Politologas, Kauno technologijos universiteto profesorius Algis KRUPAVIČIUS interviu „Vakaro žinioms“ teigė, kad charizmatiški lyderiai prisideda prie partijos populiarumo, tačiau juos reikia laiku pastebėti ir užsiauginti.
- Ar valdančioji Lietuvos socialdemokratų partija gali būti rami, kad išlaikys savo rinkėjus, nes jai vadovauja vienas populiariausių šio meto politikų premjeras Algirdas Butkevičius?
- A.Butkevičiaus populiarumo šviesoje partija gali gyventi, bet iki tam tikros ribos. Atsirasti naujam tokiam lyderiui, koks buvo šviesaus atminimo Algirdas Brazauskas, nėra galimybių - nebūna vienoje partijoje dviejų stebuklų iš eilės. Bet socialdemokratai turi savo gretose Viliją Blinkevičiūtę, kuri, nors jau antrą kadenciją dirba Europos Parlamente, apklausose Lietuvoje yra viena iš lyderių, kai vertinami politiniai veikėjai, kurie geriausiai atstovauja žmonių interesams. Zigmantas Balčytis taip pat gali būti vertinamas kaip vienas iš galimų socialdemokratų vadovų. Savo šalininkų būrį turi ir eurokomisaras Vytenis Andriukaitis. Deja, ryškesnių jaunosios kartos politikų socialdemokratų vadovybei tikrai trūksta.
- Gal partijos veteranai tiesiog neskatina jų labiau atsiskleisti, nors, kita vertus, Seime galima reikštis ir rodyti daugybę iniciatyvų?
- Frakcijoje Seime yra jaunesnių žmonių, bet jiems iš tiesų trūksta žinomumo. Dėl jaunų lyderių vakuumo kartų kaita So-cialdemokratų partijoje gali būti ganėtinai skausminga.
- Liberalų sąjūdis po savivaldos rinkimų triumfuoja, bet ar ilgam užteks tos euforijos?
- Liberalų sąjūdžio pergalė yra šiek tiek apgaulinga. Kad ją adekvačiai suprastume, ji turi būti matoma iš laiko perspektyvos. Sudėjus pagrindinių liberalių partijų savivaldos rinkimuose gautus balsus, jų skaičius sukasi tarp 200 ir 250 tūkst. Bet 2000 m. Seimo rinkimuose, kai liberalams vadovavo Rolandas Paksas, už juos balsavo daugiau kaip 17 proc. rinkėjų. Taip, Liberalų sąjūdis dabar pasiekęs savotišką pakilimą, jis gali trukti mažų mažiausiai iki Seimo rinkimų, per kuriuos gali pretenduoti į antrą trečią vietą.
- Ar liberalams neatsirūgs akibrokštas Vilniuje, kai į tarybą prastūmė užsienietį, mėgstantį filmuotis su moteriškais drabužiais? Rinkėjai, ko gero, norės iš anksto, o ne po rinkimų sužinoti, kiek dar sijonuotų vyrų liberalai vesis į valdžią?
- Tai priklausys nuo to, kiek kitos partijos šią kortą naudos per rinkimų kampaniją. Manau, kad bent viena jų gali būti tuo suinteresuota - Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), kurie pretenduoja į tą pačią jaunų rinkėjų grupę, kaip ir Liberalų sąjūdis. Pagrindinį konservatorių rinkėjų korpusą sudaro gerokai pagyvenę žmonės, bet iš esmės TS-LKD pretenduoja į centro dešinės rinkėją, kurio požiūris į įvairias mažumas gali lemti apsisprendimą rinkimuose. Pažiūrėsime, kiek ta korta rinkėjams svarbi ar nesvarbi.
- Liberalų lyderiams iki pensinio amžiaus dar toli, bet ar jiems negresia tiesiog pabosti rinkėjams?
- Kai partijos vadovas nesikeičia apie 10 metų, joje atsiranda tam tikra inercija. Liberalų sąjūdis turi daugiau jaunesnių ir vidutinio amžiaus politikų nei kitos partijos, bet dauguma jų yra iš vienos kartos. Jie gali būti politikoje, užimti gana atsakingas pozicijas dar kokius 15 metų. Ir jeigu partija nepakankamai atsinaujins, tada pagal amžių ir lyderių sudėtį turėsime šiandieninių socialdemokratų kopiją, turinčią kartų kaitos problemą.
