Nors vis dar tebejaučiame krizės padarinius ir turime daugiau kaip 200 tūkst. bedarbių, Lietuva buvo pakylėta iš „vidutiniokų“ ir atsidūrė tarp turtingiausių pasaulio valstybių! Pasaulio bankas įvertino mus suskaičiavęs, kad vienam šalies gyventojui tenka 13,9 tūkst. JAV dolerių (36,7 tūkst. litų) Bendrojo vidaus produkto (BVP). Mes, pasirodo, patys nežinome, kokie esame turtingi. Bet ar tokia didelė garbė atsidūrus greta Čilės, Urugvajaus ar Rusijos vadintis turtingiausia šalimi, kai penktadalis mūsų piliečių gyvena žemiau skurdo ribos?
KONTRASTAI. Lietuva iš Vilniaus prezidentės Dalios Grybauskaitės rankomis laimingai pirmininkauja Europos Sąjungai. O kiti miestai ir jų gyventojai nepirmininkauja, jie galą su galu suduria rinkdami antrines žaliavas.
- Ar logiškas Lietuvos kilstelėjimas iki turtingiausių pasaulio valstybių? Ar tikrai mūsų šalis gali lygiuotis į tas Europos valstybes, kurių išsivystymo lygį, prognozuojama, mes pasieksime po keliasdešimties metų? - „Respublika“ teiravosi socialinių mokslų daktaro profesoriaus Romo LAZUTKOS.
- Man atrodo, kad logiškas. Aš vis galvodavau, kad mes daug ką, visas blogybes, žmonių kančias, nurašome savo ekonominiam nepajėgumui. Yra toks paplitęs posakis: „Lietuva neturtinga“. Iš tikrųjų kai mes žiūrime į Vokietiją ir lyginamės su ja, sakome, kad Lietuva nepakankamai turtinga. Pasaulio bankas skaičiuoja pasaulio mastu, o Jungtinėse Tautose registruojama daugiau kaip 170 valstybių. Kad ir ta pati Kinija. Aš stebiuosi, kad kai kurie komentatoriai sako, jog mums turi būti pavyzdys ne Europa, o ta galybė Kinija. Bet Kinija yra skurdi šalis, palyginti su Lietuva, jeigu skaičiuosime BVP vienam gyventojui. Žinoma, nelyginsime Kinijos BVP su Lietuvos ar Lenkijos. Bet jeigu skaičiuotume BVP vienam gyventojui, tai Lietuva yra beveik dvigubai turtingesnė. Ir būtų gaila, kad tas Pasaulio banko paskelbimas praeitų negirdomis. Iš tikrųjų lietuviams verta pažvelgti plačiau, susimąstyti ir patiems pasvarstyti, ar mes esame turtingi, ar neturtingi.
REALYBĖ. Esame pripažinti vina turtingiausių pasaulio šalių, bet mūsų gatvėse pilna išmaldos prašančių žmonių, mielai labdarą mums siunčia norvegai, vokiečiai.
- Jeigu pasižiūrėtume eilinio lietuvio akimis, tai iš Lietuvos sugretinimo su Danija, Prancūzija ar Didžiąja Britanija turbūt kiekvienas tautietis pasijuoktų. O gal mes kokie kvailiai ir jau nieko nebesuprantame?
- Jeigu pažiūrėtume paprasto lietuvio akimis, kuris mato aplink save turtingesnius žmones arba panašius į jį, mato tas vadinamąsias dvi Lietuvas, jis nemato kitko. Jis nemato kai kurių Afrikos ar Azijos šalių, nes jam tai neaktualu. Aš turėjau progą pasidomėti, kaip sekasi penkiolikai vadinamųjų posovietinių respublikų. Mes esame antroje vietoje po Estijos. Ji buvo stabili, bet man atrodo, kad mes estus imame lenkti skaičiuojant BVP vienam gyventojui. Gal čia prisideda ir emigracijos statistika. Tad štai jeigu tas eilinis lietuvis pasižvalgytų bent į kitas posovietines šalis, tarkime, į Armėniją, jis gal suprastų kitką. Ten žmonės džiaugiasi išvažiavę užsidirbti ne į Didžiąją Britaniją, o į Rusiją. Taigi mūsų žmonės, vertindami savo aplinką, iš tiesų gali jaustis neturtingi, ir juos gali šokiruoti mūsų priskyrimas turtingoms šalims. Nenorėčiau kaip nors to jų požiūrio sumenkinti, nes didele dalimi jie yra teisūs. Mes turime didelę problemą šalies viduje - turto pasiskirstymą. Net tarp turtingųjų pasaulio šalių yra labai didelių skirtumų. Sakykime, tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir kokių nors Europos šalių, tos pačios Vokietijos, Danijos ar Švedijos. Egzistuoja ne tiktai šalies turtingumo problema skaičiuojant BVP vidutiniškai vienam gyventojui. Bet svarbu, kaip tas vidurkis susidaro, koks yra šalies turto, pajamų, galimybių pasiskirstymas. Lietuvoje yra didelė dalis paprastų žmonių, jie yra pagrįstai nusivylę ir juos erzina tokie Pasaulio banko pareiškimai. Ypač kai jie mato, kad jų gyvenimo sąlygos, pajamos gerokai skiriasi nuo tam tikros dalies šalies bendrapiliečių pajamų ir galimybių. Ir jie jaučiasi prastai.
- O gal skaičiuoti ir vertinti šalies turtingumą reiktų kitaip, negu pagal vienam gyventojui tenkantį BVP, jeigu tai iš tikrųjų neparodo tikrosios būklės valstybėje?
- Seniai pripažinta, kad vertinimas vieninteliu rodikliu nėra tobulas. BVP rodiklis yra seniai nuvainikuotas kaip vienintelis. Tačiau mūsų gyvenimas yra toks įvairiapusis, kad kito vienintelio rodiklio irgi negalima bus sukurti. Bet būtinai reikia ir kitokių. Šalia BVP - ir pasiskirstymo tarp kitų šalies gyventojų grupių. Tarkime, Jungtinės Tautos, be BVP, ima gyvenimo trukmę, išsilavinimą. O jeigu norima dar detaliau pažinti visuomenės išsivystymą, reikia imti dar daugiau rodiklių. „Eurostat“ daug rodiklių renka. Bet vėlgi atsiranda kita problema. Kai mes imame daug rodiklių, viena šalis pagal keletą rodiklių kitas šalis aplenkia, o pagal keletą - atsilieka. Kaip tada nustatyti, kuri šalis galiausiai yra pasiekusi geresnį lygį? Sudėtingų dalykų negalima labai supaprastinti suvedant į vieną rodiklį. Bet mes neturėtume galvoti, kad ir dabar tas vienas rodiklis nėra reikšmingas. Jis yra reikšmingas, bet tik ne visa apimantis.
- O ar pačiai Lietuvai, atsidūrusiai šiame sąraše, tai ką nors reikštų? Ar mes iš to kokios nors apčiuopiamos naudos, be pasigyrimo, galime turėti?
- Nemanau, kad tas mūsų kilstelėjimas būtų svarbus Urugvajui. Tai labiau reikšminga mūsų kaimynams, Latvijai, Rusijai, kurios irgi yra priskirtos turtingiausių šalių grupei. Kai mes paniekinamai žiūrime į Rusiją, kad mes labai toli nužengėme, aiškėja, kad kažkur toli jos nepalikome. Taigi tai reikšminga labiau simboline prasme tam tikrose šalių grupėse, su kuriomis galima lygintis.
Iš dalies gali būti naudingas ne pats paskelbimas, bet, ko gero, tai, kad Lietuva tapo ne gaunančia paramą, o ją teikiančia šalimi. Yra tokia Jungtinių Tautų vystymo programa. Ji vykdoma besivystančios ekonomikos šalyse. Tai iš Lietuvos šita programa išsikraustė. Vadinasi, Lietuva gana turtinga.
- Profesoriau, bet ar ne paradoksas, kad mes patys gaudami labdarą iš Norvegijos, Vokietijos, Danijos, šelpiame kitus, didžiuodamiesi, kad esame už juos turtingesni.
- Bet jeigu mes palygintume savo padėtį su Norvegijos ir, tarkime, su Centrinės Afrikos gyventojų, pamatytume, kad esame daug toliau nuo afrikiečių negu norvegai nuo mūsų. Ir toje pačioje Norvegijoje, Danijoje, neminint JAV, irgi yra skurstančių žmonių. Gal nevertėtų taip sverti, o padėti saviems skurstantiems žmonėms. Pas mus tas skurdas yra ne todėl, kad ekonomika silpna, o todėl, kad jos vaisiai nėra tinkamai panaudojami šalies viduje. Tai mūsų neatpalaiduoja nuo pareigos padėti tikrai labai skurdžioms šalims, kur gyventojai neturi net maisto. Juk jeigu Lietuvoje randama alkstančių, tai tikrai ne dėl išteklių stokos, o dėl apsileidimo ir panašių dalykų. Lietuvoje didžioji skurstančių žmonių dalis gyvena tokiame skurde, kuris būtų tik svajonė daugeliui pasaulio gyventojų trečiojo pasaulio šalyse. Ten skurdas kitoks. Bet, žinoma, tai neatleidžia mus nuo pareigos rūpintis savo gyventojais.
Mes gauname paramą ar šalpą iš rezervinių ES fondų. Mus remia turtingiausios pasaulio šalys, tarp kurių taip pat skirtumai yra nemaži. Todėl tas solidarumas yra pagrįstas ir suprantamas.
- Išeina, kad Lietuvą galime matyti tokią, kieno akimis į ją žiūrėsime?
- Taip, priklausys, pagal ką mes rikiuosime šalis. Yra pasitenkinimo arba laimės rodiklis, savijautos. Lietuvoje gana kukliai gyvenantys pensininkai ar kiti žmonės jaučiasi prastai ne todėl, kad valgo kukliau, negali pasirinkti to, ko norėtų, labiau suvaržyti. Jie nepatenkinti matydami, kad aplinkui yra neteisybės, kad gyvenantys geriau už juos to yra pasiekę galbūt nesąžiningais būdais, jaučia vadinamąjį procedūrinį neteisingumą, kad kiti iškilo ne pagal nuopelnus, o pagal korupcinius ryšius. Tai žmones labai žeidžia ir suprantama, kad jie nepatenkinti. Kita vertus, jie bendrauja savo sluoksnyje, o žemesnio ekonominio sluoksnio žmonės vertina šalį savo akimis ir ji atrodo neturtinga.
Nuo redakcijos
Ak, kokie mes „turtingi“!
Sprendžiant iš Pasaulio banko skaičiavimų, „turtinga“ Lietuva, pakilusi iš „vidutiniokių“, tuoj prasibraus į turtingiausių pasaulio šalių penketuką. Jei taip eikliai spurtuos, pralenks Norvegiją, Lichtenšteiną. Šveicarijai numindžios kulnus. Ir, aišku, tuoj teiks humanitarinę pagalbą Kinijai. Juk nepakaks tokiai turtuolei vien graudentis dėl šelpiamos Afrikos.
Tačiau kaip paaiškinti, kad mūsų „turtingoji“ šalis, kur vienam gyventojui tenka 36,7 tūkst. litų BVP, vis skolinasi ir skolinasi. Juk mūsų gyventojai ir taip turtuose skęsta. Šiemet, Finansų ministerijos duomenimis, Vyriausybė pasiskolino daugiau kaip 5 mlrd. litų. Pernai pasiskolinta 11 mlrd., o užpernai - daugiau kaip 6 mlrd. litų. Tad kur matyta, kad tokia, anot Pasaulio banko, turtinga valstybė apsikrovusi milijardinėmis skolomis. O bent trečdalis šios šalies gyventojų asmeniškai apsikrovę dar negrąžintais greitaisiais ir kitokiais kreditais. O lombardai - vos ne prie kiekvieno kampo. Vadinasi, jų paklausa neišblėsusi. Be to, jei Lietuva tokia turtinga, kodėl ne į ją, bet iš jos emigruojama? Pernai, anot Statistikos departamento, emigravo 41 100 piliečių, užpernai - 53 863, o 2010 metais - net 83 157 gyventojai. Nuo kada žmonės sprunka iš finansinio rojaus? Diplomuoti inžinieriai veikiau sutinka rauti Jungtinėje Karalystėje salierus nei džiūgauti namie, kiek gavo nuo BVP. Kodėl būtent mes perkame su Kinijos įmonių akcijomis susietas obligacijas ir tikimės pelno. O „neturtingieji“ kinai mūsų obligacijomis nesusižavi. Ir kodėl mūsų statutiniai pareigūnai, jei Lietuva tokia turtinga, priversti eiti antraeiles pareigas?
Statistikos duomenimis, vienam namų ūkiui per mėnesį teko 2193,2 lito pajamų, įskaitant ir natūrines pajamas. Statistika operuoja vidurkiais. Verčiau analizuoti ne BVP, tenkantį vienam gyventojui, ne pajamų vidurkius, bet skurdo rizikos lygį. Taigi 2010 metais skurdo 22,1 proc. šalies ūkių, turinčių vaikų. O bendras skurdo lygis 2011 metais siekė 20 proc. Jei penktadalis gyventojų skursta, ar taip turi atrodyti turtinga valstybė? Ar į tokią turtingą valstybę kas nors vežtų dėvėtus skudurus, vokiškus, itališkus kledarus? Kad vietiniai juos susiremontuotų ir važinėtų. Juk būtų ne prestižas. Taip žemintis.
Galų gale ko jaunam žmogui, uždirbančiam 1000 litų minimumą, itin džiūgauti, kad jis turtingesnis nei indas. Ar lietuviai ilgai ištvertų įsisupę į rankšluosčius? Kad ir frotinius. Sausio mėnesį su sandalais. Juk gyvena kitoje geografinėje platumoje. Žiemą gyvendamas ant šaligatvio neištvers. O šildymo kainos didelės. Be to, dar ir kailinių bei vilnonių kojinių reikia. Tad koks nors Kalkutos skurstantis indas tikrai nedžiūgautų, jei jam duotų 1000 litų algos, bet lieptų apsigyventi ne Kalkutoje, o Vilniuje.
Valstybė yra jos žmonės. O žmonių faktinis gyvenimo lygis vargiai apskaičiuojamas tik BVP procentais. Nebent pasaulio galingieji nori įteigti, kokie visi yra laimingi ir pasiturintys. Pasaulio bankas perša mintį, kad Europos žemyne gyvenantys lietuviai jau savaime turtingesni. Nes, skirtingai nuo afrikiečio, negyvena molio palapinėje. O jei gyvena, tai palapinė iš kartoninių dėžių ir šiferio lakštų. Tad net mūsų bomželiai turbūt turtingesni. Nes ir jiems, jei turi pasą, ne tik eglišakių palapinė priklauso. „Priklauso“ ir 36,97 tūkst. litų BVP.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą