"Prisiekiu tarnaut Tėvynei Lietuvai, negailėti gyvybės..."

Šiandien - Laisvės gynėjų diena

"Rezistencinio judėjimo dalyviai, kovoję prieš sovietų okupacinį režimą ir už laisvę paaukoję savo gyvybes, buvo paprasti žmonės: mokytojai, gimnazistai, valstiečiai. Jų žygdarbiai atskleidė, jog tai buvo aukštos moralės, tauriausių principų ir garbingiausi lietuvių tautos atstovai", - sako 81-erių metų buvęs Lietuvos laisvės armijos Žemaičių  
apygardos "Kardo" rinktinės partizanų ryšininkas karteniškis Juozapas Antanas Viluckis.

Tų laikų liudytojas ir dalyvis rengia knygą rezistentų kovoms ir likimams įamžinti.

Anot jo, Lietuvos laisvės armijos Žemaičių apygardos "Kardo" rinktinė, kuriai priklausė ir Kartenos valsčius, susiformavo 1945 metais. Netrukus prie jos prisijungė ir J. A. Viluckis. Mat, anot jo, okupantai su gyventojais elgėsi brutaliai, žudė ir žagino žmonas ir dukras, atimdavo iš šeimų paskutinius gyvulius, todėl kaimuose stiprėjo priešiškumas, kaimiečiai globojo ir rėmė partizanus, vos išgirdę apie būsimus naikintojų siautimus, per ryšininkus skubėjo pranešti laisvės gynėjams.

Partizanų "telefonas", slapyvardžiu Žirnis

"1946 metų rudenį, Visų Šventųjų dieną, kai su bažnytine procesija grįžau iš kapinių, iš miško iššoko vaikinai: "Tėvai, sustok!" - pasakė, nes tamsoje nesimatė, kad tam "tėvui" - tik 18-a metų", - pasakoja J. A. Viluckis.

Partizanai paprašė jo surinkti žinias, į kurias aplinkinių kaimų sodybas jie galėtų užeiti paramos. Tad Juozapas Antanas nubraižė trijų kaimų planą ir pažymėjo sodybas, kuriose gyveno patikimos šeimos - esą jau nuo 1940 metų buvo aišku, kurie kaimiečiai prijaučia ir pataikauja komunistams.

"Partizanų ryšininkai atstojo telefonus. Aš vykdavau į susitikimų vietas, informacijos lapelį paslėpęs dviračio sėdynėje. Manimi partizanai labai pasitikėjo, buvau ramaus būdo, nebendravau su kitais jaunuoliais, išskyrus tokius, kaip aš - partizanų ryšininkus. Šie gyveno miškuose, rąstinėse būstinėse. Mūsų šeima gyveno Žadeikiuose, viešoje vietoje, arti kelio, tad partizanai mūsų namuose rinkdavosi, bet nuolat negyveno", - prisimena J. A. Viluckis.

Kai trijų Žemaičių apygardos rinktinių - "Kardo", "Alkos" ir "Šatrijos" - partizanai ateidavo į Viluckių namus, Juozapo mama prie rūgusio pieno išvirdavo katilus sočios žirnių košės su spirgais, todėl savo ryšininką miško broliai praminė Žirniu.

"Įspėdavau žmones prieš stribų siautimus. Baisu nebuvo, nes užsikrėčiau partizanų tikėjimu - iškovoti laisvę. Jie tikėjo, kad sužinojusios apie tas kovas, įsikiš kitos šalys, ypač Amerika, kuri nuolat žadėjo karinę pagalbą", - sakė pokalbininkas.

O bijoti jam buvo ko. Vieną jo draugą, partizanų ryšininką, saugumo viršininkas, pramintas Kirviu, negyvai suspardė, kitą nuteisė 25 metams. Beje, buvusios saugumo būstinės Kartenoje kieme buvo užkasta daug partizanų palaikų, manoma, jie dar nesurinkti iki paskutinio kaulelio, tad ant ten pastatyto akmens parašyta: "Praeivi, nulenk galvą šventai Lietuvos žemei, už kurią mes žuvome."

Žvaigždutę išgelbėjo drąsa ir grožis

J. A. Viluckis su būsima žmona Agripina Juneckyte susipažino per artimai bendravusius, patriotiškai nusiteikusius juodviejų tėvus. Agripiną partizanų būrio vadas praminė Žvaigždute.

"Tapau partizanų ryšininke, kai man buvo septyniolika. Turėjome 14 ha žemės, ir mano brolelis Petras išėjo su partizanais ginti Tėvynės laisvės. Nakčia atkakusius partizanus, po dvylika vyrų, su mama ir sesute maitinome, slaugėme sužeistus, - pasakojo ponia Agripina. - Mano brolelį išdavė jo geriausias draugas, irgi partizanas - neištvėrė kankinimų. Jį stribai, pririšę prie arklių, vilko... Brolį saugumiečiai kankino ir nuteisė 25 metams, ištrėmė į Sibiro lagerį.

- Kai į Sibirą išvažiavo pirmieji tremtinių ešelonai, saugumietis Kirvis pranešė: "Tie, kurie slapstotės, eikit prisiregistruoti ir grįžkit į tuščias trobas." Mus su sese ištardė ir paleido. Na, o po kelių dienų buvo paruoštas antras gyvulinių vagonų ešelonas, ir mes nebesislapstėm, susidėjom į mažą dėžutę, kas liko, atsisveikinome su kaimynais... Bet taip ir palikom. Į bažnyčią einančias Kirvis sustabdė ir pasakė: "Žinokit, palikau jus, nes labai jau gražios geltonkasės lietuvaitės esat..."

Paskutinis partizanas

Įdomu, kad Agripina savo vyro surinktas žinias partizanams perdavinėjo ir tuomet, kai šio rankos jau buvo surištos. Tai yra jį akylai stebėjo saugumas, kasdien krėtė namus ir sekė, kur išeina. O įtarimą Žirnis sukėlė, kai vienas partizanas, būstinėje gyvenęs su žmona, paprašė jį Kretingoje iš spekuliančių nupirkti kelnaičių, muilo, skalbimo miltelių, odekolono. Dėdamasis, kad važiuoja pirkti pas draugą dviračio, jis tuos pirkinius paliko tokios Strakšienės sodyboje, kuriai neapdairiai pasisakė savo pavardę...

Nors asmeniškai nepažinojo, J. A. Viluckiui teko susitikti ir su paskutiniuoju Lietuvos partizanu Pranu Končiumi, slapyvardžiu Adomas.

"1953 metais daugiatūkstantinei saugumo kariuomenei apsupus partizanų būstinę Kūlupėnų-Vaineikių miške, jie tikėjosi paimti dar gyvus ten likusius 6 partizanus. Prie Grūšlaukio, Kūlūpėnų ir Darbėnų buvo pastatytos karinių mašinų ir sargybos užtvaros. P. Končiui, vilkinčiam rusų kareivio uniformą, su kulkosvaidžiu ant peties rusiškai šaukiant "Savi", pavyko praeiti per tris apsaugos žiedus. Jis pabėgo į Latviją pas brolį, persikėlė į Klaipėdos kraštą, vėliau vėl užkluptas, nuo persekiotojų slėpėsi netoli buvusios partizanų būstinės, Drungilų sodyboje. Tariamas Drungilų giminaitis dirbo ūkio darbus, ir glaudėsi tvartely, sujungtame su troba - šalia kiaulių migio buvo jo guolis. Kai "enkavėdistai" apsupo sodyba, dvylika metų slapstęsis partizanas nusišovė..." - pasakojo ano meto liudytojas.

Ivona ŽIEMYTĖ