- TS-LKD netrukus rinksis naują vadą. Tarsi arkangelas iš dangaus jiems nuleistas Gabrielius Landsbergis, partijos patriarcho Vytauto Landsbergio anūkas. Ar galima patikėti, kad konservatoriai jauno lyderio problemą jau išsprendė?
- Nemanau, greičiau priešingai - tikėtina, kad tai bus nevykęs sprendimas, ir lyderį pakeitusi TS-LKD, užuot laimėjusi didesnį rinkėjų pasitikėjimą artėjančiuose Seimo rinkimuose, gali dar daugiau to pasitikėjimo prarasti nei su lyderiu Andriumi Kubiliumi.
Šis žingsnis yra tipiškas nepotizmo pavyzdys. Per Europos Parlamento rinkimus G.Landsbergis kandidatų sąraše buvo šiek tiek tolėliau, bet buvo išrinktas pirmiausia dėl pavardės. Tačiau antrą kartą į tą pačią upę bristi ir politikoje, ir visur kitur nepatartina.
- Pavardės nebeužteks - reikės parodyti nuveiktus darbus?
- Be abejo. Kalbant konkrečiai apie G.Landsbergį, jis net ir partijoje iki EP rinkimų buvo vos pusantrų metų ar net mažiau - pats prieš televizijos kameras prisipažino neprisimenantis, kada įstojo į partiją. Tai, švelniai tariant, nesolidu. Be abejo, partijos turi ieškoti naujų lyderių, padėti jiems iškilti, bet ne per giminystės ryšius. O jeigu tie giminystės ryšiai ir yra, politikai vis tiek turi įrodyti, ko yra verti.
- Ar mes nenuvertiname tam tikrų psichologinių, pasąmonės dalykų, kurie galbūt irgi turi įtakos per rinkimus, pavyzdžiui, kaip rinkėjai (ar rinkėjos) vertina kandidato išvaizdą, kalbėjimo manierą? Gal simpatiški politikai laimi didesnį rinkėjų palankumą ir toks lyderis partijai gali nešti sėkmę?
- Čia vėl galima prisiminti A.Brazausko fenomeną - vyriškumas buvo vienas iš jo charizmos veiksnių. Be abejo, fizinės politikų ypatybės turi tam tikrą poveikį rinkėjams, bet jis dažniausiai būna laikinas ir labai ribotas. Grožis tikrai nėra tas veiksnys, kuris nulemia piliečių pasirinkimą. Juolab kad mes jau ilgai kalbame, kad Lietuvoje politinės partijos neturi savo rinkėjų, jų elektoratai maži. Iš dalies tai tiesa. Rinkėjai iš tiesų išsibarsto tarp kelių ir keliolikos politinių partijų, tik kai kurios turi gana ištikimą rinkėją.
Pavyzdžiui, nemaža dalis rinkėjų remia „Tvarką ir teisingumą“ dėl R.Pakso asmenybės. Jo stiprybė - asmeninis politinis kelias, tam tikra politinio kankinio aureolė. R.Paksas Lietuvos politikoje šiandien yra pavyzdys, kur lyderio patrauklumas padeda ir partijai.
Su tam tikromis išlygomis galime taip kalbėti ir apie Darbo partijos įkūrėją Viktorą Uspaskichą. Bet jis labiau išsiskiria kaip komunikatorius, gebantis rinkėjams perduoti vieną ar kitą žinią. Gebėjimas komunikuoti sukuria ir lyderiui, ir partijai tam tikrą pridedamąją vertę.
- Kas iš šių partijų jaunimo galėtų ateityje bent prilygti minėtiems lyderiams ir pakeisti juos prie partijų vairo?
- Darbo partijos galimų lyderių sąrašas netrumpas. Nepaisant teismo nuosprendžio, kuris galutinai nėra įsiteisėjęs, Vytautas Gapšys vis vien lieka vienu iš galimų partijos vadovų. Virginija Baltraitienė kol kas lyg ir šešėlyje, bet ji pakankamai autoritetinga tiek Darbo partijoje, tiek visuomenėje. Galų gale net ir prezidentė po Seimo rinkimų neskyrusi jos ministre vėliau savo nuomonę pakeitė. Darbo partijos lyderiais galėtų būti ir Kęstutis Daukšys, ir Vydas Gedvilas - partijoje dėl lyderio posto gali įsisiūbuoti nemenka konkurencija.
- Kodėl kone visuose rinkimuose, suskaičiavus balsus, be mandatų lieka tautinės partijos? Nemaža dalis visuomenės pritaria jų idėjoms, galbūt jos pasirinko ne tuos lyderius, kurie patrauktų rinkėjus?
- Pirmiausia tautinėms partijoms reikėtų bandyti konsoliduotis. Dabar tokių partijų yra kelios, jos mažytės, savivaldos rinkimuose pasirodė visiškai prastai. Būsimuose Seimo rinkimuose tautininkų atstovams gali pasisekti nebent vienmandatėje apygardoje.
Artimiausiu metu prarasti parlamentinės partijos statusą gresia ir Valstiečių ir žaliųjų sąjungai. Nors ji turi jauną ir gana energingą lyderį Ramūną Karbauskį, pati partija yra savotiškai „įšalusi“. Per savivaldos rinkimus keliose savivaldybėse turėtą įtaką išlaikė, bet toliau neauga nei savivaldybių, nei rinkėjų skaičius. Valstiečiams reikia rimtai susimąstyti, kur jie eina ir kaip jie eina.
- Ar galimas koks didesnis naujokų demaršas, kaip praėjusiuose Seimo rinkimuose „Drąsos kelio“, dar anksčiau - pramogų pasaulio atstovų?
- Apskritai protesto partijoms ir judėjimams socialinė bazė Lietuvoje mažėja. Palyginti su naujų partijų piku 2000-2004 m. rinkimuose, dabar už jas balsuojama mažiau. Nei „Drąsos kelio“ lyderiai, nei pats Arūnas Valinskas vienmandatėse apygardose į Seimą nepateko, tik pagal sąrašą. Taigi tendencija aiški. Tačiau kalbant iš šios dienos perspektyvos po sėkmės savivaldos rinkimuose gali sugalvoti vienytis kai kurie visuomeniniai judėjimai. Naglis Puteikis kuria savo šalininkų tinklą Lietuvoje, ir Seimo rinkimuose su jais gali pretenduoti užimti „Drąsos kelio“, arba vadinamosios protesto partijos, vietą.
Kiti visuomeniniai komitetai, kurie nereiškia kraštutinių idėjų, o jų platforma grįsta, sakyčiau, sveiku protu, irgi galėtų būti ganėtinai įtakingi, ir tiek proporcinėje rinkimų sistemoje, tiek vienmandatėse apygardose gali būti visai nemenkas iššūkis politinėms partijoms.
- Šie skirtingi dariniai, nors, kaip sakote, ir remiasi sveiku protu, irgi turėtų išsirinkti lyderį, ir jiems, ko gero, būtų sunkiau nei bet kuriai partijai?
- Be abejo, nebūtų taip paprasta. Bet, manau, galbūt kas nors iš dabartinių Kauno, Alytaus ar Šiaulių visuomenės komitetų lyderių galėtų rinktis tokį kelią. Priklauso ir nuo to, kiek žmonių buria tie visuomeniniai judėjimai. Pavyzdžiui, „Vieningas Kaunas“ antrą kadenciją dirbs savivaldoje, ir jau valdančiojoje koalicijoje. Bet, aišku, pirmiausia visuomenininkai iš pradžių turėtų apsispręsti, ar jiems verta jungtis ir sukti į nacionalinę politiką.
- Ar tie visuomeniniai komitetai nėra naujas būdas apdumti rinkėjus? Štai Klaipėdoje trys komiteto lyderiai jau nepasidalija dviejų mandatų, grasina teismu. Galima įtarti, kad eiti į rinkimus interesas buvo kitoks nei bendruomenės gerovė?
- Gali būti, kad kai kurie ir susimaus. Vieno ar kito žmogaus saviraiškos ar kitokių interesų pagrindu atsiradę visuomeniniai judėjimai turės išnykti. Manau, rinkėjams vertėtų ypač suklusti, jei tokius judėjimus kuria buvę partiniai. Tik tokie judėjimai, kurie remsis bendruomenėmis ir plės su jomis ryšius, turės ateitį, o gal net išaugs į politines partijas.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą