Mūsų pajūrio miesteliai ir kaimai
Nuo 1540 m. minima Priekulė įsikūrė prie svarbiausio vieškelio Klaipėda-Šilutė-Tilžė, iš jos visi keliai veda į gyvenvietes ir uostus prie Kuršių marių. Galbūt dėl to visi sutikti priekuliškiai buvo atviri, svetingi ir nuoširdžiai šnekūs.
Priekulė nuo seno buvo didžiausia Klaipėdos krašto gyvenvietė, savitos Mažosios Lietuvos architektūros miestas. Čia XIX a. pr. veikė garsios Šrioderio ir J. Triaušo lietuviškų leidinių spaustuvės, koklių fabrikas, o 1875 m. buvo atidarytas geležinkelių kompleksas. Priekulę garsino ir rašytojai E. Vichertas bei Ieva Simonaitytė. Yra žmonių, kurie ir šiandien rašo miestelio metraštį.
Mylėk gyvenimą
Ką tik šimtmetį atšventęs Stasys Jurgilas per savo jubiliejų valsui kvietė ir kitas moteris, ne tik 27 metais už save jaunesnę žmoną Danutę. Ją susirado, jau tapęs našliu, grįžęs iš Vorkutos lagerio, kur per keturiolika darbo metų anglių šachtoje patyrė sunkių viso kūno sužeidimų.
"Gyvenime patyriau daug džiaugsmo ir dar daugiau sukrėtimų, bet Dievas padeda tam, kuris pats sau padeda", - porino senolis.
Didžiausias jųdviejų gyvenimo įvykis buvo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas - išverkė akis džiaugsmo ašaromis. Pora pasiguodė, kad dauguma senųjų priekuliškių jau išėję anapus, net du vyro sūnūs iš pirmos santuokos. Didžiausia paguoda jiems šiandien yra kunigas Antanas Šimkus.
Per 38 metus, nugyventus Priekulėje, jokių kriminalų nebuvę. Tik poną Stasį buvo ištikęs paralyžius, bet dabar jis vėl pilna burna kerta didžkukulius su spirgais.
Ponia Danutė pas būsimą vyrą nuomojosi tvartuką, taip jiedu ir susipažino.
"Nebuvo nei girtuoklis, nei rūkalius, nei prie mergų ėjo, tai man ir tiko", - sakė ji.
Moteris fabrike siuvo išeiginius drabužius tarybiniams ponams ir darbininkams, užsakovai atkakdavo net iš Klaipėdos. Danutė siuvo griežto kirpimo sukneles pačiai Ievai Simonaitytei, kuri buvusi itin šneki ir maloni moteris. Iš jos nesulaukdavo jokių priekaištų. Dar gyva vieno rašytojos romano herojė Marytė Stropienė, su kuria Jurgilai bendrauja.
 |
| "Maža mano gėlių oazė, bet daug žmonių joje apsilanko", - džiaugėsi Daiva Jančiauskienė |
Šakės, žirgai ir plunksna
Buvęs Priekulės tarybinio ūkio vadovas Jonas Gutauskas pažėrė unikalių prisiminimų. 1958 m. nebuvo rajone likę nė vieno arkliuko, jis pėsčias pusnynais atėjo perimti ūkio, kurio ankstesnis direktorius pasikorė.
"Ūkis maisto produktais aprūpindavo Kaliningrado sritį, o mano darbininkai buvo prasigėrę stribai, saugumiečiai ir grobstytojai. Stambių raguočių buvo pusantro tūkstančio, šimtai kiaulių, bet jau vasarį pristigome pašarų. Elgetavau kombikormo, o išgelbėjo vėtros nugriautas pastatas nendriniu stogu. Nuluptomis nendrėmis ir šėrėm karves, kurios žiūrėjo į mane kaip konclagerio kankinės - tokiom žmogiškom akim, lyg aš būčiau kaltas. Plaukai šiaušiasi, kai prisimenu iš bado dvesiančius gyvulius. Pritaikėm girnas medžių šakelėms smulkinti ir malėme gyvuliams dieną naktį. Gyvenimas prašviesėjo, kai sudariau komisiją, pasikviečiau miliciją iš rajono ir įsisukom į kolūkiečių tvartus, sandėlius, kur radome privogto kombikormo. Surašėm aktus, perdavėm prokuratūrai. Net degradavusį ruselį pajudinęs galėjai būti apšauktas nacionalistu. Kilo skandalas, tačiau vogtą pašarą susigrąžinom", - pasakojo ponas Jonas.
Vėliau ūkin atėjo jaunų specialistų. Gerovę prikėlė per šimtas į Lietuvą grįžti leidimo negavusių tremtinių šeimų, kuriuos ūkio pirmininkas surizikavo priimti. Įvedus tvarką ūkis ėmė kilti ir net Respublikos darbo pirmūnu tapo, čia įsikūrė paukštynas, lapynas. Ūkis gavo dovanų net du dūdų orkestrus, turėjo galingus moterų ir vyrų chorus, jaunimas neįtikėtinai aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje.
J. Gutauskas su bendraminčiais vėliau įkūrė Priekulės tremtinių muziejų. Memuarų rašymą kol kas atidėjo, bet rašo straipsnius į rajono laikraštį. Kartą parašė nuomonę apie vieną apylinkės deputatų. Nors visi faktai jau buvo prieš tai respublikinėj spaudoje paviešinti, sulaukė nemalonumų.
"Praėjusią savaitę atvažiavo policijos įgaliotinis, įsakė rengtis ir nuvežė į kriminalinį skyrių. Sutrikau, nes nei ką iškrėčiau, nei žmoną lupau. Pasirodo, deputatas užsuko teismo mėsmalę dėl mano parašytos nuomonės", - nelinksmai šypsojosi pokalbininkas.
Dabar gyvenime jį su žmona labiausiai džiugina vaikaičio pasiekimai, jį senoliai ir užaugino, į mokslus išleido, kai prieš 18 metų autokatastrofoje žuvo jų teatrologė dukra Danutė.
"Seniai gyvenu Priekulėje, kuri man, panevėžiečiui, kažkada atrodė tolima, kaip Amerika. Nė iš vieno kaimyno nesu pikto žodžio išgirdęs, nei už akių apkalbėtas. Savotiški tie žemaičiai, bet reto gerumo ir sąžiningumo žmonės", - sakė ponas Jonas, kuriam mieliausia vieta Priekulėje - hipodromas.
Jis ir pats dalyvaudavo žirgų konkūruose, tad apgailestauja, kad nebėra anuomet visoje Tarybų sąjungoje ir Europoje Priekulę garsinusių jojimo čempionų.
|
| "Iš anų laikų pasigendu tik žmonių visuomeniškumo", - prisipažino Jonas Gutauskas |
Gėlių komendantūra
"Man iš mažens patiko visokios gėlės, be to, papuoliau į tokį namą, kurio komendantė labai rūpinosi augalais ir kitus užkrėtė. Ir aš, siuvimo technologijos inžinierė, pradėjau gėlių verslą", - sakė Daiva Jančiauskienė.
Į savo darželį ji tempdavo kiekvieną floros naujieną, ir iki šiol gailisi, jog lankydamasi Nyderlanduose, pagailėjo pinigų mėlynais žiedais žydinčio amarilio svogūnėliui.
Į jos parduotuvėlę dažnai ateina prasikaltę žmonoms vyrukai ir prašo širdį paperkančios puokštės. Vienas žmogus 99 rožes nupirko giminaičio jubiliejui. Nūnai madingos ir puokščių kompozicijos su vaisiais ir daržovėmis, beveik natiurmortai, tačiau Daivai labiausiai patinka palaidos vienos rūšies gėlės. Į madą vėl ateina kvepiantys eglišakių vainikai - ir ant durų, ir ant stalo, ir ant namo stogo. Parduotuvės savininkei kartais ir galva apsvaigsta nuo kvapų, tad lelijų ji parūpina tik prieš Vėlines.
Smagu jai buvo kurti puokštes indo ir lietuvaitės vestuvėms. Gėlininkė juokauja, kad būtų galėjusi nupinti girliandų ir drambliams, bet šių nebuvę. Kai pati tuokėsi, dar buvo labai menkas gėlių pasirinkimas, ir šių reikėjo važiuot nusipirkt į Priekulę, tad nuotakos puokštė buvo balti gvazdikai.
Dar ponia Daiva šoka liaudiškus šokius poroje su sūnumi, nes mokyklos šokių mokytojas mielai pakvietė šokti ir savo mokinių tėvus. Ji iš pradžių šoko su savo vyru, bet šį pasiglemžė darbai.
"Mes turime labai gražius, autentiškus Priekulės krašto drabužius. Su ansambliu koncertavome Vengrijoj, Bulgarijoj, Turkijoj ir Graikijoj. Gali sakyti, visą pasaulį apšokom", - sakė Priekulėje gimusi, augusi ir vaikus užauginusi moteris, kurios dukra pasielgė kaip mama - baigusi statybos inžinerijos studijas, dabar turi savo gėlių parduotuvę Vilniuje.
"Tokia, matyt, jau mūsų prigimtis - auginti gėles ir svajones", - sakė Daiva.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą