Šiūpariai: ruginė duona Rūpintojėliui

Mūsų pajūrio miesteliai ir kaimai

Apie 10 kilometrų į pietryčius nuo Gargždų, prie kelio į Švėkšną, išvysime Šiūparių kaimą, per kurį teka Aisė.

Šalia - Skomantų piliakalnis, kurio papėdėje atrasti lipdytinės keramikos grublėtu paviršiumi dirbiniai, gintaro karoliai ir
verpstės liudija, jog žmonių čia gyventa nuo I tūkstantmečio pradžios.

Enciklopedijų ir žirgų užburti

Kaime nėra nė smuklės, nė karčiamos, tik kooperatyvas-parduotuvė su tuščiu antru aukštu. Kultūros namų pastatas - kaip užgęsęs švyturys, tačiau visa tai netrukdo vietiniams džiaugtis vienas kitu ir gyvenimu. Vietos pradžios mokykloje dirba pedagogai, atvykstantys iš Klaipėdos ir Gargždų, aibė abiturientų sėkmingai įstoja į šalies universitetus.

Bibliotekoje mažieji pragmatikai jeigu ką skaito - tai enciklopedijas. Gal ateityje kuris jų garsins Šiūparius kaip Povilas Jančiauskas - miškininkas inžinierius, JAV lietuvių bendruomenės veikėjas. Arba kaip vienas lietuvių cirko įkūrėjų ir artistų - Pranas Gudauskas.

"Darom viską, kas žmonėms reikalinga - rengiam nemokamus kompiuterių kursus pardavėjoms, žemės ūkio specialistams, namų šeimininkėms ir valytojoms", - sakė 23 metus Šiūpariuose pragyvenusi ir prieš porą metų bendruomenės pirmininke išrinkta Marina Žebelienė.

Ji savęs nelaiko senbuve, nes kaime išliko nemažai ilgaamžių, kurių sodybos yra didelis traukos centras visiems šiūpariškiams. Patriarchų pasakojimai apie praeitį ne tik įdomūs, bet ir pamoko išminties, ištvermės, atskleidžia buvusių papročių unikalumą.

Stogo virš erškėčiuotos galvos nusipelnė J. Griušio drožtas visų žmonių Rūpintojėlis

Prieš kelerius metus gaisras našlės su penkiais vaikais sodybą pavertė pelenais. Žmonės subėgo degėsių valyti ir tą patį vakarą bendruomenė parašė laišką "Bėdų turgui", patys aukojo pinigų, kiek gali. Šiandien atstatytoje troboje laimingai gyvena moteris su vaikais ir vaikaičiu.

Bendrovė "Minijos nafta" padėjo kaimui išasfaltuoti gatves, duobes užsilopyt, o ateinančių metų žydroji svajonė - išvalyt apmaurijusį "gulbių ežerą", prie kurio sovietmečiu kaimo žmonės pulkais švęsdavo Jonines ir kitas tradicines šventes. Dabar čia tik ilgakaklės plasnoja...

Na, o vienas didžiausių kada nors Šiūparius ištikusių kultūrinių kataklizmų - Romo Dambrausko koncertas. Iki tol tik vietos saviveiklininkai atvykdavo, tad žmonės nepatikėjo, galvojo, įžymybės vardas - tik privilioti žiūrovams. Na, o kaimo jaunimui didžiausias džiaugsmas - treniruotis jojimo sporto klube "Žemaičiai".

Senjorus kasmet susikviečia pradžios mokykla - prie vyno taurės, saldėsių stalo. Jie šoka, žaidžia, mįsles mena. Senoliai jau prieš mėnesį skambina, pasitikrina, ar rengėjai jų neužmirš iš namų paimti ir atsivežti į šaunų vakarėlį.

Savas vargas nesunkus

Į devintąją dešimtį įžengusią daugiavaikę Marijoną Šneiderienę aptikome kepančią naminę duoną.

"Kepu, nes pasiilgau", - sakė ji, pasidariusi naujo raugo iš pačios užaugintų rugių. Ir tuoj "suskėlė" pasakojimą apie vilką, kuris nebenorėjo žvėrių draskyti ir mokėsi kepti duoną, bet patyręs, kiek daug darbo įdėti reikia, nuskuodė medžioti miškan.

"Jokia krizė neįveiks šiūpariškių pasiryžimo padėti kaimynui bėdoje", - sakė Šiūparių bendruomenės pirmininkė M. Žebelienė.

Senolė prisiminė, kad jos jaunystės laikais žmonės nieko krautuvėje nepirko, išskyrus druską ir cukrų - viską patys užsiaugindavo ir pasidarydavo. Ji savo šešetui vaikelių drabužėlius siuvo - nuo apatinių marškinių iki sermėgų. Būdavo, dar iš mamos kraičio skrynioje rastų audeklų madingiausią sijoną sukurpdavo.

"Savas vargas - nesunkus. Vaikai užaugo kaip ropės", - sakė ji.

Keturis pradžios mokyklos skyrius baigusi moteris pasakojo, kaip po karo jos broleliai norėjo išsimokyti traktorininkais, bet buvo "nusodinti": "Jūs ką - norit daugiau suart, nei tėvelis suaria?"

Jau vienuolika metų našlaujanti Marijona geruoju mini savo vyrą, kuris ir gavęs pensiją dar kolūkyje plušo. Užtat jos gyvenimas buvo kur kas linksmesnis - ją kviesdavo būti vestuvių šeimininke.

"Labai iškilmingų vestuvių, kaip dabar, nebuvo. Tai aš ir dar kokia moterytė, kuri šiek tiek gaminti gebėjo, pyragą ir paršą kepdavom, alų darydavom", - pasakojo senolė.

Balsingąją Marijoną ir į šermenis kalnų giedoti kviesdavo. Po dvi naktis iš eilės giedodavo.

"Dabar žmogų iš namų išveža gyvą... Mat veža ligoninėn, ir numiršta jis ten, o seniau, kai susirgdavo ir savo lovoj numirdavo, namuose budynės vyko, ir į aukštąjį kalnelį žmogų iš namų išveždavo", - sakė.

Velioniai jai nesisapnuodavo, nes atsisveikindavo, ranką ant jo rankos padėjusi - norėdavusi smerties šaltį pajusti.

"Norėdavau pamatyti, kokia aš būsiu", - sakė pokalbininkė, pasakojusi ir kaip vaikystėje savo tėvų namuose Kūčių vakarui ruošdavosi.

"Kiek dejuotum, gyvenimas eina sau, verčiau padainuoti", - sakė devyndarbė M. Šneiderienė.

"Išsiverdam kviečių, žirnių, susigrūdam kanapių, iš jų miltai pasidaro, dėdavom svogūnų ir su bulvėm valgom. Silkės iškepdavo. Ir būrėmės. Paimsi klumpę ir mesi į duris - jei kulnis atsisuks į duris, reiškė, žmogus iš namų neišeis svetur ateinančiais metais. Kartais norėdavom pamatyt, kaip Kūčias kaimynai švenčia, ir mes, vaikai, pas juos nubėgdavom, o tie kviesdavo "žiužį mušti". Į skreitą įsidėsi žiužį, galvą - į "padušką", o kai gausi "abrūsu" į užpakalį, turėjai spėt, kas tai darė. Tada atspėtasis turėjo gultis į tą "padušką", o jei neatspėsi - dar gausi... Ir taip kol atspėsi... Per Kalėdas suvalgydavom, ką Kūčioms būdavom pasidirbę, ir mėsą valgyt galėjai. Pirmą Kalėdų dieną tėvelis neišleisdavo iš namų, o jau antrą dieną - tai jau per sniego pusnis bėgiosim", - pasakojo Marijona.

Dabar jai nedaug kas patinka, sako, jog norėtų sugrįžti į buvusius laikus - kaip senovišką kiną.

"Pasižiūriu tą televizorių - vyrai su kostiumais, o moteriškos - plikos. Arba - nei plikos, nei apsirengusios. Nėra ko pažiūrėti - reklama, reklama, o tas jos džiaugsmas - netikras, išpūstas... Anais laikais, būdavo, paims koks senukas dūdas, o mes dar ir pašokt išeidavom", - sako žila kaip obelis Marijona.

Paklausta, iš kur tas linksmumas, apibendrina: "O kiek bedejuosi, vis tiek tas gyvenimas savo vaga eina. Juokas - sveikata, nes ką čia, galvosi, galvosi, ko gaila... Kartais savo žmogui pasiskųsdavau: "Šneideri, pavargau jau, per sunku man", o jis: "Na, ką padarysi. Pati žinai, kur atrasi pasilsėjimo vietą..."

Milžinų paunksnėje

Įėjęs į Albinos ir Juozo Griušių sodybos kiemą ūkanotą dieną, lietui pliaupiant, krūpteli, nes pasirodo, kad mažytė minia vaiskiais drabužiais pasipuošusių žmonių susirinko. Tik įsižiūrėjęs, kad vienas - su kardu ir aukso karūna, kitas - su erškėčių vainiku, o palei obelis staugia juodas milžinas vilkas, supranti, jog tai liaudies drožėjo medinės skulptūros.

Visą gyvenimą kolūkyje dirbęs darbus, kokius tik gali išvardint, ponas Juozas atsidėjo drožybai tik išėjęs į pensiją. Jo žmona dėl to tik dar uoliau už vyrą meldėsi, nepyko, kad namie skiedros lekia...

O kai sodybą, kambarius papuošė Vyčiais ir mediniuose paveiksluose legendas įrėžė, žmonės "šniūrais" ėjo užsakyti kryžiaus žalio medžio - kad kapinėse pastatytų. Kiti - rūpintojėlio pageidavo. Ties apylinkės sankryža ilgus dešimtmečius stovėjo Griušio skulptūra "Sėjėjas", tik šventųjų drožėjas niekada neskobė nei leninų, nei velnių, nei kitokių bestijų...

O ponia Albina nuolat sodino, daigino, ravėjo neaprėpiamus savo gėlynus.

Senoliai sakė, kad vaikaičiai juos aplanko rečiau, bet jau tas sūnus, kuris Palangoj gyvena - kiekvieną savaitę. Jiedu nuoširdžiai džiaugiasi, kad abudu sūnūs - menininkai. Tapytojas Pranas yra Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės instituto docentas, Juozas - Palangos karikatūrininkas.

Ivona ŽIEMYTĖ