Televizijos kiborgai

Komentarai

Į kokį gyvenimą kasdien įsijaučiame žiūrėdami publicistinę laidą, kur penkiolika minučių klykia nužudytos mergytės motina, kur moteriškė atkuria sceną, kaip sugyventinis spyrė jai į makštį, o jos sūnus paskui jį paskerdė?

Kokią atgaivą patiriame žiūrėdami humoristinę "Šapro šou" laidą, kurioje debilūs herojai kasosi genitalijas ir daužo vieni kitiems snukius?..

Kokį "katarsį" patiriame Kalėdų proga ekrane matydami, kaip krikščionių kūdikiams vidurius drasko liūtai?

Kokį požiūrį spuoguotiems bičams gali įpiršti erotiniai filmukai, jei ne tą, kad moterį sužadinsi nebent vedžiodamas peiliu papilvėje?

Kaip kontrastas utėlėtos varguomenės ir pakaruoklių mentalitetui - laidos apie pseudoaukštuomenę: kažkokia idiotė, pasisiuvusi krūtis, pasakoja išsinuomavusi Nacionalinio operos ir baleto teatro rūmus, kur sėdėdama soste priima pataikūniškų vasalų sveikinimus. Vėliau maudosi vonioje, tęsia interviu vilkėdama peniuarą, žindo kūdikį aplink iškabinėtų prašmatnių skudurų fone.

Apie tai, kokį poveikį vaikams ir suaugusiųjų auditorijai daro tokia "televizijos kanalizacija", kalbamės su Klaipėdos universiteto Komunikacijos katedros asistente, socialinių mokslų edukologijos krypties doktorante Rosita Uzniene.

Alisa iškreiptų veidrodžių karalystėje

"Nors 2003 m. buvo priimtas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymas, galima akcentuoti, kad jo nėra paisoma, - teigia pašnekovė. - Tie, kurie kuria laidas, visų pirma turėtų paskaityti Vaikų teisių konvenciją. Ir susimąstyti.

Televizija formuoja tiek suaugusiųjų, tiek vaikų dorovines nuostatas. Vaikai - ypatingai jautri auditorija, kadangi jų vertybių sistema dar nėra susiformavusi.

Televizija vaiko moralei daro didelę įtaką: jis tiesiogiai perima vaizdžiai reklamuojamas vertybes bei ir elgesio modelius.

Smurtas, matytas vaikystėje, gali atsiliepti ir po daugelio metų, nes daugelis dalykų užsifiksuoja pasąmonėje. Psichoanalitinės krypties atstovai pažymi, jog žavėjimasis televizijos laidose demonstruojama prievarta ir siaubu yra susijęs su užslopintu archaišku agresyvumu, anksčiau išgyventomis traumomis bei keršto ir atpildo troškimu.

Kriminalinės laidos rodomos iki 21 valandos, kada šeima yra kartu. Net į kitokio pobūdžio laidas įterpiami kriminalinių laidų anonsai: tragedijų, smurto elementai.

Formuojamos nuostatos skatina atitinkamą elgesį. Kokie dabar animacinių filmukų herojai? Ne meškučiai, skinantys gėles, o visokie digimonai ir pan. Vaikas jaučia norą sekti herojų pavyzdžiu, o televizija atitolina vaikus nuo realybės, jiems pasidaro sunku bendrauti su bendraamžiais, tapti normaliais visuomenės nariais.

Mes ne tik patys įsijaučiam į itin stiprų vizualinį vaizdą, į jį stebeilijasi ir kelių mėnesių pyplys. Mūsų vaikai, galima sakyti, auga televizijoje ir susidaro iškreiptą pasaulio vaizdą. Psichologų nustatyta, jog dažnai žiūrimas smurtas vaikui gali sukelti arbą atbukimą, arba perdėtą jautrumą, arba pasipriešinimą. Darželiuose vaikų žaidimai visiškai kitokie, nei buvo mūsų, kai televizorius nebuvo elektroninė auklė."

Priartėjome prie absurdo

Tyrimai rodo, kad mokytojų autoritetas tapo menkesnis nei televizijos herojų. Tos baimės ir laikas, praleistas stebint žiaurumo scenas, gali trukdyti užsiimti kasdieniais darbais, dėl to vaikas gali tapti agresyvesnis, be to, jį gali apnikti įvairios realios priežasties neturinčios baimės.

