„Urvų konfigūracija labai įvairi – nuo siaurų tunelių, per kuriuos vos pavyksta prasibrauti, vandens telkinių, per kuriuos tenka nerti, iki neaprėpiamo dydžio požeminių salių ir gilių šulinių, – pasakoja Gintautas Švedas, vienas iš daugiausiai patirties turinčių ekspedicijos dalyvių. – Dėl to speleologų treniruotės labai įvairios ir nenuobodžios: mokomės tiek kopti į aukštus statinius, tiek nardyti po vandeniu, tiek landžioti per siauras konstrukcijas,“ – sako jis.
Ekspedicijoje dalyvausiančiam narui Vyčiui Vilkui ir kitiems komandos nariams didžiausią nerimą kelia apsemtų Kruberio – Voronjos urvo dalių įveikimas, todėl speleologai itin daug dėmesio skiria nardymo treniruotėms. Jos vyksta nuožulnų dugną turinčiuose ežeruose bei užlietuose fortuose – čia aplinka labiausiai primena urvuose esančius vandens sifonus. Ilgesnius ir gilesnius vandens telkinius speleologai įveikia su nardymo įranga, tačiau urvuose yra ir tokių sifonų, į kuriuos tenka nerti be oro balionų – tiesiog sulaikius kvėpavimą. Vienas iš jų lietuvių komandos laukia ir Kruberio – Voronjos urve.
Ruošdamiesi šiai ekspedicijai speleologai ne tik daug treniruojasi, bet ir laikosi specialaus mitybos režimo – vartoja neriebų, daug baltymų ir vitaminų turintį maistą. Nusileidus į urvą speleologų „dieta“ gerokai pasikeis – nuolatinis šaltis ir drėgmė apsunkina maisto produktų transportavimą, o didelis fizinis krūvis verčia organizmą suvartoti daugiau energijos, todėl net valgant lašinius, duoną, šokoladą bei kitus kaloringus produktus netenkama svorio.
Lietuvių ekspedicija „Gilyn į Žemės centrą“ 2012 – tai didelio projekto „Bedugnės kvietimas“ dalis, kurį rengia Ukrainos speleologijos asociacija (UkrSA), Kruberio – Voronjos urvą tyrinėjanti jau daugiau nei trylika metų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą