- Ar labai suklysiu sakydamas, kad lankstymasis prieš svetimus ir savęs menkinimas - įprotis, išlikęs iš anų laikų, kai Vakarai mums atrodė nepasiekiama svajonė?
- Pripažinkime, kad homo sovieticus iš mūsų galvų niekur nedingo. Tas žmogus, kuris ilgą laiką buvo nelaisvėje, be abejo, idealizavo tai, ką jausdavo ar matydavo esant už geležinės uždangos, o išėjęs į tą geidžiamą laisvę, jis vis tiek jaus nelaisvo žmogaus kompleksą. Norėdamas pasiekti saugumo jausmą, jis kalėjimo ar lagerio sienas perkels kitur, bet vis viena liks savo zonoje. Kai žmogus nesijaučia visavertis, jis linkęs pataikauti, padlaižiauti tam kitam, turinčiam didesnę vertę. Jeigu kalbėtume apie savigarbą ir savivertę, pamatytume, kad mes žiūrime į save per savikritikos ir paniekos prizmę.
Imkime tokias mūsų vertybes kaip kalba, istorija, etnokultūra arba mūsų nacionalizmo jausmas. Daugeliu atveju tai atrodo nemodernu, tarytum pas mus būtų užsilikusi praeitis. Todėl istorijoje stengiamasi teigti, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai ar 1918-1940 metų Lietuvos vyriausybės iš principo yra nevykėliai, nesugebėję apsaugoti valstybės. Kad kalba pas mus yra sustabarėjusi, neleidžia mums būti moderniems, ją reikia transformuoti, reikia kitokių ženklų mūsų lietuviškoje abėcėlėje.
Tas pats kalbant apie požiūrį į žmogų. Ar pas mus gerbiamas mokytojas, ar gerbiamas kultūros darbuotojas? Ir iš viso, kas šitoje valstybėje yra gerbiamas? Niekas - nuo neįgaliojo, nuo pensininko iki verslininko, kuris nejaučia, kad jis čia reikalingas.
- Iš tiesų, požiūris į verslininką pas mus, švelniai tariant, kaip į grobuonį...
- Dabar akivaizdu, kad lietuviškas verslas emigruoja iš Lietuvos. Vien pernai užfiksuota, kad emigravusių pinigų kiekis siekia apie 2 milijardus eurų. Ir tai, kad lietuviškas verslas traukiasi, savo pinigus investuoja ne Lietuvoje, o užsienyje, - tai požiūrio į mūsų verslą pasekmė. Yra mokesčių politika, kuri vis dėlto nėra palanki lietuviškam verslui. Jam labiau apsimoka turto valdytoją įkurdinti Estijoje arba Latvijoje, nes ten mokesčiai mažesni. Geriau investuoti per tarpininkus į Baltarusiją, negu verslą plėsti čia. Ar verslas jaučiasi esąs reikalingas Lietuvos valdžiai? Ne, išskyrus kelis renginius, kuriuose įteikiamos kokios nors nominacijos. Bet valstybinio požiūrio, kuris būtų orientuotas į lietuviško verslo išsaugojimą, jo intereso atstovavimą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje - nėra.
Verslas paliktas pats sau, kaip po Nepriklausomybės atgavimo buvo paliktas prieš reketininkų gaujas. Jis turėjo pats suktis ir dirbti pagal politikų nubraižytas neskaidrias schemas. Tai, kad verslas pas mus atskirais atvejais atrodo neskaidrus, kaltę turi pirmiausia prisiimti politikai. Ir kai prezidentė demonstruoja, kad užsienio verslininkai skaidresni už lietuvių, ji dėl to susidariusio požiūrio irgi turi prisiimti atsakomybę. Ką ji kaip prezidentė ir kaip valstybės vadovė yra padariusi, kad požiūris į Lietuvos verslą pasikeistų, kad mūsų verslininkai galėtų kurti savo verslą ne pagal politines korupcines schemas?
Dabar apie 40 proc. įmonių Lietuvoje yra užsienio kapitalo. Jeigu yra toks skaičius, dalis jų tikrai yra užsienio, o kita dalis - lietuviško kapitalo įmonės, tik atėjusios kaip užsienio įmonės. Nes lietuviškas verslas tarsi gėdijasi, jam neparanku būti lietuviškam. Net Seime liberalai buvo įregistravę įstatymo pataisą, kad lietuviškų įmonių pavadinimuose atsirastų svetimų raidžių. Motyvuota tuo, kad būtent lietuviški pavadinimai trukdo verslo sėkmei. Bet mes pamirštame, kad mūsų nacionalinė tapatybė, savigarba nemaža dalimi formuojasi iš to, kiek nacionalinis verslas yra stiprus. Nes kuo labiau toje valstybėje dominuoja užsienio kapitalas, tuo labiau ji tampa panaši į kolonijinę valstybę, kuri iš savo resursų negali pagaminti gaminių, kuriais galėtų didžiuotis.
- Ką galėtų reikšti nuolatiniai prezidentės kartojimai, kad pas mus ateinančių užsieniečių verslas skaidrus? Ar tai, kad mūsų verslas neskaidrus? O užsieniečių verslas tikrai skaidresnis nei lietuviškas?
- Ateinantis užsienio kapitalas čia atsiranda su viena nuostata - ne teikti labdarą, o gauti pelną. Pažvelkime kad ir į farmaciją. Kodėl Lietuvoje tie patys vaistai gali kainuoti 30 proc. brangiau negu Prancūzijoje ar Vokietijoje? Man atrodo, taip yra, nes tas užsienio kapitalas nėra skaidrus. Kadangi jo interesas yra bet kokia kaina gauti pelną, jis mato, kad tą pelną galima padidinti stimuliuojant neskaidrias schemas. Kad pasiektų tą tikslą, skiria dalį lėšų tam tikroms rizikos išlaidoms.
Dabar kurdami naują socialinį modelį mes norime pritraukti užsienio investicijų pigia darbo jėga. Jeigu užsieniečiui pasakysime, kad pas mus tik 8 proc. darbuotojų priklauso profsąjungoms, užsienietis, dirbantis toje aplinkoje, kurioje profsąjungos vienija 80 procentų darbuotojų, suvoks, kad atėjęs į tokią aplinką tikrai nebus kontroliuojamas profsąjungų. Toks verslas, siekdamas pelno, gali veikti socialinių garantijų sąskaita.
Valdžia, savotiškai niekindama savo verslą, iš tikrųjų prisideda prie to, kad mes negalime jaustis visavertė valstybė, veikiau kaip Afrikos, kurioje dominuojančiam užsienio kapitalui svarbiausia, kad metai iš metų galėtų stabiliai išsilaikyti diktatoriai ar valdžios viršūnėlės. O šiems žmogaus laisvė, jo orumas - ne svarbiausi dalykai. Jiems svarbiausia užsitikrinti stabilų buvimą valdžioje. Užsienio kapitalo įmonės yra visiškai apolitiškos. Iš jų nereikia tikėtis sulaukti valdžios kritikos ar paramos opozicijai. Jos daug lojalesnės valdžiai, kuri netrukdo daryti verslo.
- Štai „Danske Bank“ atėjo į Lietuvą, prisiviliojo 120 tūkst. klientų, gerai uždirbo ir juos pardavė „Swedbankui“, o klientų nepaklausė, ar jie nori pereiti į kitą banką. Galime prisiminti, kokius juokingus pelno mokesčius sumokėjo vienas skandinavų bankas per krizę. Toks abejotinas skaidrumas...
- Skandinavų bankai iš viso yra užsienio kapitalo dominavimo pavyzdys ir matome, kas iš to išėjo. Švedijos parlamente buvo organizuojamas valstybės institucijų veiksmų krizės Baltijos valstybėse akivaizdoje tyrimas. Tirta, kiek neatsakingi švedų valdžios ir Švedijos bankų veiksmai galėjo lemti krizę Baltijos valstybėse. O ar pas mus toks tyrimas buvo? Ne. Nes, atseit, skandinaviškas bankas, ten viskas skaidru. Bet kaip parodė krizė, jie mūsų finansų stabilumo sąskaita amortizavo savo krizės pasekmes. Ir toks skandinaviškų bankų dominavimas per krizę skaudžiai atsiliepė mūsų ekonomikai.
- Prezidentė mums vis rodo užsieniečių žiniasklaidą kaip etaloną. Bet pamenate, kuo baigėsi jų laikraščių „LT“, vėliau „15 min.“ leidimas? Suviliojo žurnalistus, bandė nukonkuruoti lietuviškus laikraščius, bet laukto pelno negavo ir užsidarė. Gal prezidentei svetima žiniasklaida labiau patinka, nes ji nekritikuoja prezidentūros?
- Užsienio kapitalo valdomos žiniasklaidos priemonės suteikia galimybę išreikšti įvairias nuomones, bet vis dėlto jose dominuoja palankumas esantiesiems valdžioje ir nekritiškumas jų atžvilgiu. Ten mes nepamatysime kokio nors žurnalistinio tyrimo, susijusio, pavyzdžiui, su prezidentės aplinkos žmogumi. Jeigu lietuviško kapitalo žiniasklaidos priemonė parašo kritinę nuomonę apie jos ekscelenciją, iš karto pasakoma, jog tai yra oligarchų užsakymas. Pas mus su Vakarų oligarchais viskas gerai. O jeigu Lietuvos verslininkui priklausanti žiniasklaida atspindi kritišką požiūrį, pasakoma, kad tai daroma ne dėl žodžio laisvės, kad tuo suinteresuoti oligarchai, tik ir siekiantys pakenkti Lietuvai. Pirmoje kadencijoje prezidentė pasakė: oligarchai užvaldė valstybę. Taip ir nesužinojome, kas jie tokie. Aš suprantu, jeigu tas oligarchas tampa nuolankus ir lojalus prezidentei, jis jau nebevaldo valstybės. Jis jau nebe oligarchas, o paprastas verslininkas...
- Štai prezidentė dalyvauja „Ikea“ parduotuvės įkurtuvėse. Suprantu, tas dėmesys ateinantiems užsieniečiams gali būti padėka ir kartu parodymas, kad investuotojai yra laukiami. Bet ar esame kada matę prezidentę dalyvaujant kokio lietuviško prekybos centro atidaryme?
- Be abejo, taip orientuojamasi pritraukti kuo daugiau užsienio kapitalo. Tai nėra blogai, jei kuriamos naujos darbo vietos. Bet tai turi būti korektiška mūsų verslo atžvilgiu. Kai parodomas išskirtinis dėmesys užsienio kapitalo įmonei, o lietuviško kapitalo įmonės yra ignoruojamos, savotiškai duodamas ženklas užsieniečiams, kad vietos verslininkai yra negabūs ir neskaidrūs. Man teko girdėti, kad, pavyzdžiui, į užsienį skrendant mūsų delegacijai prezidentė tarsi stengiasi atsiriboti nuo lietuvių verslininkų. Bet juk prezidentė - viena iš užsienio politikos vadovų. Ar mūsų verslas jaučia, kad užsienio politikoje būtų vienas iš prioritetų ginti lietuviško kapitalo interesus užsienyje, kaip, pavyzdžiui, Vakarų valstybės gina savo įmonių interesus?
- Kaip vertinti tai, kad vadovė pareiškia, jog VMI garbės reikalas surasti, kiek konkretus lietuviškas verslas sutaupė mokėdamas mokesčius? Juk tai viešas kaltinimas sukčiavimu ir nurodymas, kokio tyrimo rezultato prezidentūra laukia.
- Niekam ne paslaptis, kad tie verslininkai, kurie bendrauja su prezidentės aplinkos žmonėmis, mūsų klaninėje sistemoje vienaip ar kitaip įgyja tam tikrą neliečiamybę. Ir valstybės institucijos nedrįs liesti tų, kurie siejami su prezidentės aplinka, nes prezidentė tiesiogiai tai gali įvardyti kaip priešišką veiksmą prieš ją. Ar tai skaidru? Jeigu sako, kad „VP Market“ kažkas neskaidru, tai yra išankstinė nuostata. Tas neskaidrumas turi būti nustatytas. Kol kas vyksta tik dviejų akcininkų santykių aiškinimasis tarpusavyje nepasidalijus pinigų.
- Kad ir kaip būtų, apkaltinti lietuvišką kompaniją, dirbančią ne vienoje šalyje, kažkaip nesolidu.
- Bet kuriuo atveju lietuviškas verslas, dirbantis ir užsienyje, asocijuojasi su Lietuvos valstybe. Versle vyksta konkurencija. Toje konkurencijoje labai svarbi reputacija. Jeigu mūsų valstybės vadovai užsiima mūsų lietuviško verslo menkinimu, jie mažina galimybę mūsų verslui plėtotis užsienyje.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą