Tris­pal­vė pasitiko Ir­kuts­ko karš­ty­je
Tris­pal­vė pasitiko Ir­kuts­ko karš­ty­je

„Šiau­lių kraš­tas“ pra­de­da re­por­ta­žų cik­lą iš ke­lio­nės po Ir­kuts­ko sri­tį. Į Si­bi­rą lie­pos 27–rugpjūčio 9 die­no­mis bu­vo iš­vy­ku­si vie­nuo­li­kos žmo­nių gru­pė, tarp jų – „Šiau­lių kraš­to“ žur­na­lis­tė Ži­vi­lė Ka­va­liaus­kai­tė.

Gru­pei va­do­va­vo Vir­gi­ni­jus Ste­po­na­vi­čius (VĮ „Oro na­vi­ga­ci­ja“, Vil­nius). Sa­va­ran­kiš­kai ke­lio­nę or­ga­ni­za­vę ke­liau­to­jai tvar­kė lie­tu­vių trem­ti­nių ka­pus, lan­kė tau­tie­čius.

Ki­ti gru­pės na­riai – Ed­mun­das Ga­nu­saus­kas, Ze­no­nas Biels­kis, Ra­mu­nė Stun­džiai­tė, Va­len­ti­na Ku­la­gi­na, (vi­si – VĮ „Oro na­vi­ga­ci­ja"), Ro­mual­das Sta­šins­kas (VšĮ Vil­niaus Žir­mū­nų dar­bo rin­kos mo­ky­mo cent­ro Drus­ki­nin­kų fi­lia­las), Ro­mas Ed­win Schil­ler, Ma­ri­na Kor­ne­lia Au­der (abu – Vo­kie­ti­ja), Ro­mas Mik­šys (Šiau­lių oro uos­tas), Au­gus­tė Mik­šy­tė.

Į ke­lio­nę bu­vo pla­na­vęs vyk­ti ir mi­sio­nie­rius ku­ni­gas Her­ma­nas Šul­cas. Nors pla­nai pa­si­kei­tė, ke­lio­nę ly­dė­jo ku­ni­go pa­lai­mi­ni­mas.

Ke­lio­nės marš­ru­tas: Vilnius–Maskva–Irkutskas–Zima–Ukhtuy–Centralnyj Chazan–Čeremchovas–Gryševas–Kirzavod-II– Kasjanovska–Uzkij Luk–Svirskas–Irkutskas–Talcy–Bolšaja Rečka–Kardonas-Ol­cho­no sala–Pivovarecha–Irkutskas.

Tris­pal­vė pasitiko Ir­kuts­ko karš­ty­je

Še­ši tūks­tan­čiai ki­lo­met­rų ir aš­tuo­nios skry­džio va­lan­dos ski­ria Vil­nių nuo Ir­kuts­ko. Nors nuo trem­ties tra­ge­di­jos pra­bė­go sep­ty­ni de­šimt­me­čiai, Si­bi­re te­be­gy­ve­na lie­tu­viai, su­jun­gian­tys to­li­mą­jį kraš­tą su Tė­vy­ne.

Į Ir­kuts­ką – per Ulan Udė

Še­šių va­lan­dų skir­tu­mas tarp Lie­tu­vos ir Ir­kuts­ko sri­ties pra­dan­gi­na nak­tį. Vi­dur­nak­tis virs­ta šeš­ta va­lan­da ry­to. Kaž­kur že­mai, po de­be­si­mis, Ir­kuts­kas.

At­ro­dy­tų, tiks­las jau čia pat, bet įgu­los va­das pra­ne­ša: Ir­kuts­ko oro uos­tą den­gia rū­kas. Matomumas maženis nei 100 met­rų.

Po pus­va­lan­džio su­ki­mo ra­tu nu­spren­džia­ma: lėk­tu­vas lei­sis ana­pus Bai­ka­lo – Ulan Ude, Bu­ria­ti­jos sos­ti­nės, oro uos­te. Ke­lio­nė pail­gė­ja 400 ki­lo­met­rų.

Pro iliu­mi­na­to­riaus lan­gą ma­ty­ti Bai­ka­las, tai­ga, ste­pė...

Anks­ty­vas Ulan Ude ry­tas – sau­lė­tas ir gai­vus. Po ke­tu­rių va­lan­dų lėk­tu­vas vėl ky­la į Ir­kuts­ką.

Ne­ra­miai žval­go­mės į laik­ro­džius: iš anks­to pirk­ta­me bi­lie­te iš­spaus­ta, kad trau­ki­nys iš Ir­kuts­ko į Zi­mą pa­ju­da ly­giai vi­dur­die­nį. Lai­kas tirps­ta grei­čiau už pa­va­sa­rio snie­gą.

Tik vė­liau su­ži­no­me, kad sku­ba­me be rei­ka­lo. Trau­ki­niai čia va­žiuo­ja ne vie­tos, o Mask­vos lai­ku – plius 5 va­lan­dos.

Ir­kuts­ko oro uos­tas tvos­kia karš­čiu. No­sį ku­te­na as­fal­to kva­pas. Ter­mo­met­ras ky­la link 30 laips­nių.

Pa­si­tin­kan­čių­jų bū­ry­je iš­si­ski­ria lie­tu­viš­ka tris­pal­vė. Ja mo­juo­ja Ir­kuts­ko lie­tu­vių kul­tū­ros bend­ri­jos „Švy­tu­rys“ pir­mi­nin­kės Ju­li­jos Ku­dir­kai­tės pa­va­duo­to­ja Liud­mi­la Striž­nio­va. Ji oro uos­te mū­sų lau­kė nuo še­šių ry­to – be­veik še­šias va­lan­das.

Ats­lū­gus jau­du­liui, po­nia Liud­mi­la pri­si­pa­žįs­ta, jog ne­ži­no­my­bė ir šykš­čios ži­nios: „rū­kas virš ta­ko“, „lėk­tu­vas lei­sis po 15 mi­nu­čių“ ar „lėk­tu­vas lei­sis po pus­va­lan­džio“ bu­vo stip­riai įbau­gi­nu­sios...

„La­bai jau­di­nau­si. Ne tik ko­jos, bet ir ran­ka su vė­lia­vė­le la­bai dre­bė­jo... Ša­lia sė­dė­ju­si mo­te­ris pa­ta­rė iš­ger­ti va­le­ri­jo­nų“, – jau links­mai at­si­dūs­ta po­nia Liud­mi­la.

Lie­tu­viš­ka sa­le­lė

Lie­tu­vių bend­ri­ja – dvi erd­vios pa­tal­pos. Tai – dar­bo, su­si­ti­ki­mų vie­ta bei lie­tu­viš­ka mo­kyk­lė­lė. Sie­nos nu­ka­bin­tos lie­tu­viš­ka sim­bo­li­ka, in­for­ma­ci­ja apie Lie­tu­vą. Net ser­ve­tė­lės ant sta­lo su­dė­tos iš tri­jų spal­vų – gel­to­nos, ža­lios, rau­do­nos.

Kruopš­čiai su­rink­to­se al­bu­mų nuo­trau­ko­se at­spin­dė­ti svar­biau­si įvy­kiai. 2006 me­tais čia lan­kė­si ir „Mi­si­ja: Si­bi­ras“ da­ly­viai.

Ant sie­nos pa­ka­bin­ti sa­va­moks­lės lie­tu­vių trem­ti­nės Van­dos Va­liū­tės pa­veiks­lai.

Vie­nas iš sten­dų skir­tas Mai­ro­niui. Ki­tos nuo­trau­kos at­spin­di bend­ri­jos veik­lą: su­si­ti­ki­mus, šven­tes. Ce­pe­li­nai ga­ruo­ja ir Si­bi­re.

Pa­sak po­nios Liud­mi­los, čia drau­giš­kai su­gy­ve­na įvai­riau­sios tau­ti­nės ma­žu­mos – bu­ria­tai, to­to­riai, vo­kie­čiai...

Su šyp­se­na pri­si­me­na Lie­tu­vos 1000-me­čio šven­tę tė­vy­nė­je, ku­rio­je da­ly­va­vo ir jau­nie­ji šo­kė­jai bu­ria­tai iš Ir­kuts­ko. Lie­tu­viai ne­ga­lė­jo at­si­ste­bė­ti ir ban­dė įspė­ti, iš kur sve­čiai: Ki­ni­jos, Mon­go­li­jos?

O jau­nie­ji sve­čiai, va­žiuo­da­mi pa­jū­rin, ne­ga­lė­jo at­si­džiaug­ti „Švy­tu­rio“ rek­la­mo­mis. Jiems at­ro­dė, kad šios alaus rek­la­mos yra svei­ki­ni­mas bend­ri­jai „Švy­tu­rys“.

Ieš­ko vie­ni ki­tų

Po­nia Liud­mi­la Ir­kuts­ke gy­ve­na be­veik tris de­šimt­me­čius. Į šį mies­tą vil­nie­tę li­ki­mas nu­ve­dė pa­skui vy­rą ka­ri­nin­ką.

67-erių mo­te­ris kal­ba lie­tu­viš­kai, tik daž­nai ne­ju­čia per­si­jun­gia į ru­sų kal­bą. Dro­viai pri­si­pa­žįs­ta: jau­di­na­si.

Ir­kuts­ko sri­ty­je gy­ve­na pu­sant­ro tūks­tan­čio lie­tu­vių šei­mų (įskai­čiuo­jant miš­rias).

150 šei­mų Brats­ke, 100 – An­gars­ke, tiek pat – Ust-Ilims­ke, 18 – Al­za­ma­ju­je...

„Bend­ruo­me­nės ne­di­de­lės, bet bend­ra­dar­biau­ja­me, kei­čia­mės in­for­ma­ci­ja. Ru­de­nį tu­ri at­va­žiuo­ti žmo­nių iš Mask­vos ir Vil­niaus, ku­rie ieš­ko gi­mi­nai­čių, ka­pų. Ir čia gy­ve­nan­tys ieš­ko sa­viš­kių, moks­lo drau­gų Lie­tu­vo­je“, – sa­ko po­nia Liud­mi­la.

L. Striž­nio­va ro­do nuo­trau­kas – praė­ju­siais me­tais į trem­ties vie­tas bu­vo grį­žu­si šiau­lie­tė Elz­bie­ta Ži­bu­tė Rim­ku­tė-Bag­do­nie­nė su duk­ra.

Kras­no­jars­kas, Ja­kuts­kas, Bar­nau­las – pri­rei­kus pa­gal­bos, lie­tu­viai skam­bi­na iš įvai­riau­sių Si­bi­ro vie­tų.

Ke­liau­jant po Ir­kuts­ko sri­tį, vi­sur jau­tė­me po­nios Liud­mi­los, vie­tos gy­ven­to­jų lie­tu­vių ir ru­sų rū­pes­tį bei pa­gal­bą.

Trūks­ta Tė­vy­nės

Į bend­ri­ją „Švy­tu­rys“, pa­sa­ko­ja L. Striž­nio­va, atei­na trem­ti­niai, jų vai­kai, anū­kai ir proa­nū­kiai.

Anks­čiau bend­ri­ja dir­bo pa­gal lie­tu­vių grį­ži­mo na­mo pro­gra­mą. Šiai pro­gra­mai pa­si­bai­gus, tę­sia­ma nau­jo­ji – „Il­ga ke­lio­nė na­mo“.

Pa­sak L. Striž­nio­vos, daug žmo­nių iš­va­žia­vo Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę. Ki­ti te­be­lau­kia bu­tų.

„Jei bū­tų bu­tai, iš­va­žiuo­tų. Lau­kian­čių daug“, – nea­be­jo­ja po­nia Liud­mi­la.

Ji į Lie­tu­vą trau­ki­niu at­vyks­ta be­veik kas­met. Da­ly­vau­ja bend­ri­jų su­va­žia­vi­muo­se. Lie­tu­vo­je li­ko sa­viš­kių ir vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mų, ku­riuos lai­kas pa­ver­čia il­ge­sio aša­ro­mis.

Lie­tu­viai Ir­kuts­ke te­be­dai­nuo­ja – tu­ri vo­ka­li­nę gru­pę. „Dai­nuo­ja­me „Bal­no­kit, bro­liai, žir­gus“, „Ma­žam kam­ba­rė­ly“, „Ėjo se­nis lau­ko ar­ti“, – var­di­ja dai­nas po­nia Liud­mi­la.

Lie­tu­vių bend­ri­jos rū­pes­čiu prie Ir­kuts­ko ka­ta­li­kų baž­ny­čios pa­sta­ty­tas pa­mink­las Lie­tu­vos trem­ti­nių var­gams ir ne­tek­tims Ir­kuts­ko kraš­te at­min­ti. Vie­ta pa­rink­ta, kad van­da­lai ne­nu­nio­ko­tų.

„Dir­ba­me, kaip ga­li­me, kaip mo­ka­me. Ar jums ne­ gė­da dėl mū­sų?“ – kuk­liai tei­rau­ja­si po­nia Liud­mi­la.

„Ko la­biau­siai trūks­ta, bū­nant čia?“ – at­sar­giai klau­siu. „Tė­vy­nės trūks­ta“, – ne­be­su­lai­ko aša­rų tau­tie­tė.

Mo­ky­to­jas

Ten, kur lie­tu­viš­kos mo­kyk­lė­lės kam­pas, ant sie­nos ka­bo len­ta su išas­me­nuo­tais, iš­links­niuo­tais žo­džiais. Ša­lia – ra­šy­to­jos Šat­ri­jos Ra­ga­nos, la­kū­nų S. Da­riaus ir S. Gi­rė­no po­rtre­tai.

Mo­kyk­lė­lė tik va­di­na­si sek­ma­die­ni­ne, iš tie­sų mo­ky­to­jas su mo­ki­niais su­si­ta­ria, ka­da su­si­rinks. Per­nai du-trys žmo­nės nuo­lat lan­kė pa­mo­kas. Moks­lo me­tus bai­gė ge­gu­žę.

Šios mo­kyk­lė­lės mo­ky­to­jas – Ri­man­tas Ma­ka­vec­kas.

„Lie­tu­vių kal­bos mo­ko­si lie­tu­vių kil­mės stu­den­tai, pa­gy­ve­nę žmo­nės, no­rin­tys pri­si­min­ti lie­tu­vių kal­bą, ku­ria bu­vo kal­ba­ma šei­mo­je. Yra to­kių, ku­rie šne­ka „tro­bos“ kal­ba – kiek iš­mo­ko iš tė­vų“, – sa­ko mo­ky­to­jas.

Ir da­bar, ir anks­tes­niais me­tais R. Ma­ka­vec­kas daug skai­ty­da­vo lie­tu­viš­kai – laik­raš­čius, žur­na­lus. Šian­dien – in­ter­ne­tas, bend­ra­vi­mas „Sky­pe“.

„Grį­žus na­mo, lie­žu­vis iš kar­to at­si­pa­lai­duo­ja, – šyp­so­si R. Ma­ka­vec­kas. – Sma­gu kal­bė­tis lie­tu­viš­kai, nes skai­tau tik min­ty­se. O da­bar ge­ra kal­bos tre­ni­ruo­tė.“

O gal kam nors pa­vy­ko iš­lai­ky­ti ir tar­mę? „Ne­gi ne­gir­di­te, kad esu iš pa Ute­nas?“ – juo­kia­si pa­šne­ko­vas.

R. Ma­ka­vec­kas nea­be­jo­ja: jo na­mai – Lie­tu­va, o Ir­kuts­kas – vie­ta, ku­rio­je gy­ve­na.

„No­ri­si, kad Lie­tu­va bū­tų ša­lis, apie ku­rią vi­si ge­rai at­si­liep­tų“, – to­kią sva­jo­nę at­sklei­džia Ir­kuts­ko lie­tu­vis.

At­gal į Si­bi­rą

1947 me­tais 3,5 me­tu­kų R. Ma­ka­vec­kas su ma­ma ir bro­liu bu­vo iš­trem­ti į Kras­no­jars­ko sri­tį. Tė­vas ka­lė­jo Vor­ku­to­je. Po pen­ke­rių me­tų tė­vas su­si­ti­ko su šei­ma.

Bai­gu­sį ke­tu­rias kla­ses Ri­man­tą ir dar dvi lie­tu­vai­tes tė­vai įso­di­no į trau­ki­nį Vla­di­vos­tok-Mask­va.

Vai­kų lau­kė il­gas ke­lias na­mo. Po­nas Ri­man­tas pri­si­me­na: vy­res­nio­ji mer­gai­tė Mask­vo­je iš­siun­tė te­leg­ra­mą ma­mos pa­žįs­ta­mai Vil­niu­je: „At­va­žiuo­ja Ma­ka­vec­kas“.

Trau­ki­nys į Vil­nių at­va­žia­vo va­ka­re, bet vai­kų nie­kas ne­pa­si­ti­ko. Tik vė­liau paaiš­kė­jo, kad mo­te­ris bu­vo atė­ju­si į sto­tį, tik ieš­ko­jo tė­vo Ma­ka­vec­ko, o ne vai­ko...

Penk­to­je kla­sė­je R. Ma­ka­vec­kas pra­dė­jo mo­ky­tis lie­tu­viš­kai. Skai­ty­ti bu­vo pra­mo­kęs iš vai­kiš­kų kny­gu­čių, sun­kiau se­kė­si ra­šy­ba. Pir­ma­ja­me dik­tan­te pa­da­rė pen­kias­de­šimt klai­dų. Po ket­vir­čio pra­dė­jo gau­ti ket­ver­tus.

Bai­gęs vie­nuo­li­ka kla­sių, iš­vy­ko mo­ky­tis į Char­ko­vą, Uk­rai­ną. „Avia­ci­ja“, – vie­nu žo­džiu pa­si­rin­ki­mą api­bū­di­na po­nas Ri­man­tas ir šyp­so­da­ma­sis pa­ro­do į S. Da­riaus ir S. Gi­rė­no po­rtre­tą.

Bai­gus moks­lus, li­ki­mas ant­rą kar­tą nu­bloš­kė į Si­bi­rą, šį kar­tą – į Ir­kuts­ką.

Į Lie­tu­vą vy­ras at­vyks­ta ko­ne kas­met.

„Lie­tu­va yra Lie­tu­va. Ypač, kol tė­vai gy­vi bu­vo. Yra bro­liai, se­se­rys – sa­viš­kiai“, – sa­ko R. Ma­ka­vec­kas. Jo sū­nus Al­gis gy­ve­na Mask­vo­je, duk­tė Ka­tia – Ir­kuts­ke.

Sva­jo­nė – ei­lė­raš­ty­je

„Alek­sandr Pet­ro­vič“, – ru­siš­kai pri­si­sta­to in­te­li­gen­tiš­kas vy­ras. Jo pa­var­dė – Stra­vins­kij. Šei­mos is­to­ri­ja – lie­tu­viš­ka, tik per lai­ką pa­var­dė Stra­vins­kas ta­po Stra­vin­kij.

Po­nas Alek­sand­ras lie­tu­viš­kai ne­kal­ba, bet mo­ko­si.

Jo tė­vo šei­mos šak­nys bu­vo įsi­tvir­ti­nu­sios Jo­na­vo­je. Šei­ma – ne rep­re­si­jų au­ka, ke­lias į Si­bi­rą apie Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tus at­ve­dė per ge­le­žin­ke­lininko dar­bą.

Lie­tu­viš­ka praei­ti­mi vy­ras su­si­do­mė­jo per­skai­tęs laik­raš­ty­je ži­nu­tę, jog Kris­ti­na Or­ba­kai­tė ga­vo lie­tu­viš­ką pa­są, nes jos tė­vas – lie­tu­vis.

„Pa­ma­niau: ma­no tė­vas ir­gi lie­tu­vis“, – šyp­so­si po­nas Alek­sand­ras. Su­si­ra­do lie­tu­vių bend­ri­ją, įsi­trau­kė į jos veik­lą.

Nu­vy­ko į Jo­na­vą, iš kur ki­lu­si gi­mi­nė. Do­ku­men­tai pa­tvir­ti­no, kad se­ne­lis Pet­ras Stra­vins­kas, Ado­mo, Jo­na­vo­je gi­mė 1889 me­tų ba­lan­džio 20 die­ną.

„Kai pir­mą kar­tą at­vy­kau į Lie­tu­vą, įkvė­piau Lie­tu­vos oro, su­pra­tau, čia esu sa­vas“, – šyp­so­si A. Stra­vins­kij.

Vy­ras ge­ro­kai pa­plu­šė­jo gi­lin­da­ma­sis į praei­tį. Var­di­ja vie­ną po ki­to Stra­vins­kus, pa­si­žy­mė­ju­sius Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je. O kur dar upė Strė­va ir nuo jos ki­lę vie­to­var­džiai!

„Aš pa­ra­šiau ei­lė­raš­tį“, – pra­si­ta­ria ru­siš­kai. Ir ne­ti­kė­tai dek­la­muo­ja lie­tu­viš­kai: „Ir­kuts­ke gy­ve­nu, aš krikš­ty­tas Ir­kuts­ke, o mir­siu Vil­niu­je...“

(Bus dau­giau)

Raktažodžiai
Sidebar placeholder