- Glosto savimeilę, kai išgirstat jus vadinant legenda?
- Kai kurie taip prasivardžiuoja, o aš nesipriešinu - maloni pravardė. Keletą jaukių susitikimų organizatoriai taip ir buvo pavadinę - „Susitikimas su legenda“ - vieną per adventą pernai Žemaitijoje (oi, koks sniegas buvo važiuojant iš Šilutės, minkštas kaip vaikystėje), kitą Aukštaitijos dvare prieš Velykas, kur suėjo mano publika, publika, kuri mane pažįsta. Vyrai, žmonų aprengti kostiumais, baltais marškinukais ir parištais kaklaraiščiais, ir moterys, išsitraukusios balines suknias, šukuosenom pasidabinusios, patys sau šventę padarė ir ją padarė man; buvo nuostabiai gera.
- Norit pasakyt, kad šiandien į teatrą ateina nebe jūsų publika?
- Jau kitas žiūrovas, ir jo kvėpavimas kitas, jau nebesutampantis su manuoju. Taip nutiko dėl kelių priežasčių: teatras labai pasikeitė, ir žiūrovui tenka prisitaikyt, suprast ir priimt, kas dar ne visai priimtina ar visiškai svetima. Tą patį netikrumo jausmą aš irgi išgyvenau daugeliu aspektų, kad ir tų keiksmažodžių atžvilgiu. Jie man nepriimtini, man jie tabu scenoje, - aš taip buvau auklėta ir namie, ir konservatorijoje: kurso vadovo Juozo Rudzinsko niekada negirdėjau keikiantis, kaip ir savo kolegų Šiauliuose ir Vilniuje, kur teko dirbti. Galbūt jie ir turėjo tokią nuodėmę, tačiau moters akivaizdoje niekada neišsiduodavo ją turį. Šiandien atrodo labai natūralu griebtis „mato“ ir per repeticijas, ir po repeticijų aiškinantis santykius. Galvoju, kad dabar tai net ne jų, o jau mano problema. Viena režisierė net pasakė: ko jūs norite - dabar kita karta, dabar toks bendravimo stilius.
- Jūsų jausmai profesijos atžvilgiu bent kiek atvėso?
- Aš vaidinu keturiuose spektakliuose (mano amžiaus personažas scenoje itin retas), ir nedažnai eidama į teatrą, - kas mėnesį apytikriai keturis kartus, - aš jau einu į jį kaip jaunystėje į pasimatymą. Man nepaprastai gera ateiti į teatrą, sutikti rečiau matomus kolegas, bendrauti su jaunais, į kurių vaidmenis aš net negaliu pretenduoti. Na, vaidinu tuos nedidelius vaidmenis su dideliu malonumu, nes dar galiu būti spektaklio visumos dalis, negoždama kito asmenybės ir net neskubėdama dalyti nemokamų patarimų. Kartais kaip vaistininkas, kuris, norėdamas padėti, ištraukia iš stalčiaus efektyvesnį vaistą ar receptą, atsiklausiu, ar galėčiau jam ar jai patarti (o gal jam tiks?), ir išdėsčiusi savo nuomonę vis dėlto pasakau, kad gal ir nebūtina taip daryti. Teatre nori nenori esama konkurencijos aspektų, tačiau aš jau nebe konkurentė jiems. Tiesa, jaunystėje man atrodė, kad visi mane myli, o iš tikrųjų buvo tų, kurios ir pavydėjo, kurios ir apšnekėjo, - tos kartos aktorės nė viena didelės meilės man nejuto.
- Negi nejautėt tos nemeilės?
- Tuo metu man ne tas rūpėjo, turėjau daug labai gražių darbų ir teatre, ir kine, ir apskritai maniau, kad ką kitiems jaučiu pati, atitinkamai mano atžvilgiu jaučia ir jie. Kaip aš klydau!.. Kiek jaunystėje buvo žmonių, kurie kvietėsi į svečius gastrolėse ar namie, ir aš galvojau, kokie malonūs žmonės, kaip gaila, kad jų visų negalėsiu pavaišint, o pasirodo, jie kvietėsi tik dėl to, kad pasakytų: Mainelytė vakarieniavo pas mane. Visko buvo. Gal per daug egoistiškai galvojau? Kartu su kolegomis vaidinome tuose pačiuose spektakliuose, atrodė, ir jausti turėjom panašiai, ir panašiai mylėti savo personažus; aš juos labai mylėjau.
- ...ir žmones...
- Kaip nemylėt žmonių, kurie man šitiek gero yra padarę, nuo artimųjų, tėvų, draugų iki ligonių, kurie, nutraukdami nuo savęs retų brangių vaistų, dalijosi su manimi, kad tik aš sveikčiau. Tada, prieš devynerius metus, dar ir vaistų nebuvo, kokių reikėjo, o kokių buvo, ir tų negalėjai gauti, - kaip paskui sužinojau, po keliese po vieną ampulę paaukojo man. Aš visada buvau tikinti, bet ne taip stipriai, bet sirgdama supratau: kai iš širdies labai meldiesi ir labai prašai Dievo malonės, Dievas ateina į tavo širdį. Tada į žmones imi žiūrėt su atjauta: gal jam šiuo momentu blogiau nei man, nors, tiesą sakant, gyvenimas man nepašykštėjo ir išbandymų. Jie leido man suprasti, kad visada Dievas duoda pirštą, ir jei už jo stveriesi, išsikapanoji.
- O kaip jūs jaučiatės žiūrovo kėdėje?
- Žiūrint eksperimentinį ar beprasmišką spektaklį kartais būna sunku ir išsėdėti, ir nepatogu išeit iš pagarbos kolegoms. Kritiniais atvejais, būna, galvoj „kompiuteris“ tai įsijungia, tai išsijungia, tai praranda ryšį ne tiktai su menu, bet ir su manimi, ir pradedi galvot, ar man šito reikia, sakai, tikrai nereikia, atsikeli ir išeini. Nežinau, gal jau kokie dveji metai apskritai nenoriu išeit, kur daug žmonių. Pavargau gal...
- ...gal nenorit būti nužiūrinėjama?
- Sugaunu žvilgsnių, kuriuose skaitau, žiūrėk, kokia jau tapo babūnia (man komplimentas, juk turiu keturis anūkus), bet ne jie svarbiausia. Visi tie suėjimai subuvimai - kažkokia tuštybės mugė, kur demonstruojami apdarai ir fotografuojamasi „prie lentos“. Stumia ir mane kartais artyn tos sienos, prie kurios, matau, gražios mergaitės, moterys ar tiesiog pupytės stypinėja, sakau, nebemoku taip lūpyčių papūst. Pažiūrėjau, kaip jos kojytes sudeda, aš nemoku, taigi bus sarmata. Sakau, atėjo kitas laikas, užtat kaip gera mano kambary: tyla, knygos, kurių apmažinau, bet dar gana daug turiu, šuo... Visus dostojevskius, čechovus, tolstojus padovanojau rusų dramos aktoriams - mano anūkai jų nebeskaitys, o jiems pravers, jei ne namie laikys, tai nuneš teatrui. Didžiausia anų laikų vertybė buvo knygos, vienam Minsko knygyne aš ir Juozas Budraitis per savo gerbėją turėjome „blatą“, galėdavome gauti retesnių knygų. Būdavo, užeini į butą ir žiūri į lentynas: aha, Čiurlionis, aha, Vilniaus architektūra ar Vilniaus bažnyčios, vadinasi, esi tarp savų.
- Gaila, kad kartu su knygomis išeina ir inteligentiškoji gentis?
- Nepaprastai gaila. O Seime matai vien pagrindiniais apsimetančius veikėjus, statistus antrąjį planą ir susiuvimus baltais siūlais. Gal tiems žmonėms praverstų aktorinis mokymas, kad imtų žmoniškai kalbėti, gal kas jiems kalbas įtikinamesnes galėtų parašyti, - toks akivaizdus kinkų drebėjimas dėl savo lovio, kad baisu. Jie priiminėja įstatymus, nesuprasdami jų padarinių, o paskui paaiškėja, kad tiesiog kažkam tai labai naudinga. Kiek laiko kalbama apie urėdijų ar, sakysim, aukštojo mokslo reformą - apimti panikos girininkai, nes nežino, kaip ten bus, sutrikę profesoriai, docentai - ar ta panika, netikrumas dėl rytojaus, kitaip tariant, negatyvas, nepersiduoda jų šeimoms? Iš kur žmonės čia šypsosis ar nebėgs iš Lietuvos, kai viršūnes valdo toks mentalitetas: aš prasisuksiu, jam prasuksiu, dar prasuksiu, ir, žiūrėk, visa mano giminė bus patenkinta... Nežinau, kokia šio laiko misija, kieno inspiruota, bet kai savo vaizduotę be jokių stabdžių įjungiu, galvoju, o gal čia kažkam prisireikė mūsų žemių, kad kitokią kultūrą pradėtų daigint ir puoselėt po grūdelį, po šapelį... Nieko tokio - lietuviai pripras. Lietuviai pripranta. Čia gi Lietuva, kaip pakelės smilgelė visų lenkiama... Kartais šitos temos visiškai atsisakau, atsiriboju nuo visko, kas siejasi su politika, galvoju, gal laikui bėgant susikratys, protas grįš, nusės tos drumzlės, juk pavargs žmonės nuo kvailų sprendimų, bet, galvoju, aš to meto jau nebesulauksiu.
- Manote, kad teatras neturėtų tapti tik pramoga?
- Džiaugiuosi, kad man teko gyventi būtent tuo laikotarpiu, kai teatras žmogui buvo kaip gera knyga, kaip saviieškos ar pasitikrinimo instrumentas, netgi kaip kelrodis problemų, kurių pats nebegalėdavai išspręst; esu dėkinga laikmečiui, kuriame susitikau šitiek asmenybių, įvairiausio rango asmenybių, nušvietusių ir praturtinusių mano profesinį ir ne tik gyvenimą. Iš tikrųjų, teatras, manau, gali būti visoks, skirtas ir susimąstymui, ir pramogai, jo repertuare gali būti ir gerų komedijų, kurias, beje, itin sunku pastatyti, - tam reikia ir režisieriaus, apdovanoto ne vien talentu, bet ir subtiliu humoro bei saiko jausmu, - vienintelį tokį režisierių pažinojau - tai šviesaus atminimo Algis Lapėnas. Jo režisūra pasižymėjo lengvumu, grakštumu, subtiliais prasminiais herojaus charakterio ir spektaklio dramaturgijos akcentais.
- Pagalvojate apie tą laiką, kai teks skirtis su teatru?
- Negalvoju. Galbūt šitaip aš apsisaugau, nes žinau, kaip arti jautraus žmogaus riba, kuri gali nutrūkt, paskui neaišku, ar daktarams pavyks ją atstatyt, - stebuklas, kad man pavyko, mane atstatė. Ir tai teko išgyvent. Praėjo kažkiek laiko, ir staiga - bac! diagnozė baisi... Iki paskutinės minutės prieš operaciją juokavau; daktare, jei kas, mano biustas „Velnio nuotakoje“ užfiksuotas... Įsivaizduojat, po vieno švitinimo seanso skambina Dalius (Mertinas - red. past.), klausia, kaip jaučiuosi. Sakau, silpnai. „Aš tau atsiųsiu gero kagoro“, - pažadėjo ir atsiuntė; aš tą butelį kažkur padėjau ir tik šį pavasarį atsitiktinai radau. Paragauju - koks skonis, juk devyneri metai praėjo nuo tos dovanos, prisimenu Dalių, jo ligą ir staiga sužinau, kad jis mirė. Keisti atsitiktinumai... Kas žino, gal pasąmonėje ir jam tuomet šmėstelėjo kažkas. Negaliu patikėt, kad „Giminių“ filmavime nebepamatysiu nei jo, nei Antano Šurnos, kuris, rodos, tuoj tuoj išeis iš už kampo, kaip būdavo, ateina su kombinezonu ir pasakys kažką ne visai meiliai, bet ir nepiktai...
- Jums siūlė rašyti knygą ir vieni, ir kiti, bet jūs vis atsisakote. Kodėl?
- Nenoriu ir turbūt nebenorėsiu. Kam? Kas norės mane pažint, ras filmuose, laidose, o tekstas su atsarga, kad va šitas gyvas ir šita gyva, apie tai nereiktų dar kalbėt, - kokia gi čia knyga. Apie vaidmenis? Kas tokią knygą pirks? Nieko nebenoriu keist. Štai mano jaunesnė draugė keičia baldus, o man, matyt, senmergės sindromas: jei jau čia stovi statulėlė (kalbu apie „Auksinę gervę“), tai ji turi taip stovėt, jei kas, raukausi, kas gi ją pasuko, paskui: stop stop, pati dulkes valiau. Turiu nepakeičiamas knygas, turiu šuniuką Korą, kuri atsigula šalia ir padeda galvą ant peties. Turiu keturis anūkus, Dovilytę (dukrą - red. past.), nuo kurios skambučio dažniausiai ir prasideda diena. Turiu ištikimų draugų, kuriuos kartais kviečiu į netoliese mano namų esančią „Bernelių užeigą“ cepelinų. Tiesa, draugų turiu jau visiškai nedaug, bet jų, matyt, negali būti daug. Su jais pasilabinu kone kasdien (jei telefonas ilgai užimtas, greičiausiai su Kristina Andrejauskaite kalbu). Na, o visa kita jau liko praeity.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą