Metinis pranešimas
Vakar Seime skaitydamas savo priešpaskutinį metinį pranešimą Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus tėškė kritikos politinėms partijoms ir konstatavo, kad gyvenant šalies vardo paminėjimo tūkstantmečio išvakarėse, ištiko pasitikėjimo valstybe krizė.
"Kokie mes, einantys pasitikti šios sukakties? Ar istorinės krikščioniškosios, humaniškosios ir demokratinės vertybės, kurias skelbiame pripažįstantys, tikrai tapo mūsų savastimi? Koks mūsų viešasis gyvenimas, kokia mūsų politika?" - klausė prezidentas.
Trūksta strateginio mąstymo
Vertindamas šimtmečių masteliu, V. Adamkus sutiko su teiginiu, kad Lietuva ir jos žmonės dar niekada negyveno taip saugiai ir pasiturimai, dar niekada neturėjo tiek galimybių realizuoti savo kūrybines galias ir iniciatyvas pačiose įvairiausiose gyvenimo srityse.
"Deja, pradėdami devynioliktuosius nepriklausomybės metus, esame priversti ne svarstyti iššūkius ar problemas, bet konstatuoti pasitikėjimo valstybe krizę. Į šią krizę eita nuosekliai, žingsnis po žingsnio, nepaisant perspėjimų ir raginimų vadovautis sutarimu ir bendrais interesais", - sakė prezidentas.
Svarbiausia krizės priežastimi jis įvardijo strateginio mąstymo stoką.
"Šiandien nežinome atsakymo į klausimą: o kas toliau? Ko ir kokiomis priemonėmis turime siekti, kad sutvirtintume ilgalaikės mūsų piliečių gerovės pamatus? Manau, kad šiandien reikia ne ilgėtis prieš dvidešimt metų valstybės atkūrimą lydėjusios piliečių vienybės, o ramiai, racionaliai ir pragmatiškai siekti sutarimo dėl konkrečių prioritetų socialinės, mokslo ir švietimo bei sveikatos apsaugos politikos srityse", - siūlė šalies vadovas.
Jo manymu, kol kas tik kalbame apie šalies gerovę ir europines vertybes, o iš tikrųjų inertiškai judame sąstingio ir nuosmukio link.
Ypač V. Adamkui užkliuvo tai, kad politikai prieš rinkimus žmones užhipnotizuoja pažadais, o vėliau tik imituoja jų tesėjimą, taip tik dar labiau stiprindami tautos nepasitikėjimą valdžia. Taip pat kritikuotas partijų uždarumas ir tai, kad nevyksta politikų kartų pasikeitimas.
Pasigedo sprendimo būdų
Prezidentas palietė daug jį jaudinančių sričių, tačiau apžvalgininkai pastebėjo, kad metiniame pranešime pritrūko problemų sprendimo būdų - apsiribota vien jų iškėlimu. Taip pat pastebėta, kad europiniu lygiu keistai atrodė tai, kad V. Adamkus nepalietė aplinkosauginės srities, o ekonominė neva buvo aptarta labai silpnai.
Taip pat pasigesta išsamesnio užsienio politikos aptarimo. Kaip ir ankstesniuose pranešimuose, viena iš grėsmių V. Adamkus įvardijo klanų įtaką: šį kartą nebe oligarchų, o valdomos demokratijos bėdą, politinio gyvenimo krizę.
Be kita ko, prezidentui skaitant savo pranešimą Darbo partijos frakcija demonstratyviai laikė plakatus su užrašais "Laisvę politiniam kaliniui V. Uspaskich", protestavo prieš "teisinį nihilizmą". "Darbiečių" lyderiui Viktorui Uspaskichui vis dar taikomas namų areštas.
"Mato viena akimi"
Alvidas LUKOŠAITIS, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas
Mano vertinimas - tradicinis: politikai metinį pranešimą giria, o politologai sako, kad jis buvo prastas. Šių metų pranešimas buvo toks, kaip ir kiti.
Kodėl taip yra? Prezidentas yra toks, kokį nulemia Konstitucija. Jis kitoks ir negali būti, tad ir pranešimas kitoks neįmanomas. Pranešimai - vienodi, tik žodžiai skiriasi. Tai - institucinė problema, prezidentas - nepartinis valstybės vadovas, tautos atstovas. Pagal Konstituciją, jo veiklos erdvės yra siauros, galimybės labai stipriai kertasi su žmonių lūkesčiais. Ką jis gali savo darbais ir kalbomis? Tą ir matome. Norima, kad taip "užvažiuotų", užvožtų, tačiau jis negali to padaryti.
Šį kartą, ko gero, labiau nei anksčiau pranešimas buvo socialiai orientuotas. Persipynė problemos visais rakursais, aptarta vidaus politika, mažiau dėmesio skiriant užsienio politikai. Prezidentas buvo kritiškas politikos ir politikų atžvilgiu. Man tai nepatinka, nes labai didelė dalis tautos yra įtikėję prezidento autoritetu, simboliu, ne politine institucija. Tai - vienas didžiausių politinio gyvenimo ir konstitucinių absurdų.
Prezidentas daug kritikavo, tačiau ką jis pasiūlė, ką mato? Išgirdome tradiciškai sukaltą formulę: skaidri, demokratiška politika, visuomenė. Šalies vadovas neturi galimybių, potencialo, išteklių, kad galėtų kalbėti kaip toliaregis politikos veikėjas, pajausdamas svarbiausias problemas. Jis negali kalbėti kaip vykdomosios valdžios atstovas.
Man nepatiko, kad jis kalbėjo apie strateginio mąstymo problemą, nepaisydamas paties priimtų sprendimų dėl mažumos Vyriausybės suformavimo. Dabar matome pasekmes: procesų priėmimo klampumas, tąsymasis, politinės kultūros stoka, oponentų kivirčai. Deja, priežastinio ryšio tarp savo priimtų sprendimų ir viso to jis nemato. Žvelgia viena akimi. O tie ditirambai apie korupcijos mažinimą jau nusibodę - tai politinio elito apsisprendimo reikalas.
Denisas NIKITENKA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą