Tveruose žydi kalėdiniai kaktusai ir kemšamos žąsys

Mūsų pajūrio miesteliai ir kaimai

Laukuvos, Varnių ir Žarėnų sankryžoje iškilusio Tverų miestelio bendruomenė džiaugiasi, jog besibaigiantys metai buvo sėkmingi ir palankūs įvairiems projektams įgyvendinti.

Sukurta miestelio heraldika, pastatyta lauko estrada, o kultūros namams nupirkta muzikos instrumentų už 10 000 litų. Restauruota seniausia ir didžiausia šalyje medinė bažnyčia, kurioje sergimas per didįjį bažnyčios gaisrą nesudegęs Marijos paveikslas, laikomas stebuklingu. Esą prie jo pasimeldęs žmogus išsivaduoja bėdų ir apsėdimų, o išgiję nuo ligų prie jo stato paauksuotus "votus" - pakabinta rankelė, širdis ar koja liudija, kokią kūno dalį kenčiantys išsigydė.

Tveriškiai prižiūri ir garsųjį Lopaičių piliakalnį su žemaitiškuoju Stounhendžu vadinama žynių kapaviete. Turizmo centre atsirado dešimt gerų dviračių - jie siūlomi miestelio svečiams, kad galėtų stulbinamo grožio gamtos apylinkes ir istorijos įžymybes aplankyti.

Ateinančiais metais tveriškiai statys bendruomenės namus. Beje, kai lankėmės, kultūros namuose veikė visuomenės veikėjo Albino Maslausko fotografijų, kuriose įamžinti Žemaitijos dvarai ir kultūros paminklai, paroda.

Gyvenimas po kaktusu

Tverų girininkijos girininko pavaduotojas Rimantas Butkus kasmet prieš Kalėdas puošia ne eglutę, bet kaktusus. Jau pats nepamena, kaip pradėjo auginti tuos Meksikos, Bolivijos, Kolumbijos egzotiškus augalus, bet kai tik kur išvažiuoja, parsiveža naują gyvą egzempliorių, ir kolekcija auga.

Kaktusų degtinės jam neteko ragauti, tačiau turi spygliuočių, kurių vitaminingus žiedus ir vaisius valgo. Juokauja gyvensiąs du šimtus metų.

"Kartais tas, o kartais kitas būna mano numylėtinis. Kad kaktusas žydėtų, reikia laikyt šaltai ir sausai, o aš negailiu vandens, kibirais laistau", - juokiasi, rodydamas augalą- mutantą, susivijusį kaip žalčių kamuolys.

Jis turi enciklopedijų apie kaktusus, tačiau su mumis žiniomis nesidalino, todėl žmona Adelė pasakojo, kaip jos žmogus pirštus susibado, kaip pincetu tuos kaktusus puoselėja. Kai vyras užsiėmęs, jo net nekalbina.

Ponia Adelė - trapi, liekna moteriškė, iš pažiūros nepasakytum, kad 19 metų specialiu kardu kapojo miške pušų ir eglių žabus. Arkliu kinkytu vežimu malkas parveždavo į miestelį.

"Aš žalioj miško celėj jaučiuosi kaip namie, nepaklystu, atsipalaiduoju. Tai mano antrieji namai, nors dabar aš tik kartais vyrui valyti mišką padedu, nes namuose jau penkioliktus metus slaugau paralyžiuotą anytą", - sakė Adelė.

Kas rytą jaukios stirnaitės prie namų atliuoksi obuoliukų pagraužti. Neseniai pora iš miško parsivedė paklydusią lietuvišką skalikę. Norėtų, kad girioje medžiojęs ir šunytę pametęs šeimininkas ją atsiimtų.

Kur Tverų šaknys

"Prasidėjo viskas nuo to, kad pradėjome "atkasti" Tverų istoriją - nuo XIII amžiaus. Ir nors ja domisi svečiai iš tolimų kraštų, niekam ji nėra tokia įdomi ir brangi, kaip patiems žemaičiams", - sakė Turizmo centro gidė Irena Liškuvienė.

Net 40 metų Tverų kunigaikštis ir karžygys, išmintingasis Vykintas atsilaikė prieš aršius kryžiuočių antpuolius svarbiausiu Lietuvos valstybės kūrimosi ir Žemaitijos išlikimo laikotarpiu. Po Vykinto mirties karaliumi tapęs Mindaugas didelę dalį Žemaitijos išdovanojo...

Ponia Irena sakė, kad tveriškiai dar nėra labai paliesti globalizacijos, tad išlaikė senelių papročius ir valgymo kultūrą. Juk žemaičiai karų metais ir iš kirvio sriubą išvirdavo. Pagal senovės receptus moterys išsikepa krosnyje Kalėdoms "tikro" skonio mielinius pyragus iš natūralių produktų. Smagu stebėti žmonių reakcijas, kai jais vaišinasi.

Per Kūčias būtinai skanaus cibulynę, šmuntą (iš rauginto pieno, su priedais), kastinį, rasalinę (raugintų burokėlių rasalą). Kalėdoms išsikeps kiaulės galvą, kimštą žąsį ir virs parūkytą kumpį. Aukštaičiai žemaičių alų pavadintų "birzgalu", tačiau patiems jis skalsus. O tada puls burtis - kuntaplį mesti, šiaudą traukti, riešutus skaičiuoti, ar poringi metai bus.

"Puoselėjam viziją įkurti parkelį, nusipirkti technikos jam prižiūrėti, tvenkinuką patvarkyti. Ir žūtbūt reikia bendruomenės namų, nes iš visos Žemaitijos atvažiuoja kitų bendruomenių svečiai, dovanų nebeturim kur kraut. Norime senuosius amatus atkurti, nes dabar pas mus - vieni ūkininkai", - viltingai kalbėjo Irena.

Svajoja ji, kad ir čiabuviai aktyvesni būtų, nes kol kas dažniausias posakis - "geriausia, kad nieko blogo nenutiko..."

Kolekcininkas prie Bedugnio ežero

Žydro Vidmanto Simonavičiaus namelio, kuriame jis gimė ir augo, langai atsiveria į bažnyčią ir pagrindinę miestelio aikštę, tad jis miestelio naujienas it iš laikraščio skaito. Tokį pat ligi skausmo pažįstamą Tverų peizažą jis užsakė, kai čia vyko respublikinis dailininkų pleneras.

Ponas Vidmantas buvo tarybinio Tverų kolūkio veterinarijos gydytojas, prižiūrėjo galvijus daugybėje fermų, pašarus laboratorijoje tyrė, kad neperkaitę, nesupeliję būtų, už kiaulių kritimus turėjo atsiskaityti teismuose.

"Nykus dabar mūsų gyvenimas, lyg būtume grįžę į aštuonioliktą amžių - vietoj trijų kavinių neliko nė vienos, pirties su baseinu ir biliardu bei vaikų darželio, taupomojo banko netekom. Bandžiau veterinarijos vaistinę atidaryti, bet sumanymas žlugo", - sakė jis.

Kopiame ant aukšto, kur, kolekcininkas tikino, nėra vaiduoklių, tik gera aura. Surinko daugybę įdomių praėjusios "gadynės" reliktų - Lenino biustą, liaudies padargų, 1918 metų Vyčio stulpą, žymėjusį miestelio ribas, Memelio skrynią... Tverų centre prieš I pasaulinį karą gyveno daug turtingų žydų, tad rado varinę sulčiaspaudę, dar šio bei to, o krūvą senovinių monetų rado savo paties kieme pasikapstęs. Turi surinkęs sovietmečio medalių, komjaunimo bilietų, komunistų partijos dokumentų. Senųjų Tverų fotografijose - šimtamečiai namai, kurie neišliko. Kai pastatys bendruomenės namus, ekspozicija persikels ten.

Be to, ponas Vidmantas turi sodybėlę už Tverų, prie Bedugnio ežero. Ten priima svečius ir mieliausiems jų didžiuodamasis rodo baltą magišką akmenį su dviem duobutėm. Ant tokio pagonių žyniai aukas aukojo dievams. Jis ir gido kursus baigė, tad smalsiam atvykėliui yra tikras lobis. Gal ateis diena, ir vėl prabils pono Vidmanto hipiškų laikų gitara...

Istoriniai faktai

Vietovė pirmą kartą paminėta 1251 m., kai Mindaugas lankėsi pas žemaičių kunigaikštį Vykintą jo pilyje Tviriment.

Miestelis minimas nuo 1600 m.

1640 m. karalius Vladislovas Vaza Tveruose leido rengti vieną savaitinį turgų ir tris prekymečius.

Per Šiaurės karą 1700-1701 m. miestelis labai nukentėjo, o jau 1709 m. jį nusiaubė maro epidemija, ir liko tik keturios sodybos. Vėliau atkurtą dvarą valdė Bilevičius.

Stanislovui Augustui patvirtinus prekybines privilegijas, miestelis atsigavo. Iki šių dienų išlaikė žemaitiško stiliaus struktūrą.

Ivona ŽIEMYTĖ