Dailės parodų rūmuose atidaryta klaipėdiečio dailininko Antano Krištopaičio tapybos paroda. Šioje erdvėje menininkas vieši jau ketvirtą kartą, rodė savo kūrybą ir su kitais autoriais. Publikos susirinko negausiai, tačiau gėlės beveik visų rankose piršo mintį, kad čia - tikri šio autoriaus gerbėjai.
Peno intrigai ieškoti toli nereikėjo; vien faktas, kad Antanas Krištopaitis nėra diplomuotas menininkas ir priklauso kanonų laužytojų plejadai, žadino smalsumą pamatyti, ką šį kartą klaipėdietis "iškrėtęs". Paveiksluose - didelė temų įvairovė; išnyra miesto, gamtos, žmogaus fragmentai, dar įvairesni ir menamą jų santykį atskleidžiantys kompozicijos sprendimai. Koloritas - ryškus, kontrastingas. Keletas paveikslų apjuosti odiniais diržais. Ekspoziciją papildo salės vidury nutiesta apipieštų akmenų juosta.
Publikai abejingumo prikišti nebuvo galima. Kažkam iš pirmo žvilgsnio darbų visuma priminė egzotišką damos iš tropikų kraštų garderobą. Šiek tiek modernų, šiek tiek madingą, šiek tiek gyvenimo mačiusį. Kažkas pasigedo vienovės, dermės , nuoseklumo. Tačiau atsirado ir tokių, kurie, ypač išvydę intensyviai spalvos "primaitintas" saulėgražas, klaipėdietį pavadino tapytoju su "vangogišku" potėpiu. Akivaizdu buvo viena - publika rado ką veikti.
Pasak vyresnės kartos dailininkės Cezarijos Jonikienės, šios parodos autorius išsiskiria mistiniu, nuolat besimainančiu mąstymu ir dideliu darbštumu. Kitas šio rato dailininkas Aleksandras Ilginis A.Krištopaitį pavadino savotišku impresionistu, kurio darbai sušildyti lietuvišku sugebėjimu pajausti aplinką.
Tuo tarpu dažniausiai pasikartojęs palinkėjimas - "nesimėtyti", ieškoti savojo stiliaus - pačiam autoriui neatrodė svarbus. Paslėptą kritiką jis atrėmė "Vakarų ekspresui" sakydamas: "Aš niekur nesimėtau, juk nė viena diena nebūna tokia pat, kaip vakar. Dirbu intuityviai, protu, kiek jis išgali, apdorodamas pasąmonės vaisių".
Pirminį impulsą patiria, viso ko pradžią jis randa gamtoje, gali tapyti bet kur, kur tik aptinka kūrybai tinkamą energetinį lauką. Iš gamtos sulaukia idėjų ir informacijos, darbo eigoje talkinančios tiek plastikai, tiek filosofiniams apibendrinimams bei teikiančios dvasinio pasitenkinimo.
A.Krištopaitis mano, kad yra išsilaisvinęs nuo visko, ypač, nuo materialinių dalykų. Jo nuomone, dailininkui savo kūrybinę virtuvę reiktų surasti iki 40 metų, nes kitaip išslysta žemė iš po kojų. Mano, jog jam tai pavyko padaryti, nors, kaip ir kiekvieno kelyje, duobių netrūko.
Jaunas būdamas šešeris metus dirbo Latvijoje ir piešti kažkiek mokėsi Rygos meno akademijoje. Į tikrą kūrybą A.Krištopaitis pasinėrė grįžęs į Lietuvą ir tapo jau apie 30 metų.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą