Svetimos šlovės spinduliai nuplauna partijų juodulius

Lietuvą įvairiose srityse garsinančius žmones politikai bando paversti garvežiais, kurie temptų paskui save visą partijos kandidatų sąstatą. Ir socialdemokratai, ir Liberalų sąjūdis šoka viliotinį aplink krepšinio trenerį Antaną Sireiką, 2003 m. atvedusį nacionalinę vyrų krepšinio rinktinę ant aukščiausios pakylos Europos čempionate. Tie patys socialdemokratai kartu su kitomis politinėmis jėgomis gundo prie jų prisidėti ir olimpinį čempioną, buvusį šalies prezidento Algirdo Mykolo Brazausko asmens sargybinį Virgilijų Alekną. Šios įžymybės dar svarsto, o štai a.a. maestro Vytauto Kernagio sūnus Vytautas apsisprendė - papildė Tėvynės sąjungos gretas. Europos moterų šachmatų čempionės titulą 2011 m. iškovojusi Viktorija Čmilytė-Nielsen jau po metų Liberalų sąjūdžio gretose kandidatavo Seimo rinkimuose. Seimo nare didmeistrė tapo šių metų kovą ir parlamente pakeitė sostinės mero rinkimus laimėjusį liberalą Remigijų Šimašių. Liberalų sąjūdžiui pavyko prisikalbinti ir stipriausiu pasaulio žmogumi tituluojamą Žydrūną Savicką - galiūnas neseniai tapo šios partijos Vilniaus miesto skyriaus nariu. Artėjantiems Seimo rinkimams besirengiantis Liberalų sąjūdis šiuo metu rėžia sparną ir apie žinomą televizijos laidų vedėją Editą Mildažytę, bet garsi žurnalistė tokios perspektyvos purtosi. Ryškios asmenybės į politiką viliojamos dėl to, kad jos turi gausų gerbėjų būrį. Bet ar politikai, išsimaudę svetimos šlovės spinduliuose, verti valdyti valstybę?

- Į politiką viena po kitos ateina partijų vilionėms neatsispyrusios žvaigždės, neturinčios jokios politinės patirties. Ko galima iš jų tikėtis? - pasiteiravo „Respublika“ Šiaulių universiteto profesoriaus Arūno GUMULIAUSKO.

- Kiekvienai partijai reikalingi viešieji ryšiai bei jų kuriamas tam tikras įvaizdis. Viešieji ryšiai ypač suaktyvėja artėjant rinkimų maratonui. Viena iš formų pagarsinti partiją ar padaryti ją patrauklesnę rinkėjų akyse ir yra garsenybių kvietimas į politiką. Tai pasiteisina, nors efektas dažniausiai ir būna momentinis. Klasikinis to pavyzdys Lietuvos politikoje yra Arūno Valinsko partija. Ji susibūrė prieš pat rinkimus, nepateikė jokios rinkiminės programos ir pateko ne tik į Seimą, bet ir į valdančiąją daugumą. O pats A.Valinskas tapo Seimo pirmininku. A.Valinsko komandai ketverius metus darbuojantis Seime rinkėjai pamatė, kad tie garsūs žmonės yra kompetentingi tik savo srityje. Politikoje jie, deja, tos kompetencijos neturi. Tapo akivaizdu, kad ne kiekviena žvaigždė gali būti geru politiku, kad konkretų darbą turi dirbti tos srities specialistai. Manau, žmonės tikrai nesutiktų, kad juos operuotų veterinarijos gydytojas, biologijos mokytojas ar inžinierius. Lygiai tas pats ir politikoje: čia turi dirbti profesionalūs politikai, krimtę politikos, ekonomikos mokslų studijas, po kurių jie gali būti kompetentingi valdyti valstybę.

- Kodėl rinkėjai būna tokie naivūs ir suteikia galimybę prasibrauti į valdžią partijoms, pridengiančioms savo skurdumą svetima šlove?

- Kodėl toks rinkėjų pasirinkimas? Įžymybių pavardės partijų sąrašuose žmones masina kaip tas gražus popierėlis, į kurį suvyniotas saldainis, deja, dažnai būna prastos kokybės. O partijos tuo naudojasi. Mano nuomone, iš A.Valinsko istorijos Lietuvos rinkėjai jau pasimokė. Kita vertus, mūsų rinkėjai išsiskiria viena politikams itin patogia savybe - užmaršumu. Jei partijos tuo piktnaudžiaus ir keleriuose rinkimuose iš eilės naudosis ta pačia taktika - rinkėjai gali ir atsiminti. Todėl pasikliauti vien įžymių žmonių pavardėmis sąrašuose šiandien nebūtų toliaregiškas sprendimas nė vienai politinei jėgai. Garsių žmonių vaikymasis ypač neefektyvus didelėms politinėms partijoms. Pavyzdžiui, socialdemokratus žmonės vertins už jų nuveiktus darbus valdančiojoje daugumoje. Žmonės balsuos atsižvelgdami į tai, ką socialdemokratai nuveikė per ketverius metus. Mažesnėms politinėms partijoms žvaigždžių viliojimas į savo gretas gal yra kiek efektyvesnis, bet tas efektas - trumpalaikis.

- Negi visų žvaigždžių spindesys politikoje būna tik momentinis?

- Jei pažvelgtume, kas iš valdžion atėjusių garsenybių tapo įtakingais politikais, pamatytume, kad nė vieno pramogų pasaulio atstovo tarp jų nėra. Iš A.Valinsko partijos juk nieko neliko - viskas išsibarstė. Kitų sričių įžymybių sėkmės istorijų politikoje - vos keletas. Buvęs Lietuvos moterų krepšinio rinktinės vyriausiasis treneris Vydas Gedvilas, su auklėtinėmis iškovojęs Europos čempionato aukso medalius, tapo vienu žinomesnių Darbo partijos veikėjų, prieš kelerius metus sugebėjusiu iškilti iki Seimo pirmininko pozicijos. Buvęs legendinio Kauno „Žalgirio“ krepšininkas Sergejus Jovaiša į politiką aktyviai įsitraukti sugebėjo tik dirbdamas Seime antrą kadenciją. Šie politikai - retos išimtys. Šiemet Seime dirbti pradėjusi V.Čmilytė-Nielsen yra šachmatininkė, o šachmatininkai - išskirtiniai žmonės, turintys loginį mąstymą. Tačiau V.Čmilytės-Nielsen valanda dar neišmušė, per trumpą darbo Seime laiką ji kaip politikė dar neatsiskleidė. Apie V.Čmilytę-Nielsen kaip apie politikę bus galima kalbėti po kokių 4-5 metų, nes dažniausiai politikas atsiskleidžia per kadenciją. Gebėjimas žaisti šachmatais jai, kaip politikei, suteikia pranašumų, o loginis mąstymas užtikrina geras starto pozicijas politikoje. Tačiau vertinant Viktorijos kelių mėnesių darbą Seime dar neįmanoma pasakyti, ar jos vaidmuo politikoje bus reikšmingas. Kol kas jai reikia įgyti tiek praktinį, tiek teorinį pasirengimą šiam naujam darbui.

- Manote, ne kiekvienas norintis valdyti valstybę yra pajėgus tinkamai susitvarkyti su šiomis pareigomis?

- Lietuvoje jau mėginta tai daryti, ko gero, nuo 1992 m. Seimo rinkimų. Ir akivaizdžiai pamatėme, kad kiekvienas nuo tų metų susirinkdavęs Seimas profesionalumu, intelekto lygiu bei darbo kokybe vis labiau nusileisdavo pirmajam Seimui - Aukščiausiajai Tarybai, dirbusiai 1990-1992 m. Deja, tai pasakytina ir apie savivaldybių tarybas. Nes nuo 1992 m. Lietuvoje įsigalėjo mintis, kad valstybę gali valdyti kiekviena melžėja ar namų šeimininkė. Kuo tai pasireiškia? Per kiekvienus rinkimus į valdžią patenka nepakankamai pasirengę arba išvis nepasirengę politikai, o tai matoma jų darbuose. Puikus to politinio neišprusimo pavyzdys yra ES konstitucija. Seimo nariai jai pritarė kone vienbalsiai, nors šio dokumento net nebuvo skaitę! Ačiū Dievui, paskui kitų valstybių pastangomis nebuvo priimta. Tačiau neabejoju: jei ta konstitucija būtų pateikta 1990-1992 m. Aukščiausiajai Tarybai, tuomečiai deputatai ją būtų kritiškai išnagrinėję.

- O kaip užtikrinti, kad į valdžią patektų tik kompetentingi žmonės? Galbūt norintiesiems užsiimti politika turėtų būti keliami griežtesni reikalavimai?

- Jokių išorinių kliūčių neturėtų būti daroma. Jei vadinamės demokratine valstybe, mūsų šalyje turi vykti laisvi visuotiniai rinkimai. Pirmiausia turi augti politinė Lietuvos piliečių kultūra. Jei ji išties augs, rinkimų rezultatai tikrai bus kokybiškesni. Deja, tai, mano nuomone, yra utopija. Nė vienoje šalyje šito nėra.

Kokių paskatų vedamos partijos prieš rinkimus į savo gretas bando prisivilioti visuomenėje garsius sporto žmones, žinomus atlikėjus? „Respublika“ pasiteiravo į Liberalų sąjūdžio gretas įsiliejusios ir Seimo nare šiemet tapusios didmeistrės V.Čmilytės-Nielsen ar, jos nuomone, muzikos, sporto ir kitų sričių garsenybėms pakanka kompetencijos politikoje, klausėme, kaip politikoje sekasi jai pačiai, kokiais nuveiktais darbais ji gali pasidžiaugti. Deja... nerado laiko.