Dingęs pasaulis
Neseniai Šilutės krašto visuomenei Kintuose buvo pristatyta knyga "Aukštumala: praeitis, dabartis, svajonės". Ji parengta pagal vokiečių botaniko Karlo Vėberio (C. A. Weber) medžiagą, kuri buvo publikuota Berlyne dar 1902 m. Tai pirmoji pasaulyje tokio pobūdžio mokslinė monografija - skirta pelkės tyrimams. Mažosios Lietuvos paveldo tyrėjo dr. Martyno Purvino žodžiais, skaitydami šią knygą, galime patekti į, deja, jau dingusį pasaulį: K. Vėberis pasakoja ne tik apie XIX a. pamaryje gyvavusius papelkių kaimus ir pelkininkų kolonijas, bet ir apie daug senesnius laikus.
Iki šių dienų išlikę vos trečdalis buvusios pelkės, mat tūkstantmetę jos ramybę sutrikdė nuo XIX a. pabaigos joje kasamos durpės, sausinama ir įdirbama žemė.
Lankytojai
Šiandien palei pietinį Aukštumalos pelkės pakraštį driekiasi dviračių trasa ir 1200 m pažintinis takas. Jis vingiuoja buvusia kūlgrinda - akmenimis grįstu taku, likusiu iš XVIII a., kai skersai pelkės buvo nutiestas kelias, jungiantis keletą pelkininkų kaimų. Juose tuo metu gyveno beveik 2000 gyventojų. Šiandien šių kaimų nebėra.
Pažintinis takas buvo rekonstruotas pernai vasarą. Praėjusią savaitę dalį jo sunaikino ugnis. Nemuno deltos regioninio parko vyr. specialistė Jūratė Dulkytė "Vakarų ekspresui" sakė, jog lankytojai šiuo metu čia nelaukiami.
Kas galėjo įplieksti gaisrą? Regioninio parko darbuotojai spėja, kad taip nutiko dėl neatsargumo: numestos nuorūkos ar pan. "Šioje vietoje bet kokia kibirkštėlė itin pavojinga", - sakė vyr. specialistė. J. Dulkytė apgailestavo, kad ne visi gamtos mylėtojai atsakingi bei kultūringi: apie tai galima spręsti ir iš prie tako nuolat paliekamų šiukšlių.
Kada Aukštumalos pelkės pažintinis takas bus vėl atviras lankytojams, pokalbininkė negalėjo atsakyti. Apie tai bus pranešta Nemuno deltos regioninio parko tinklalapyje.
AUKŠTUMALOJE puikiai jaučiasi vabzdžius ėdanti saulašarė. Ant lapo nutūpęs vabzdys sudirgina jos plaukelius, ir jie užsilenkia. Po to augalas išskiria fermentą, kuris gyvį suvirškina. "Pavalgiusi", saulašarė vėl išsitiesia ir laukia naujos aukos.
Pelkininkai
Sodybos ir kaimai kūrėsi ir kitų pamario aukštapelkių (Rupkalvių, Medžioklės, Berštų...) pakraščiuose, grioviais nusausintuose durpynų plotuose.
Viename iš unikalių pelkininkų kaimų, kokių nepamatysite niekur kitur Lietuvoje, žmonės gyvena iki šiol - jis yra Rupkalvių pelkėje, Žalgirių miške, netoli Atmatos (Nemuno atšaka) upės. Miškas, juosiantis pelkę, per potvynius skendi vandenyje. Čia taip pat įrengtas pažintinis takas (1860 m ilgio), jį rasite važiuodami keliu Šilutė-Rusnė, kairėje pusėje.
Pirmieji pelkininkai Žalgirių miške įsikūrė 1861 m. ir gyveno atkirsti nuo pasaulio, nes čia nebuvo susisiekimo kelių. Tik 1872 m., greta nutiesus plentą Šilutė-Rusnė, gyvenvietė ėmė augti. 1874 m. ji gavo Bismarko kolonijos vardą. Administruota kaip valstybinis dvaras; reikalus tvarkė prievaizdas (vok. Moorvogt), rezidavęs gretimame Rupkalvių kaime. 1885 m. kolonijoje gyveno 1375, XX a. pradžioje - apie 1800, 1925 m. - 1466 žmonės. Veikė mokykla, Žalgirių valsčiaus įstaigos.
TYRULINĖ ERIKA, aptinkama tik Aukštumaloje.
Kodėl pelkėse?
Kodėl žmonės kūrėsi pelkėse, kur gyventi toli gražu nebuvo lengva? Drėgmė, dirva sunkiai dirbama, nuolat gresiantys potvyniai... (Pelkininkų kasdienybę vaizdžiai aprašė Hermanas Zudermanas apsakyme "Jonas ir Erdmė"; rinkinys "Lietuviškos apysakos").
Dr. M. Purvinas, daugiau nei tris dešimtmečius tiriantis Mažosios Lietuvos paveldą ir renkantis žinias įvairiuose, taip pat ir Vokietijos, archyvuose, rašo, jog dar XIII a. viduryje, Kryžiuočių ordinui pradėjus krašto kolonizaciją, pelkingąsias vietoves padėjo įvaldyti atvykėliai iš Nyderlandų, pagal savo patirtį sausinę nemažus žemės plotus. Po Didžiojo maro, XVIII a., karalius Friedrichas II rašė nurodymus, kaip įdirbti krašto pelkynus, apgyvendinti juose kolonistus. 1807 m. Prūsijoje panaikinus baudžiavą, pelkynuose valdžia pardavinėjo ir nuomojo sklypus, o naujakuriai patys juos sausino.
Nuo 1820 m. Aukštumaloje ir Vabaluose kūrėsi nuomininkai, sudarę sutartis su Karališkąja Prūsijos durpynų valdyba. Aukštumalos pelkininkų kolonija pelkės pietrytiniame pakraštyje ėmė plėstis, kai XIX a. pabaigoje buvo pastatytas Traksėdžių durpių fabrikas. 1892 m. Prūsijos valdžia užsimojo įgyvendinti modernų projektą: vieną dalį pelkės paversti dirbamais laukais, o kitą skirti durpių kasybai. Pelkė pradėta sausinti grioviais, nutiesti žvyrkeliai, iškasti kanalai. Gyvenimą žmonėms palengvino ir Aukštumalos pelkės pietiniu pakraščiu nutiestas plentas Šilutė-Šyšgiriai-Ruguliai-Kintai.
Nuo 1900 m. Aukštumalos pelkę ėmė administruoti Karališkoji generalinė komisija Karaliaučiuje. Kultūrinimo darbams buvo pasitelkti bausmės laiką baigiantys kaliniai iš Graudenzo ir Vartenburgo pataisos namų, jiems buvo pastatytas barakas.
Iki Pirmojo pasaulinio karo pelkininkų kolonijas administravo valstybė ir sistemingai finansavo jų plėtrą. Buvo sukurta pagamintos žemės ūkio produkcijos realizavimo tvarka: pavyzdžiui, durpynuose užaugintos bulvės vežamos parduoti į Vakarus. Aukštumalos aukštapelkę apjuosė didieji sausinamieji grioviai. Sausinimo kanalų ir griovių tinklas buvo bendras ir prižiūrimas pačių gyventojų.
Taigi valstybės politika šiuose pelkynuose leido bežemiams tapti savarankiškais ūkininkais. Žmones viliojo galimybė savarankiškai įsikurti. Pelkininkų daugumą sudarė lietuvininkai.
Kiminų karalystėje
Pelkėtyrininkas K. Vėberis 1898 ir 1900 m. į Nemuno deltą atvyko Prūsijos žemės ūkio ministerijos užsakymu - tirti Aukštumalos pelkės sukultūrinimo galimybių. Jis žinojo, kad dėl žmogaus veiklos pirmykštė gamta greitai sunyksta, tačiau susitaikė su mintimi, kad Aukštumala, tuomet dar menkai pažeista, bus sukultūrinta. Be valdžios pavesto darbo, jis atliko ir savo, kaip mokslininko, priedermę: ištyrė bei aprašė pelkės radimosi istoriją ir jos lobynus.
Iš K. Vėberio monografijos žinome, jog Aukštumalos pelkė pradėjo formuotis prieš 9 tūkst. metų, patyrė klimato ir Baltijos jūros lygio kaitas, kilimus ir grimzdimus. Nutirpus ledynui, dabartinėje vietoje telkšojo Baltijos ledyninis ežeras; ilgainiui jis išnyko, vėliau sausumą vėl užliejo pelkinio ežero vanduo, o šiam išnykus, dugne formavosi žemapelkės, šių vietoje - aukštapelkė, sulaukusi ir mūsų laikų...
Šiuo metu išlikusi neeksploatuota Aukštumalos pelkės dalis turi saugomos teritorijos statusą. Šiek tiek mažiau nei pusę draustinio teritorijos dengia aktyvios aukštapelkės - nepažeistos arba mažai pažeistos. Jos padengtos kiminų (durpinių samanų) kilimu, kuris vietomis slepia 9 metrų storio durpių sluoksnį. Aukštumaloje yra 380 mažų pelkinių ežerokšnių, čia auga 200 rūšių augalų, glaudžiasi vietiniai bei migruojantys gyvūnai...
Šaltiniai. "Aukštumala: praeitis, dabartis, svajonės"; Martynas Purvinas, "Pelkininkų kaimai ir kolonijos Šilutės apylinkėse: tradicinės gyvensenos bruožai ir gyvenviečių raida".
AR ŽINOTE, KAD...
* Lietuvoje yra 6 valstybiniai rezervatai, 402 valstybiniai draustiniai, 668 valstybės saugomi gamtos paveldo objektai, 35 valstybiniai parkai, iš kurių - 5 nacionaliniai, 30 - regioninių.
* 4 nacionaliniuose ir 28 regioniniuose parkuose (įskaitant Kuršių nerijos ir Žemaitijos nacionalinius bei Nemuno deltos, Rambyno regioninius parkus), galioja metinis šeimos bilietas, kuris kainuoja 25 eurus. Su šiuo bilietu galima nemokamai dalyvauti ekskursijose, edukacijose ir gamtos žygiuose.
* Nemuno deltos regioniniame parke įrengti dviračių maršrutai, pažintiniai takai, apžvalgos bokšteliai ir t. t. Vis dėlto įdomiausia plaukti laivu. Žinotina, kad navigacijos sezono metu savaeigėmis plaukiojimo priemonėmis Skirvyte, Vytine, Šakute, Vorusne, Skatule, Pakalne, Rusnaite leidžiama plaukioti tik lėta eiga. Upaite ir bevardžiu upeliu, jungiančiu Upaitę su Atmata, leidžiama plaukioti savaeigėmis plaukiojimo priemonėmis tik nuo birželio 1 d. iki rugpjūčio 31 d. ir tik lėta eiga. Vandens turizmo trasa Minija-Upaitė-Kniaupo įlanka-Atmata-Minija savaeigėmis plaukiojimo priemonėmis leidžiama lėta eiga plaukioti viso navigacijos sezono metu, tačiau draudžiama plaukioti Aukštumalėje ir Purvalankyje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą