Rytoj Lietuva minės nepriklausomybės atkūrimo 20-metį. Ta proga "Vakarų ekspresas" pirmadienį pradėjo pokalbių su Klaipėdoje rinktais Nepriklausomybės Akto signatarais ciklą. Šiandien jį tęsiame interviu su buvusiu Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariu signataru Petru Giniotu.
Kokiomis nuotaikomis pasitinkate Nepriklausomybės atkūrimo 20-metį? Kas džiugina, o kas liūdina?
Gyvenime esu optimistas, visada esu pasiruošęs blogiausiam variantui ar situacijai, o kai tai ne taip dažnai pasitaiko, tenka ir pasidžiaugti. Ir dabar džiaugiuosi tuo, kas padaryta per 20 metų. Daug pastatyta naujų gamyklų, pastatų, nutiesta gatvių, kelių. Daugelis pasistatė ar įsigijo naujus namus, kotedžus, butus. Kai kas galbūt pervertino jėgas, galimybes ir tai praras, bet vis vien turtas liks Lietuvoje, juo naudosis Lietuvos žmonės.
Džiugina, kad per tą laikotarpį, gyvendami tarp Vakarų ir Rytų, sugebėjome pasirinkti vakarietiškas vertybes, kurios svarbios dabar ir ateityje: įstojome į NATO ir Europos Sąjungą (ES).
Liūdina tai, kad ne visi žmonės dirba sąžiningai, yra kritusi moralė. Neįsivaizduojame laisvalaikio be alkoholio. Žiniasklaidos pagrindiniai herojai - daugiausiai apsivogę ar kitaip prisidirbę veikėjai, pirktos laidos... Mažiau besidomintys valstybės gyvenimu žmonės yra sutrikę, lyg Lietuvoje nebebūtų dorų žmonių, todėl ir renka į savivaldybes ar Seimą apsimelavusius, bestuburius, karjeristus ar kitokio plauko veikėjus.
Tulžis nepadės
Žvelgiant iš dabarties perspektyvų, regis, kovota ne dėl tokios Lietuvos... Pasidalinkite mintimis, kokie jausmai užplūsta vertinant anų dienų siekius ir tai, kas vyksta dabar.
Priimtina, kai tokį klausimą užduoda jaunas žmogus, bet kai to kartais klausia žmogus, matęs ar net dalyvavęs tų metų įvykiuose, tiesiog stebina. Lyg nebūtų mūsų, Nepriklausomybės Akto signatarų, dvejų metų darbo, aukojant savo asmenines lėšas ir laisvą nuo darbo laiką įvairiose Sąjūdžio struktūrose iki Kovo 11-osios... Pustrečių metų darbo Atkuriamajame Seime sunkiausiomis sąlygomis atkuriant visas valstybės institucijas, rengiant ir pasirašant abipusiai palankią sutartį su Rusija, parengiant dabar galiojančią Konstituciją, surengiant Seimo ir prezidento rinkimus...
Nepriklausomybės Akto pasirašymas man buvo svarbus kaip perėjimas nuo vieno etapo - kovos už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą - prie kito: skelbimo, kad atkuriame Lietuvos nepriklausomybę, prisiimant visą atsakomybę už šiuos ir vėliau savarankiškai valstybei įtvirtinti reikalingus sprendimus.
Už tai, kas vyko ir įvyko Lietuvoje per praėjusius 20 metų, esame atsakingi visi: prezidentai, Seimo pirmininkai, premjerai, ministrai, Seimo nariai, mes, kurie dalyvavo ar nedalyvavo rinkimuose. Atsakingi visi, kurie per 20 metų tapo milijonieriais, latifundininkais (stambiaisiais žemvaldžiais. - Aut. past.), taip pat verslininkais ir bankininkais. Pasižiūrėkime į Lietuvos teisėsaugininkus, gydytojus, valstybės biurokratus, visų pirma į galvojančius: o kas jiems už tai teks? Ar nepamatysime savo pažįstamų, draugų, giminaičių, net savo vaikų ar vaikaičių? Pamatysime. Taigi...
Pasižiūrėkime atidžiai į save, į tuos, kuriuos renkame, ir į tuos, kurie laimi, kai neiname rinkti. Ir tik tada kaltinkime kitus. Sėdėdami namuose ir liedami tulžį ant visų nieko nepasieksime. Reikia domėtis tuo, kas vyksta valstybėje.
Prieš 20 metų tauta gynė Seimą, o pernai į jį mėtė akmenis...
Tie, kurie gynė, gins ir dar kartą, jei to reikės. Tie, kurie mėtė akmenis, niekada negins Seimo, negynė ir jų tėvai ar seneliai. Prieš dvidešimt metų žmonės buvo aktyvūs, jei jie būtų elgęsi kaip dabar, nepriklausomybę būtume matę kaip savo ausis. Dabar į politiką dažniausiai eina saldžiaburniai, "diplomatai" ar materialiai remiantys juos priglaudusią partiją, todėl rinkdami žiūrėkime ir klauskime kaimynų, pažįstamų, kaip kandidatas gyvena, kokia jo šeima, doras ar nedoras, o ne ką apie jį rašo ar pats suokia.
Grėsė mirties bausmė
Dabartinė jaunoji karta nelabai suvokia, iš kur atsirado tie signatarai, kas jie tokie buvo, kas jais galėjo būti...
1988 metų vasarą TSRS vadovybei šiek tiek leidus laisviau reikštis žmonių iniciatyvoms, pradėjo kurtis pirmosios Sąjūdžio iniciatyvinės grupės. Jos kūrėsi įmonėse, įstaigose, miestuose ir miesteliuose. Jų veikloje dalyvavo visi: mokslininkai ir tarnautojai, kaimo žmonės ir darbininkai. Taip pat kūrėsi ir profesiniu ar kitokių interesų pagrindu veikiančios įvairios visuomeninės organizacijos, kurios dažniausiai veikė su Sąjūdžio vėliava.
Šiose organizacijos toną diktuodavo iniciatyviausi žmonės, jie buvo renkami į valdymo organus, atstovaudavo derantis su tuometinės valdžios atstovais (dažniausiai su komunistų partijos sekretoriais), kalbėdavo mitinguose ir renginiuose, pasisakydavo žiniasklaidoje. Paskelbus naujus rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą (AT), daugelis šių žmonių atrankos būdu, balsuojant, buvo ištrinkti Sąjūdžio kandidatais. Paraleliai veikė komunistų partija. Jos kandidatai rinkimuose konkuravo su Sąjūdžio kandidatais.
Rinkimus į AT triuškinamai laimėjo Sąjūdis - gavo absoliučią daugumą mandatų, o tai leido keisti tuo metu galiojusią Konstituciją. Sąjūdžio rinkiminėje programoje buvo įvardytas aiškus tikslas - atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Komunistų partijos deleguoti deputatai pasisakė už Lietuvos suverenitetą TSRS sudėtyje.
Kada ir kaip skelbti Lietuvos nepriklausomybę? Šiuos taktikos klausimus turėjo spręsti išrinkti Sąjūdžio deputatai. 1990 m. kovo 12 d. Maskvoje suplanuotas TSRS deputatų suvažiavimas, kuriame turėjo būti priimtas išstojimo iš TSRS mechanizmas, paspartino mūsų apsisprendimą. Vardinis balsavimas (savo valią "už" ar "prieš" deputatas išreiškė pasirašydamas balsavimo kortelėje) dėl Nepriklausomybės Akto vyko vėlų 1990 m. kovo 11 d. vakarą.
Pats sprendimas dėl Nepriklausomybės Akto buvo juridiškai įformintas ir jį pasirašė AT pirmininkas Vytautas Landsbergis bei sekretorius Liudvikas Sabutis. Daugelis balsavusiųjų už šį aktą supratome jo svarbą ir atsakomybę.
Tuo metu pasirašydami negalvojome, kad mus vadins signatarais ar bus už tai kaip nors materialiai atsilyginta. Žinojome tik tai, kad balsuodami ir pasirašydami po Nepriklausomybės Aktu, nesėkmės atveju pasirašėme sau mirties nuosprendį, tą patvirtino po 1991 m. pučo rastos bylos apie mus. Buvo iškeltos baudžiamosios bylos už tėvynės, t. y. TSRS, išdavimą. Už šią veiką buvo skiriama aukščiausia bausmė - sušaudymas.
Lietuva valosi
Nepriklausomi esame dvidešimtmetį. Kaip įsivaizduojate, kokiomis nuotaikomis pasitiksime, tarkime, keturiasdešimtmetį? Kokias viltis dedate į mūsų valstybę, ko jai palinkėtumėte?
Žmogus tik praradęs laisvę supranta jos vertę. Tikiu, kad ir tuomet Lietuva bus laisva ir niekuo nesiskirs nuo Europos valstybių. Kad daug kas keičiasi, matyti ir dabar.
Pavyzdžiui, praėjusios ir ankstesnių kadencijų Seimo nariai pusę atlyginimo gaudavo kaip priedą kanceliarinėms išlaidoms. Nebuvo reglamentuota, ką galima pirkti, nereikėjo atsiskaityti, darė, ką norėjo. Šios kadencijos Seimui šios išlaidos sumažintos keletą kartų, nustatyta tvarka, kam jos naudojamos. Taip, įkliuvo keletas Seimo narių tęsdami senas tradicijas, bet ir sustojo, aiškinosi rinkėjams. Daugiau nebebandys.
Įkliūva Seimo ir Vyriausybės nariai, valdininkai, darydami tai, kas anksčiau buvo įprasta. Keista, jog valantis nuo to, kas skleidžia blogą kvapą, kai kam atrodo, kad smarvė dvelkia iš visur, o kvapų buvo ir anksčiau, tik niekas jų nejudino. Todėl tikiu, kad apsivalysime ir savo kieme, ir partijose, ir valstybėje.
Kuo gyvenate šiandien, kaip minite Kovo 11-ąją?
Gyvenu Klaipėdoje. Šiuo metu nedirbu, gyvenu iš gaunamos rentos. Tvarkausi namuose, prižiūriu senyvus tėvus. Dažnai būnu Vilniuje, susitinkame su kolegomis Seime, Signatarų klube, diskutuojame. Klaipėdos krašte gyvenantys Nepriklausomybės Akto signatarai yra įkūrę klubą, per kurį dažniausiai teikiame siūlymus ar reiškiame kritines pastabas dėl įvairių valdžios sprendimų stiprinant Lietuvos nepriklausomybę energetikoje, sprendžiant opias krašto bei gyventojų problemas.
Kovo 11-ąją tradiciškai švenčiu su šeima Vilniuje. Tuo metu ten vyksta Signatarų klubo kasmetinis susirinkimas, esu kviečiamas į daugybę renginių.
Denisas NIKITENKA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą