Rudaitiškiai savo kaimą myli kaip druską

Rudaitiškiai savo kaimą myli kaip druską

Mūsų pajūrio miesteliai ir kaimai

Apie Rudaičių kaimą, įsikūrusį Minijos senslėnio kraštovaizdžio draustinyje, tarp Didžiojo Dykliaus ir Sausdegių piliakalnių, sklinda legendos.

Sodybos čia išsibarsčiusios vienkiemiais, kuriuose gyvena plačių pažiūrų ir užmojų žmonės.

Mitai ir tikrovė

Dar 1927 m. laikraštyje "Trimitas" pasakota apie Dykliaus kalną, kuriame trykšta šaltinis ir neva yra nugrimzdusi bažnyčia. Kyšantį jos bokštą judinant, judėdavęs visas kalnas. Ir dar tame kalne esą slūgsą druskos klodai.

"Pirmąją Velykų dieną viena ūkininkų šeima pritrūkusi druskos. Dėl to pats šeimininkas pasiėmęs maišiuką ir išėjęs į Gargždus parsinešti. Ir kaip tik jis į Dyklių įlipęs, tuoj sutikęs nepažįstamą žmogų. Jam pagailę žmogelio. Kiek jį pavedęs, atvertęs velėną ir parodęs puikiausios druskos. Tik prisaikdinęs, kad niekam nesakytų, iš kur ėmė druską. Po to baisiausiai suūžęs visas Dyklius, ir nepažįstamasis vienu akimirksniu pražuvęs. Aplinkiniams kaimynams būdavę labai įdomu sužinoti, iš kur jis nešąs tą druską. Dėl to jį sekdavę. Bet kaip tik jis įlipdavęs į Dyklių, tuoj pražūdavęs iš akių", - rašoma "Trimite".

Žirgai yra Dievo palaima, bet mums tos palaimos jau ir per daug", - juokavo Antanas Jasas

Iškart po Pirmojo pasaulinio karo Rudaičiuose buvo atidaryta skaitykla, vyko vaidinimai ir gegužinės. O pradinės mokyklos mokytojas kviesdavo kaimiečius prie radijo - prezidento Smetonos kalbų paklausyti. O paskui vyrai partizanaut į miškus išėjo, daugelis žuvo.

Šiaurinėje ir pietinėje Rudaičių kaimo pusėse išlikusios maro kapinaitės. Kaime esantis žvyro karjeras vadinamas Sidabrinės kalnu, o šalia jo plyti Sidabrinės pievos. Neįprastą - Ugniakelio - pavadinimą gavo žvyrkelis, vedantis Kūlių link. Žmonės tikina, kad šiame kelyje visada stipriai žaibuoja. Šiandien atgimstančiuose Rudaičiuose kuriasi naujakuriai, čia gyvena 239 žmonės.

Sinoptikė Barbora

Kaimo unikumu vadinama 86 metų Barbora Srėbaliūtė, Rudaičiuose gyvenanti nuo gimimo, pasakoja savąją istorijos versiją. Anot jos, iš carinės Rusijos po 35 metų pėsčias sugrįžęs rekrutas Srėbalius pagal anuomet galiojusį įstatymą už tarnybą žemės gavęs tiek, kiek per metus valiojo apsitverti. Jis vedė, susilaukė vaikų, ir palei upelio slėnį išplito Srėbalių valdos. Visi Rudaičių laukai pavardėmis iki šiol vadinami - Srėbalių, Katiniškių (šis laukas taip pavadintas sulietuvinus Chatanovičiaus pavardę).

"Biteles reikia gydyti ir prižiūrėti, tuomet jos spies ir skalsaus medaus statines prineš", - sakė Lina Jasienė

Vieniša Barbora iki šiol dalgiu šienauja, savo arkliuku susiaria sklypelį žemės ir dar neseniai laikė nemažą gyvulių ūkį. Kai sugalvojo dvi karves atiduoti į mėsinę, jaunesnioji žalmargė pašėlo ir ištrūko, visą žiemą sulaukėjusi su briedžiais išgyveno miške, o Velykų rytą sugrįžo namo.

Sengalvėlė pasikliauja tik savimi ir Dievu, tad pas gydytoją nėra buvusi - ar dantį reikia traukt, ar koja lūžusi, gydosi liaudies medicina. Senolė šelmiška, mėgsta kaimynus lankyti, drauge prie stalo pasėdėti ir padainuoti. Į bažnyčią ji taip pat nevaikšto, nes tiki, kad Dievas yra visur, tad meldžiasi bet kada ir bet kur.

Dar Barborą aplinkiniai vadina meteorologe. Kaimynai pastebėjo, kad kai senoji sodina daržą kepinant saulei, įspėta, jog viskas išdžius, tik juokiasi: "Šiąnakt palis." Taip ir nutinka, dar nėra suklydusi. Jai vienai žinomus gamtos reiškinius hieroglifais rašosi į Gamtos kalendorių.

"Nieko čia sudėtinga - kiekvienas žiemos mėnuo atitinka vasaros mėnesį, ciklas kartojasi. Svarbu darnoje su gamta gyventi, pagal jos dėsnius", - sakė Barbora, kaimo naujakurius pamokanti, kaip žemės darbus dirbti, kada kokių imtis.

"Mes esame kantresnės ir valdingesnės už vaikinus, todėl ir su žirgais susitvarkome", - sakė jauna jojikė, Jasų žirgyne laikanti savo žirgą

Dėl visko kaltos bitės

Gražioje vietovėje įsikūręs Antano Jaso žirgynas, aplink jo sodybą lelijų tvenkiniai tyvyliuoja, putinai raudonuoja. Sodyba, buvusi panaši į žiurkyną, sukurta per dvidešimt metų. Dabar ji liepsnoja raudonom spalvom, joje yra ir iš skalūno sukrautas vyno rūsys.

Kai vėtra išvertė senąjį stulpą, ant kurio buvo gandralizdis, gaspadorius pasirūpino iš laukų parvilkti kitą stulpą, kad pavasarį grįžusi sparnuočių šeima turėtų kur įsikurti. Dabar sodyboje auga maumedžiai, šeimininkai sodins ir ąžuolus, uosius, žodžiu, žemaitišką girią. O su žmona Lina jiedu kartu jau 45 metai, nuo mokyklos suolo.

"Dėl visko kaltos bitės. Mums rūpėjo, kur iškelt jas iš kolektyvinio sodo, nes laikyti daugiau penkių šeimų tada neleido. O mes turėjome 20 - atsiranda naujas spiečius, na, kaip jį paleisi, Dievo dovaną švaistysi", - sakė ūkininkas.

Nusipirko jie Rudaičiuose apleistą sodybą, kurios ankstesnieji šeimininkai buvo įsukę gėlių verslą. Radę šiltnamius Jasai irgi kurį laiką augino rožes, tulpes ir frezijas, na, o kai vyriausias jų sūnus baigė mokslus, nusprendė jam specializuotą ūkį įkurti. Pradėjo nuo žąsų, vištų, karvių auginimo, vėliau - juodgalvių avių. Kaip apmaudu buvo, kai per porą naktų vilkai išpjovė 40 avių bandą...

O bitės tebėra, joms pastatyti madingi spalvoti daugiaaukščiai vertikalūs aviliai, įrengti pagal senovinį bičių gyvenimo būdą drevėse.

"Vedu gamtos kalendorių ir su stichija nesipykstu" ,- sakė Rudaičių sinoptikė ir pasakotoja Barbora Srėbaliūtė.

Oi, žirge, žirge...

Atgavę senelių žemes Jasai jas prie sodybos prijungė, ir pasiskolino baltą kumelę Plukę. Nusipirko ir gerą darbinį arklį Žaibą. O tada susitiko su kitais savo buvusiais klasės draugais ir nutarė paimt pagal sutartį iš valstybinio žirgyno trakėnų veislės žirgų. Sukergė juos su kumelaite, ši atsivedė kumeliukų, o šiandie arklidėse žvengia jau 30 trakėnų banda.

Trakėnų veislė kilusi iš Rytų Prūsijos, žinoma nuo XI amžiaus, jais į karą jojo karaliai. Šiandie trakėnai - konkūrų žirgai. Jų šeimininkai kasmet organizuoja ištvermės varžybas, "Žemaitijos taurę". Antanas ir pats - neprastas raitelis.

Žirgus parduoda į Švediją, Šveicariją, Suomiją, Rusiją... O vieną favoritą, nepaprastai gero būdo - žirgas bijodavo pajudėt, kad Jasų vaikaičiai, ant jo užsėdę, nenukristų - pardavė lietuvėms merginoms, kurios hipoterapija padeda sveikti vaikams autistams ir sergantiems cerebriniu paralyžiumi.

"Žirgai yra Dievo palaima", - sako Antanas. "Žirgai - kruvinas juodas darbas", - atsidūsta Lina, išmokusi kumeliuką vedančias kumeles prižiūrėti, jas gydyti, daryti žirgams pedikiūrą. Štai kumelė Leksika, atsivedusi kumeliuką, tą pačią dieną nugaišo, ir teko jį šeimynykščiams kas dvi valandas iš buteliuko maitint pieno mišinėliu.

"Yra intelektualių, inteligentiškų žirgų, ir žirgų proletarų. Jie, kaip ir žmonės, turi ryškius charakterius. Štai Signalas yra maištininkas, branginantis nepriklausomybę. Jei nemokėsi jo "motyvuoti", kad treniruotųsi, neprisileis žmogaus, gali save ar žmogų sužaloti", - sakė ponas Antanas.

Jis turi draugą "Nemuno" žirgyne, kurio itin silpna širdis, ir žmogus atsigauna tik valandėlę pabuvęs apsikabinęs savo žirgą. Mokslininkų nuomone, žmogaus ir arklio biolaukai identiški, tad arklys savo širdies dūžiais ir kvėpavimu gydo, ramina.

"Bendravimas su žirgu yra išskirtinis. Kartą, nuvykę į jojimo varžybas Kurtuvėnuose, su žmona pėsti nukeliavome 20 kilometrų per stulbinamo grožio apylinkes, o žirgas Klajūnas kaip šuo žingsniavo šalia, už pavadžio vedamas", - įsimintinas akimirkas pasakoja šeimininkas. Klajūnas - jo numylėtinis.

"Man nesvarbu, kad jis turi fizinių trūkumų, jo protas ir būdas yra nepaprasti. Klajūnas žino, kad varžybose reikia varžytis, ir neišsisukinėja, "nesiblatina" prie kitų arklių - šoka per kliūtis kaip strėlė", - pasakojo žirgų užkalbėtoju kaime vadinamas A. Jasas.

Ivona ŽIEMYTĖ

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder