Reportažas
Jau rašėme, kad šį savaitgalį prie Palangos vykusiomis sportinių ir akrobatinių aitvarų pilotų varžybomis atidarytas Lietuvos aitvarų sezonas. Nors iš per pusšimtį entuziastų vienijančio klubo "108 aitvarai" dalyvavo vos trisdešimt narių, minia žiūrovų gavo progą pasimėgauti išskirtiniu reginiu.
"Aš tikiu aitvaru, man gera būti su juo, aš tuo gyvenu, - sako klubo įkūrėjas Jurgis Pauliukas. - Gal prieš ketverius metus nusipirkau vieną aitvarą. Išmokau jį valdyti, susidraugavau su vėju, bet labai greit man to atvaro pasidarė per mažai, nes jis nebuvo pritaikytas profesionaliam sportui. Norėjosi eiti toliau, kad tas aitvaras išdarinėtų dar daugiau - tai, kas vadinama "baletu", arba sudėtingomis figūromis. Gimtinėje neradau informacijos, tad pradėjau susirašinėti su Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos bei Amerikos kompanijomis, ir štai prieš pusantro mėnesio palikau reklamos vadovo pareigas, nes aitvarai virto mano verslu ir gyvenimo būdu", - atviravo J. Pauliukas.
Vaistai - kiti aitvarai
Pasak J. Pauliuko, iš pažįstamo, kuris nusipirko iš jo aitvarą ir vos kelias dienas paskraidino, gavo labai gražią žinutę: "Aš apsirgau aitvarais, ar yra vaistų?"
"Vaistų yra, bet jie vadinami kitais aitvarais, tas pomėgis - kaip liūnas, kuris įtraukia ir nebepaleidžia. To jausmo aš niekaip negaliu apsakyti, nes tai skrendanti svajonė. Sunkumai įveikiami, o mano svajonė - kad klubas išaugtų į didžiulį aitvarų aistruolių būrį. Iki tarptautinių varžybų Lietuvos pilotams reikėtų penkerių, gal net devynerių metų kantrybės, įgūdžių bei laiko, ir gal tuomet galėsime atstovauti savo šaliai, kaip dabar tai daro lakūnas Jurgis Kairys. Kur kas greičiau pasiekiamas tikslas - dalyvauti Europos sportinių aitvarų varžybose. Tačiau kol kas nedaugelis žmonių gali išeiti iš savo darbų, kad užsiimtų vien šiuo sportu. Ši sporto šaka labai jauna - pirmosios varžybos pasaulyje įvyko tik 1998 metais.
 |
| "Didžiąją savo svajonę jau laikau rankose, o kita - kad mūsų būrys išaugtų", - sakė klubo "108 aitvarai" vadovas Jurgis Pauliukas |
Aštuonkojai ir ausų plėšikai
Varžybose sutikti klaipėdiečiai patikino skraidiną aitvarus beveik bet kokiu oru, per lietų ir net per Kalėdas, nors buvę labai šalta, o šlapi aitvarai - apsunksta. "Keisčiausia, kad prie jūros, kur palankiausios sąlygos aitvarams, susidomėjimas jais mažesnis nei kituose šalies miestuose, - sako Giedrius Bumblys. - Tas pomėgis pririša ir kartu išlaisvina. Kol nepabandysi, nesuprasi. Reikia paimt į rankas, pajusti tą vėjo jėgą ir trauką. Atsipalaiduoji, užverti galvą į debesis ir pamiršti visus savo reikalus. Aš turiu penkis sportinius aitvarus ir savo malonumui gaminu meniškus, pramoginius. Paprastai žmonės užsako standartinį šiašiakampį aitvarą su firmos logotipu. O savo malonumui darau tokius, kaip mano "Aštunkojis". Meniškam aitvarui svarbu ne tik geometrija, jis turi būti didelis. Į Lietuvos rekordų knygą jau pateko mano su draugais darytas ir iškeltas 10-ies kvadratinių metrų ploto aitvaras", - sakė pokalbininkas.
"Būna, kad aitvaras kabina medį, ir jį prisieina remontuoti, įkrenta į jūrą arba skaudžiai kliudo ausį, man ne kartą ir per pakaušį kliuvo", - šypsodamasi pasakojo klaipėdietė Evelina Miškovskaja, viena iš dviejų šiose varžybose dalyvavusių merginų. Jai ypač patinka aitvarus lakinti vasarą, kai į paplūdimį ateina aibė vaikų su savo žaisliniais aitvariukais, ir klausinėja, ką daryti, kad jie vartytųsi ore.
Panašu į slidinėjimą
"Nerealiai juokinga istorija: klientė mūsų įstaigai padovanojo vieną tokį vėjo pamušalą, mes jį palaidėm, nieko neišėjo - sulūžo, sugriuvo. Paskui mano žmonikė išvažiavo į Italiją, ir aš kaip vaikas nusipirkau kitą aitvariūkštį pažaist, pradėjau mokytis jį valdyt, o su trečiuoju ir sportinėse varžybose įsijaučiau dalyvauti", - pasakojo Palangoje gimęs, šiuo metu vilnietis aitvarininkas Juozas Rumbutis, beje, ir tapęs Palangoje vykusių varžybų nugalėtoju.
"Aitvarų sportas - protui ir kūnui. Nauda, nes panoręs atsipalaiduoti, neini alaus plempti, čia ir rankas reikia stiprias turėti. Privalai jausti, ką aitvaras darys po vieno ar kito triuko, nes jei nepajausi, tai niekur ir "nenuskrisi". Aš palyginčiau tai su kalnų slidinėjimu - tik čia žiūri ne į pro šalį lekiančius kalnus, bet į dangų. Jauti kūno ir dvasios palaimą", - sakė Juozas.
Paklaustas, kaip žmona žiūri į tą pomėgį, pokalbininkas prajuko: "Aš vis perku, perku tuos aitvarus, o ji pyksta. Na, sulig kiekvienu vis ką nauja išmoksti, akivaizdžiai skiriasi konstrukcija ir galimybės, o mano brangiausias aitvaras kainavo 700 litų, nes už 2 000 litų perka gal dėl mados."
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą