Selemonas Paltanavičius. Šis snieguotas metas – dar ne tikroji žiema

Selemonas Paltanavičius. Šis snieguotas metas – dar ne tikroji žiema

Lietuvoje – žiema. Tiesa, šio pirmojo snieguoto meto tikrąja žiema vadinti dar neverta. Palaukime bent iki gruodžio vidurio, pasižvalgykime.

Sniego iškrito nevienodai gausiai. Kai kur – gerokai virš 10 centimetrų storio sluoksnis, kitur – lengvas vėjo nupučiamas pūkelis. Šaltukas, svyruojantis prie nulio laipsnių padalos, taip pat nesustiprina žiemos įvaizdžio. Gal taip atrodo tik mums, žmonėms, o gamta jau susitaikė su žiema? Kur ten.

Visų pirma, šį sniegą reikėtų vadinti priešžiemio reiškiniu. Kadangi prieš tai žemė buvo gyva, sniegas iškrito ant neįšalusio ir gana šilto jos paviršiaus. Net ir storo sluoksnio apačia pastoviai tirpsta. Manytume, gal taip ir gerai, nes dirvožemis gauna papildomos drėgmės. Tačiau po sniegu atsidūrė augalai, kuriems toks ankstyvas sniegas ir iš apačios kylanti žemės šiluma yra pavojingi. Ypač – kai kuriems kultūriniams augalams, kad ir rapsams, žiemkenčiams.

Beje, ar jau būtina skubiai šiltinti, nuo šalčio apsaugoti dekoratyvinius augalus? Sodybose juos reikėtų tik pridengti nuo kiškių, apsaugoti nuo staigaus šaltuko. Tačiau šiltinti taip, lyg lauktume didžiojo žiemos šalčio, neverta. Paskubėsime – juos apgausime ir pražudysime.

Gamtos stebėtojai mato neaukštai skrendančių žąsų – želmeninių ir baltakakčių – pulkelius. Jie liko iki pat rudens galo, o dabar, iškritus sniegeliui, patraukė ten, kur plyti atviri želmenų plotai. Gali būti, kad žąsims toli skristi neteks, nes žiemos pakraštys dar visai netoli nuo Lietuvos.

Žąsys atsisveikino, tačiau kiti vandens paukščiai neskuba. Kol kas nėra ledelio, grasinančio iš jų atimti seklius ir maisto gausius ežerus ar tvenkinius. Jeigu šie telkiniai užšaltų, paukščiai turės kur persikelti – didieji ežerai banguos dar ilgai.

Nuo rudens vidurio dairėmės iš šiaurės atskridusių svirbelių. Gamta buvo paruošusi jiems lauktuvių – šermukšnių, gudobelių vaisių. Tačiau tik kai ką spėjo pakapsėti strazdai, o svirbelių reti pulkai vis tirpo, tirpo. Dar matome juos, bet ar jie valios viską sulesti – nežinia.

Lesykloje jau lankosi paukščiai. Gamtoje dar pakanka maisto, tačiau įprotis kasdien rasti žmogaus siūlomų skanėstų yra daug stipresnis už prigimtį. Nepamirškime savo sparnuočių.

Pasakojimas skambėjo per LRT radiją.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder