuo­tą kon­fe­ren­ci­ją per­nai ru­de­nį ir jaut­rų at­si­mi­ni­mų kny­gos, ku­rią su se­se­ri­mi ji ir su­mo­jo iš­leis­ti, pri­sta­ty­mą Moks­lų aka­de­mi­jo­je Vil­niu­je.

„Aš jau­čiuo­si at­li­kus pa­rei­gą, iš­leis­ta ta kny­ga, ku­rią ren­giant lyg ir ne­daug dir­bau, bet jau­čiuo­si pri­si­dė­ju­si prie jos at­si­ra­di­mo. Nors yra vi­so­kių nuo­mo­nių, bet, ma­nau, ge­riau to­kia ne­gu nie­ko“.

Pa­mink­las – vi­sa Lie­tu­va

Kny­gos su­da­ry­to­jas V. Ka­va­liaus­kas, ap­va­žia­vęs su ja gal ko­kį dvi­de­šimt ra­jo­nų, liu­di­ja ki­to­kį įspū­dį: vi­sur ji su­trau­kia la­bai daug žmo­nių – ir Ute­no­je, Pa­ne­vė­žy­je, Ma­ri­jam­po­lė­je. Pa­sa­ko­ja, kaip kar­tą nu­ve­žęs į cent­ri­nį kny­gy­ną šūs­nį kny­gų jo sū­nus ra­do be­lau­kian­čią ei­lu­tę, gir­dė­ju­sią, kad jų tuoj tuoj at­veš.

„Įsi­vaiz­duo­jat? Sto­vė­jo ei­lė iš­si­ri­kia­vu­sių se­nu­kų, ku­rie no­rė­jo nu­si­pirkt kny­gą apie Bra­zaus­ką. Gal­būt tai dau­giau­sia ta kar­ta, ku­ri jį pri­si­me­na, žmo­nės, ku­rie tuo pat me­tu gy­ve­no ir pri­si­glau­dė prie to is­to­ri­nio lai­ko­tar­pio, bet tai na­tū­ra­lu. Ne­rei­kia no­rėt, kad bū­tų ki­taip: kiek­vie­na kar­ta tu­ri ir sa­vo vė­liav­ne­šius, ir sa­vo ly­de­rius, – jis bu­vo to lai­ko­tar­pio is­to­ri­nė as­me­ny­bė ir to lai­ko­tar­pio žmo­nės jį pri­si­me­na. Įam­ži­nant pre­zi­den­to at­mi­ni­mą ne­de­rė­tų per­lenk­ti, ne­ma­nau, kad ir Bra­zaus­kui bū­tų rei­kė­ję vi­sų tų var­dų. Gal ir ge­rai, kad til­to pa­va­di­ni­mas li­ko ne­pa­keis­tas, nes tas, apie ku­rį kal­ba­me, yra pa­ts krei­viau­sias Vil­niaus til­tas, man bū­tų ne­jau­ku va­ži­nėt Bra­zaus­ko til­tu, ku­ris taip pra­stai pa­sta­ty­tas. Kau­no hid­roe­lekt­ri­nei su­teik­sim jo var­dą, ir ką? Na, jis dir­bo ten, bet, ki­ta ver­tus, jo pa­mink­las yra vi­sa to me­to Lie­tu­va... Kad ir Val­do­vų rū­mai... Tai pa­mink­las ne tik Bra­zaus­kui, bet ir tai kar­tai, su­ge­bė­ju­siai įro­dy­ti, kad ir ne­pri­tek­lių lai­kais vals­ty­bė ga­li ne vis­ką pra­val­gy­ti. Gal­būt ir jo lai­kais bu­vo kas nors švais­to­ma, bet Bra­zaus­kas, kaip ir ki­ti po­li­ti­kai bū­da­mas tik ge­ne­ra­to­rius idė­jų, su­ge­bė­jo vals­ty­bi­nes lė­šas nu­kreip­ti į tam tik­ras vie­tas. Ši­tas jo spren­di­mas bu­vo pra­gma­tiš­kas. Gal ir ge­rai, kad ne vis­ką pra­val­gė, bet ir kaž­ką pa­sta­tė“.

O L. Mer­ti­nie­nė pri­si­me­na pa­si­prie­ši­ni­mą, ki­lu­sį dėl Val­do­vų rū­mų nuo jų sta­ty­bos pra­džios 2002 me­tais iki pa­sku­ti­nių pre­zi­den­to gy­ve­ni­mo me­tų. Tie­są sa­kant, jie ir šian­dien tu­ri ne­ma­žai prie­ši­nin­kų, sar­kas­tiš­kai siū­lan­čių po jų ofi­cia­laus ati­da­ry­mo lie­pos 6 die­ną iš­si­ne­šio­ti po ply­tą. „Jie ap­kar­ti­no ir pa­sku­ti­nes jo gy­ve­ni­mo die­nas – to­kia svar­bi jam bu­vo ši sta­ty­ba. Jau la­bai sun­kiai sirg­da­mas, jau vos paei­nan­tis ei­da­vo į sta­ty­bą, do­mė­jo­si, kaip vyks­ta dar­bai. At­si­me­nu tuos kad­rus per te­le­vi­zi­ją... Da­bar pa­si­ro­dė, kaip vi­siems rei­kia tų Val­do­vų rū­mų, ypač Lie­tu­vai pe­ri­mant pir­mi­nin­ka­vi­mą Eu­ro­pos Są­jun­gai. Bus taip kaip ir su Pre­zi­den­to rū­mais – pik­ti­no­si pik­ti­no­si, kad bu­vo iš­va­ry­ti me­ni­nin­kai ir už­vi­rė re­konst­ra­vi­mo dar­bai, sa­kė ne­rei­kia, da­bar sto­vi tie Pre­zi­den­to rū­mai, vi­siems ge­rai, gra­žu. Pa­na­šiai bus ir su Val­do­vų rū­mais“.

Vie­nas žmo­gus, atė­jęs į va­ka­rą su A. Bra­zaus­ko at­si­mi­ni­mų kny­ga, jos su­da­ry­to­jui išei­da­mas ta­rė, kad vis­kas, kas yra blo­gai Lie­tu­vo­je, – Bra­zaus­ko dar­bas. „Ko­dėl, klau­siu, – pa­sa­ko­ja V.Ka­va­liaus­kas, – to­dėl, kad jis il­giau­siai val­dė. Sa­kau, gal ta­da pri­pa­žin­kim, kad vis­kas, kas Lie­tu­vo­je yra ge­ro, ir­gi yra jo dar­bas. Su­tin­ku, kad ir blo­go yra pa­da­ry­ta, bet ge­ro pa­da­ry­ta kur kas dau­giau nei blo­go“.

Iš tie­sų A. Bra­zaus­kas (1932–2010) yra uni­ka­lus: Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je po­li­ti­kas, ėjęs vi­sas svar­biau­sias vals­ty­bės pa­rei­gas: Sei­mo pir­mi­nin­ko, pre­zi­den­to ir prem­je­ro.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder