Lietuvos vardo paminėjimui Rusnės "Svajonių promenadoje" iš 1 000 popierinių laivelių sudėliotas žodis "Lietuva" nejaudino taip, kaip būtų buvę, jeigu būtų atplaukę keli tikri Rusnės laivininkų laivai.
Tačiau pati šventės "Keliai į Rusnę" tema buvo išties jaudinanti - "Žvejo moters buitis".
Geldos vietoje luotų
"Rusnės kiemelyje" kaip paukšteliai ulbėjo skudučiai, kuriuos čia pat ir mokė drožti Vida Talačkienė, dėvėjusi pačios šventėms sukurtus drabužius iš natūralių medžiagų.
"Aš esu muzikantė, groju visais liaudies instrumentais. Kai viskas pabrango, pradėjau ieškoti, iš ko gamtoje pasidaryti dūdeles, kuriomis grotų visi, - aiškino smalsuoliams. - Vesdama muzikos pamokas laukuose susiradau tokį medį švabuilį, bet iš jo daryti skudučiai labai greitai lūždavo. O tada išvydau savo sodyboje augusį lietuvišką bambuką, kurio niekas nepastebėjo - idealus skudučiams daryti. Jis taip gerai sukietėja. Juo groti gali išmokti visi, tik turi atsipalaiduoti."
Muzikantė pabrėžė, kad skudutis - relaksas kvėpavimo ligomis sergantiems ir jautriems vaikams. Skudučiai - tai ir signalas, pranešantis žinią, tai ir sutartinės. Muzikuoti šiais lietuviškais instrumentais galima dviese ir trise, arba vienam pūsti iš karto du. Tai vienas seniausių baltų instrumentų, galįs tapti atrakcija ir dabar.
 |
| "Rusnės kiemelyje" kaip paukšteliai ulbėjo skudučiai, kuriuos čia pat ir mokė drožti Vida Talačkienė, dėvėjusi pačios šventėms sukurtus drabužius iš natūralių medžiagų. |
Ukmergės rajono Sukinių kaime gyvenančios skudutininkės vyras Česlovas Talačka demonstravo, kaip iš drebulės reikia skobti senovines geldas. Tokios nebijo drėgmės, tinka ir sūdyti žuviai, ir lašiniams, ir gali tverti 150 metų. Jose nepaprastai gerai laikosi produktai, rauginami kopūstai, todėl jas senovėje naudoję žmonės ilgai ir sveiki gyveno. Geldos kapojamos tam skirtais kirviais - vedegomis. Įdomu, kad ponai Talačkos po Sukinių ežerą plaukioja savo skobtais luotais.
Bučiai ir žuvienė
Šventėje sutikome ir bučius (iš vytelių pintas krepšys žuvims gaudyti) pynusį Vaidą Gricių. Nors pina juos nuo 11 metų (vaikinui dabar 17), pjauti karklo šakas paupiais ir pinti jam dar neatsibodo. Žmonės kartais perka, bet naudoja juos ne pagal paskirtį - kaip puošmeną ar vazą. Seniau bučius sudėdavo vieną į kitą, po dešimt, ir įvairūs "marių veršiukėliai" ten įlindę, neberasdavo kelio atgal.
"Kuo rusniškių žuvienė skiriasi, tarkime, nuo Kaliningrado srities? Rusai deda mažiau valytą žuvį, mes švariau gal darom. Jie deda pūsles, o mes to nedarom. O šiaip žuvienė kaip žuvienė, skirtumas tas, kad vieni deda jon daugiau jausmo", - sakė Algimantas Dirsė.
Anot jo, "rimtesnė" žuvienė išeina, kai verdi ją iš kelių rūšių.
"Bet jeigu verdi tą tikrąją, tai iš pradžių nuverdi prastesnę žuvį, paskui dedi tą, kuri labiau vertinga: jeigu nuverdi kuoją, paskui gali dėti ešerį, lyną, didesnį karšį. Aš jau nešneku apie ungurį ar šamą. Morkų galima dėti į viralą, o grietinė pilama į raudonų burokėlių sriubytę, ne į žuvienę. Prieskoniai - visi tradiciniai, žuvies nereikia pervirti, užtenka 15 minučių. Ir žuvienė būna vienas geriausių vaistų vyrams, kurie iš vakaro padaugina", - sakė Algimantas.
Jo pagrindinis verslas yra žvejyba Kuršių mariose, jis turi savo įmonę.
"Iš žvejybos turtų nesusikrausi, bet išgyventi galima", - sakė žvejys, nuo 1955 metų gyvenantis Rusnėje. Sakė kai studijavo Kaune, po kelių savaičių, jau sapnavo savo žemupį.
Kopininkių moterų dalia
"XIX amžiaus pabaigoje Kuršių nerijoje būtinai reikėjo apželdinti kopas, tad pagrindinis kuršininkių moterų darbas ir buvo želdinamos žole ir apipinamos žabais kopos. Nerijoje keturiolika kaimelių buvo užpustyta, tad reikėjo išsaugoti likusiuosius", - apie žvejo moters buitį sakė Neringos istorijos muziejaus direktorė Eleonora Regina Jonušienė.
Anot jos, žuvį gaudė nebūtinai tik vyrai, jie tik dažniau žvejojo jūroje. O moterys ištraukdavo savo pačių pintą tinklą ant kranto. Tai vienas sunkiausių darbų. Be to, iš tinklo reikėjo iškratyti žuvį - irgi nelengva. Todėl ir sukurta legenda apie Neringą, milžinę žvejo dukrą, kuri savo stipriomis rankomis partempė į krantą būrį laivų. Kuršininkės taisė tinklus, darė ūdas, važiavo į Klaipėdos turgų ir prekiavo žuvimi. Vyko ten nidiškio Friodės garlaiviu. Ir dar namuose turėjo rūtų, piliarožių ir saulėgrąžų darželius, gimdė vaikus.
"Jeigu mes Mažosios Lietuvos gyventojus vadiname žemininkais, tai mes esame kopininkai - karvučių čia ganėsi skurdoka banda. Mūsų daržuose neaugo miežiai, rugiai, kviečiai. Buvo labai nedideli darželiai prie namų. Bet mes turėjome ir vieną išskirtinį dėmesį - priimdavom poilsiautojus iš Vakarų Vokietijos, moterims reikėjo juos apšokinėti. Buvo ir poilsis. Pagrindinis - ėjimas į bažnytėlę. Tiesa, reformacijos krašte pamaldos buvo labai arti žmogaus, jaukios, vyko lietuvių ir vokiečių kalbomis", - pasakojo pokalbininkė apie tą laikotarpį, kol į Rusnę neatsikėlė kiti žmonės su savais papročiais.
Beje, labai daugelis nuotraukų ir knygų byloja, kad kuršininkų gyvenimo būdas buvo labai asketiškas. Keliaudamas Didžiuoju Europos pašto keliu vienas vokiečių istorikas aprašė, kad sustojus nerijos smuklėse jį pasitikdavo labai asketiški, rūstūs, uždaro būdo žmonės. Kaip kitaip, juk gyveno stichijos apsupti - kopų, kurios slinko 20 km per valandą greičiu. Pagaliau, ne iš gero gyvenimo valgiui gaudė ir varnas. Bet ne tas, kurios mums trukdo miegoti, o tam tikrą rūšį, pilkas, didesnes ir riebesnes, kurios atskrisdavo anksti pavasarį, ir vėlai rudenį išskrisdavo.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą