Per trejus metus, atskyrusius nuo pirmojo atkurtos Lietuvos prezidento Algirdo Brazausko mirties, apskritai pirmo ir vienintelio tokio aukšto rango pareigūno Nepriklausomybės metais netekties, paminklas jam neiškilo. Jeigu neskaitysime paminklinio portreto, su kuriuo vis dar negali susitaikyti prezidento dukterys, jeigu neskaitysime atminimo lentų, kurias kuriant buvo išties šauniai padirbėta. Ir dar kai ko.
Bet esmė ne kiekybė. Jei darytum išvadą apie valstybę pagal tai, kaip tvarkoma prezidento kapavietė Vilniaus Antakalnio kapinėse ir jos aplinka, sakytum, nevalyva, apsileidusi valstybė. Jei darytum išvadą pagal šį įspūdį apie atminimą, sakytum, užmirštas prezidentas. Šit pirmadienį, prezidento mirties metinių (birželio 26 d.) išvakarėse, kvepiant liepoms ir čiulbant jose strazdams, prezidento amžino poilsio vieta visu akipločiu atrodė nykiai, nors ir papuošta kraujo spalvos žiedų glėbiu keramikos vazonuose. Atrodė skurdžiai piktžolėtos dirvos pakraštėly.
Atžagariomis rankomis
„Užupio statybos“ pagal architekto Tado Balčiūno projektą atlikti prezidentų panteono darbai teoriškai turėjo suponuoti kiek kitokį reginį: skaldos, papiltos po ąžuoliukų vainiku, stačiakampiai turėjo gražiai derėti su vejos aksomu, tačiau po medeliais daug kur veši balandos, kiečiai ir pienės, kitur veja net nesusiformavusi, ir netvarkos įspūdį kelia pro skaldos sluoksnį prasikalęs varputis. Prezidento kapavietės priežiūra – Vilniaus savivaldybės rūpestis, tačiau tiek pernai, prieš prasidedant valstybės vadovų panteono tvarkymo darbams, tiek šiemet keliantis vien tik apmaudą.
Architektas T. Balčiūnas taip pat nėra patenkintas galutiniu rezultatu ir labiausiai piktinasi viešaisiais pirkimais, pagal kuriuos perkama pigiausios plytelės ir kitos medžiagos, pigiausi medeliai ir pigiausi darbai. Nors sutinka, kad „kiekvienas akmenėlis turi būti šiltom rankom pakeltas ir prie kito padėtas“.
Daug kas nuveikta
„Pagal piktžoles nereikia daryti bendros išvados, – atsišaukė Lietuvos socialdemokratų partijos garbės pirmininkas Česlovas Juršėnas. – Noriu iš eilės pasakyti: yra antkapinis paminklas, yra atminimo lentos Rokišky, Mažeikiuose, atminimo lenta ir namas-muziejus Kaišiadoryse, yra Kaišiadorių A. Brazausko gimnazija (tiesa, mokykla jau anksčiau pavadinta jo vardu), atminimo lenta–bareljefas ant partijos būstinės Barboros Radvilaitės gatvėje Vilniuje, prezidento 80–mečio garbei išleistas labai gražus pašto ženklas su atitinkamu voku, surengtos kelios konferencijos ir paskutinis didelis darbas – atsiminimų knyga ("Žmogus laiko taikinyje. Algirdas Brazauskas draugų ir oponentų akimis“ – red. past.). Žmonėms ji patinka, – aš pats su jos sudarytoju Viliumi Kavaliausku gana daug važinėju po Lietuvą, – ji labai maloniai priimama kaip ir pati Brazausko asmenybė. Šiandien atkrenta tas, kas buvo prikalbėta ar pripaišyta, o lieka svarbiausi dalykai: jo vaidmuo valstybės ir tautos istorijoje“.
Socialdemokratų siūlytame priemonių prezidento atminimui įamžinti sąraše buvo numatytas ir paminklas.
Pasak Č. Juršėno, tai ne vienų metų ir ne vien visuomenininkų reikalas. Pati valstybė turi rūpintis valstybės vadovo atminimu. Prezidentų alėjos idėją Prezidento rūmų kieme iš principo būtų galima įgyvendinti, bet stabdo ne vien tik pinigai. Jo nuomone, nebūtina skubėti visko padaryti per vienerius metus: „Galima ir pamažu, atsirenkant ir pagalvojant. Jau daug kas padaryta. Eilėj laukia dar kokio didelio objekto pavadinimas, sakysim, tilto, bet čia Vilniaus taryba išreiškė kitą nuomonę. Dėl Kauno hidroelektrinės atitinkamo įvardijimo nėra jokių ribojimų, vedamos derybos“.
Šių metų balandį Vilniaus tarybos priimtas sprendimas, pagal kurį gatvėms, tiltams ir kitiems objektams suteikti nusipelniusių asmenybių vardus galima tik praėjus dešimtmečiui po jų mirties, jam ypač didelę įtaką turėjusi miestiečių apklausa internetu, kur dažniausiai išliejama tulžis, kiek įžeidė prezidento dukterį Laimą Mertinienę. „Mūsų žmonės mėgsta būti pikti. Juk vis tiek tėvas buvo labai ryški asmenybė Lietuvos istorijoje“, – sako ji. Iš prezidentą menančių renginių ji išskirtų gražią ašaras spaudusią šventę Kaišiadorių A. Brazausko gimnazijoje, Socialdemokratų partijos organizuotą konferenciją pernai rudenį ir jautrų atsiminimų knygos, kurią su seserimi ji ir sumojo išleisti, pristatymą Mokslų akademijoje Vilniuje.
„Aš jaučiuosi atlikus pareigą, išleista ta knyga, kurią rengiant lyg ir nedaug dirbau, bet jaučiuosi prisidėjusi prie jos atsiradimo. Nors yra visokių nuomonių, bet, manau, geriau tokia negu nieko“.
Paminklas – visa Lietuva
Knygos sudarytojas V. Kavaliauskas, apvažiavęs su ja gal kokį dvidešimt rajonų, liudija kitokį įspūdį: visur ji sutraukia labai daug žmonių – ir Utenoje, Panevėžyje, Marijampolėje. Pasakoja, kaip kartą nuvežęs į centrinį knygyną šūsnį knygų jo sūnus rado belaukiančią eilutę, girdėjusią, kad jų tuoj tuoj atveš.
„Įsivaizduojat? Stovėjo eilė išsirikiavusių senukų, kurie norėjo nusipirkt knygą apie Brazauską. Galbūt tai daugiausia ta karta, kuri jį prisimena, žmonės, kurie tuo pat metu gyveno ir prisiglaudė prie to istorinio laikotarpio, bet tai natūralu. Nereikia norėt, kad būtų kitaip: kiekviena karta turi ir savo vėliavnešius, ir savo lyderius, – jis buvo to laikotarpio istorinė asmenybė ir to laikotarpio žmonės jį prisimena. Įamžinant prezidento atminimą nederėtų perlenkti, nemanau, kad ir Brazauskui būtų reikėję visų tų vardų. Gal ir gerai, kad tilto pavadinimas liko nepakeistas, nes tas, apie kurį kalbame, yra pats kreiviausias Vilniaus tiltas, man būtų nejauku važinėt Brazausko tiltu, kuris taip prastai pastatytas. Kauno hidroelektrinei suteiksim jo vardą, ir ką? Na, jis dirbo ten, bet, kita vertus, jo paminklas yra visa to meto Lietuva... Kad ir Valdovų rūmai... Tai paminklas ne tik Brazauskui, bet ir tai kartai, sugebėjusiai įrodyti, kad ir nepriteklių laikais valstybė gali ne viską pravalgyti. Galbūt ir jo laikais buvo kas nors švaistoma, bet Brazauskas, kaip ir kiti politikai būdamas tik generatorius idėjų, sugebėjo valstybines lėšas nukreipti į tam tikras vietas. Šitas jo sprendimas buvo pragmatiškas. Gal ir gerai, kad ne viską pravalgė, bet ir kažką pastatė“.
O L. Mertinienė prisimena pasipriešinimą, kilusį dėl Valdovų rūmų nuo jų statybos pradžios 2002 metais iki paskutinių prezidento gyvenimo metų. Tiesą sakant, jie ir šiandien turi nemažai priešininkų, sarkastiškai siūlančių po jų oficialaus atidarymo liepos 6 dieną išsinešioti po plytą. „Jie apkartino ir paskutines jo gyvenimo dienas – tokia svarbi jam buvo ši statyba. Jau labai sunkiai sirgdamas, jau vos paeinantis eidavo į statybą, domėjosi, kaip vyksta darbai. Atsimenu tuos kadrus per televiziją... Dabar pasirodė, kaip visiems reikia tų Valdovų rūmų, ypač Lietuvai perimant pirmininkavimą Europos Sąjungai. Bus taip kaip ir su Prezidento rūmais – piktinosi piktinosi, kad buvo išvaryti menininkai ir užvirė rekonstravimo darbai, sakė nereikia, dabar stovi tie Prezidento rūmai, visiems gerai, gražu. Panašiai bus ir su Valdovų rūmais“.
Vienas žmogus, atėjęs į vakarą su A. Brazausko atsiminimų knyga, jos sudarytojui išeidamas tarė, kad viskas, kas yra blogai Lietuvoje, – Brazausko darbas. „Kodėl, klausiu, – pasakoja V.Kavaliauskas, – todėl, kad jis ilgiausiai valdė. Sakau, gal tada pripažinkim, kad viskas, kas Lietuvoje yra gero, irgi yra jo darbas. Sutinku, kad ir blogo yra padaryta, bet gero padaryta kur kas daugiau nei blogo“.
Iš tiesų A. Brazauskas (1932–2010) yra unikalus: Lietuvos istorijoje politikas, ėjęs visas svarbiausias valstybės pareigas: Seimo pirmininko, prezidento ir premjero.
Rašyti komentarą