Vaikai, gyvenantys nedarniose šeimose, internatuose, kur televizija yra pagrindinis draugas, iš žiaurių publicistinių laidų, kurios mėgaujasi kruvinomis detalėmis, perima supratimą apie priimtiną tikrovę. Jie įsivaizduoja, jog tai normalu, kito gyvenimo modelio nėra. O juk šiems vaikams be galo svarbu matyti kitą gyvenimo pusę, gražesnę...

Koks šiandie žiniasklaidos formuojamas moters paveikslas? "Nepriklausomos, vienišos motinos, darančios karjerą, o dauguma vyrų tarsi būtų impotentai, kuriuos reikia skatinti nuogybių vaizdeliais, - sako Rosita Uznienė. - Kitas formuojamas moters įvaizdis - laisvo elgesio, su kuria galima elgtis kaip nori. Tarsi ji priklausytų ne sau, o kažkam, galbūt visiems.

Mergaitės mokykloje šiurkštumu ir keiksmais kartais lenkia berniukus; gal tai filmų suformuota drąsios, valdingos, lipančios kitiems per galvas supermergaitės? Žeminamos, prievartaujamos moterys, rodomos per televiziją, apie tai kalba net su pasigardžiavimu, jų veidai neuždengiami, o šalia sėdi dukros. Užaugusios jos galvos: mano mama tai išgyveno, ir man tas skirta.

Vaikų apsuptyje žurnalisto kalbinama motina pasakoja, kaip ji užkasė savo kūdikį gyvą. O juk vaikams reikės eiti į mokyklą, jie gyvena mažame miestelyje...

Komercinės televizijos net humoro laidos propaguoja nepagarbą žmogui. Sprogdinami automobiliai, spjaudomi veidai ir duona... Tas humoras yra šlykštus, užgaulus, herojai serga didybės manija: mums leista viskas, mes - supermenai, tad galim elgtis kaip norim, kad ir gyvuliškai - visiems bus labai juokinga!

Visokiais realybės šou priartėjame prie absurdo: tai juslių dirginimas, dirbtinis dramatizmas, prastas scenarijus. Vaikai iki 12 metų itin imlūs tokiai produkcijai: jie "šluoja" viską, dėlioja savo lentynėlėse ir gyvenime fiksuoja negatyvius dalykus."

Per anksti suaugusiųjų pasaulin

Visi ateinam iš vaikystės, atsinešam iš jos baimes, kompleksus, viską, ką šiandie turim. Pasak edukologės, tą svarbų gyvenimo etapą vaikas turi matyti pačius gražiausius dalykus.

"Profesorius Pikūnas, dirbantis Amerikoje, yra pasakęs, kad televizinė produkcija vaikus per anksti įveda suaugusiųjų pasaulin: jis tarsi peršoka normalaus brendimo fazes ir mato flirtą, seksualinę patirtį, intrigas, melą. Vaikas turi normaliai pragyvent visus etapus: ankstyvąją vaikystę, ikimokyklinę, paauglystę, kad užaugtų normaliu žmogumi. Nereikia leist televizinei produkcijai išbraukt visa tai iš vaiko gyvenimo, nes užaugusiam jam trūks to aukso amžiaus, jis jo ieškos.

Mūsų komercinės TV užperka pigų šlamštą, "padėvėtą" animaciją, o amerikiečių "Bibisi" kanalas kuria labai gražius filmukus, kaip kažkada buvo rusiška animacija. Beje, Anglijoje pasitaikė atvejis, kai susižalojo vaikas, įšokęs kanalizacijos angon, šaukdamas: "Aš teletabis!", nors tai buvo visai neblogas patiems mažiausiems sugalvotas filmukas."

Rositos Uznienės nuomone, žiniasklaida yra tokia, kokia yra visuomenė: ji serga. Mes visi turėtume imtis atsakomybės ir keistis. "Svarbiausiai, kad tėvai kalbėtųsi su vaikais apie tai, ką mato per TV, ir reikštų savo nuomonę", - sakė pašnekovė.

Ivona ŽIEMYTĖ