V. Čepas: Buvome paskutinė karta, pasirinkusi audrą!

1988-aisiais, Sąjūdžio gimimo metais, mitingai nuvilnijo per visą Lietuvą, neaplenkdami nė mažiausio miesto ir miestelio. 1988-ųjų liepos 6 dieną Klaipėdos Paminklų konservavimo instituto salėje susirinko būsimi sąjūdiečiai. Viešo iniciatyvinės grupės prisistatymo visuomenei data buvo numatyta liepos 10-oji, kai mieste vyko populiarioji Jūros šventė. Tą dieną Klaipėdoje, Vasaros koncertų estradoje, vyko architektų roko grupės "Antis" vadovaujamo "Roko maršo per Lietuvą" koncertas. Liepos 10-ąją uostamiestyje viešai suplazdėjo tautinės trispalvės vėliavos...

Nuo šių nepamirštamų istorinių įvykių Klaipėdoje mus jau skiria 28 metai. Šiandien pasidalinti ano meto prisiminimais paprašėme pirmosios miesto Tarybos pirmininką, rašytoją, psichologijos daktarą Vytautą Čepą.

Kokią Lietuvą tikėjotės sukurti ir kokią sukūrėme?

Daugelis pirmųjų sąjūdininkų ne tokios valstybės tikėjosi. Supratome, kad kovojame už laisvę ir anksčiau ar vėliau tapsime nepriklausomi. Tačiau pamažu mus vėl įstūmė į kitą sąjungą. Kur dingo Sąjūdžio pirmeiviai? Praktiškai nebeliko. Kas iškeliavo į geresnį pasaulį, kas buvo nustumtas į šalį arba pasitraukė savo noru. Prisiminkime neseniai Anapilin iškeliavusį filosofą Romualdą Ozolą. Kai nepateko į Seimą, tapo niekam nebereikalingas, sunkiai sirgdamas už grašius skaitė paskaitas studentams. O juk tai buvo asmenybė, padėjusi idėjinius pamatus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui. Šia prasme jį galima lyginti su prancūzu revoliucijos ideologu Žanu Žaku Ruso.

Tad ką kalbėti apie kitus, nebijojusius, rizikavusius savo gyvybe, karjera, šeimos ateitimi, bet nepretendavusius į pirmąsias gretas. Kai kartą su Algirdu Grubliu vartėme anų permainų laikotarpio nuotraukas, jautėme apmaudą, kad neišsaugojome istorijai daugelio fotografijose įamžintų aktyvių klaipėdiečių pavardžių. Antra vertus, tais laikais žmonės buvo įtarūs, aplinkui tvyrojo slogus KGB šešėlis, todėl daugelis neskubėjo viešai prisistatyti. Bala žino, kaip būtų sureagavę, jei priėjęs paklaustum, kokia tamstos pavardė ir kur gyveni?

Tų dienų įvykiai sutraukdavo labai dideles minias klaipėdiečių. Ar jaudindavotės tais laikais sakydamas kalbas?

Nesu minios žmogus, nes man labiau patinka kamerinė aplinka. Bet tada tekdavo eiti į mitingus, nes reikėjo kelti žmonių dvasią, telkti juos, priminti istoriją, kritikuoti "vienintelės teisingiausios partijos" politiką. Be abejo, tai jaudino. Tada buvo labai lengva kalbėti, nes sakėme tiesą, tai, kas skauda, kas daugelį metų ėdė mūsų sielas, ko nebuvo galima kalbėti. Dabar oratoriai nei tūkstantosios dalies nesurenka, džiaugiasi, jei ateina dešimt klausytojų. Deja, ir jiems mažai ką gali pasakyti.

Ar nebuvo baisu dėl šeimos ir savo paties saugumo? Ar galėjo viskas pasisukti kitaip?

Jau nebegalėjo. Kilusi banga buvo per didelė. Tik patys kvailiausi ir ideologiniai kietakakčiai nematė ir nesuprato, kas vyksta. Nuolatinės baimės nejaučiau, tačiau keista ir nejauku buvo tai, kad grasinimų nužudyti, paskandinti vaikus ir kitaip su manimi susidoroti sulaukdavau ne iš priešų, o iš savų, lietuvių, dažniausiai prisistatančių dideliais patriotais. Kita kalba buvo su banditais. Kai susprogdindavo kokį nors automobilį, kildavo įvairių dvejonių. Pagal galimybes mes tiems kriminalinio pasaulio atstovams trukdydavome, tačiau privatizavimo proceso sustabdyti negalėjome. Liepdavau policijai vaikyti jų pasitarimus, kurie vykdavo prie "Vakarų laivų remonto" gamyklos, tačiau tai mažai ką pakeisdavo. Po kiekvieno tokio rezonansinio nusikaltimo rytais visgi tik atidžiai apžiūrėdavau savo automobilį. Tiesą sakant, banditams mes mažai rūpėjome, jiems užteko "darbo" aiškinantis tarpusavyje.

Po nesėkmingo pučo buvusio Klaipėdos saugumo komiteto pastate buvo rastas lapas su aktyviausių sąjūdiečių pavardėmis. Kai kurios jų buvo pabrauktos ir paryškintos. Ar teko apie tai girdėti?

Lapo originalo nemačiau, bet apie jį girdėjau. Iš sovietinių saugumiečių nieko kito ir negalima buvo tikėtis. Jeigu jie būtų laimėję, vargu ar būtų mums ant kaklo kabinę medalius. Greičiau užmovę smaugvirves.

Sunkiausia tais laikais būdavo rasti bendrą kalbą su priešiškai nusiteikusiais kitakalbiais klaipėdiečiais. Kokiais argumentais juos įtikinėdavote?

Iš pradžių mes be jokios baimės kitakalbius žmones kviesdavome į susirinkimus. Tačiau kartą labai karštas susitikimas vyko Žvejų rūmuose. Jis buvo toks slogus ir klaikus, kad ir dabar kartais susapnuoju kaip didžiausią košmarą. Tai buvo susitikimas, kuriame kartu su keliais Savivaldybės administracijos specialistais dalyvavau kaip miesto Tarybos pirmininkas. Puolė mus baisiai, su patologine neapykanta, žeminančiais epitetais: "fašistai, į Sibirą vešim, sušaudyti jus maža, išgamos, išsigimėliai!" Neatlaikiusios tokios nežmoniškos paniekos kelios Savivaldybės administracijos moterys, beje, buvusios tremtinės, tiesiog apsiverkė scenoje. Atrodo, tiek metų kartu gyvenome viename mieste ir staiga apsinuogino tikrovė - mes esame nesutaikomi priešai, drįstame kalbėti lietuviškai, negerbiame komunistų partijos! Visada buvo "jie" ir buvome "mes". "Jie" visada aukščiau, visada teisūs, o "mes" - tik fašistai, nekviesti svečiai jų gyvenimo šventėje. Supratę, kad su didelėmis masėmis naudingo dialogo nebus, ėmėme bendrauti su jų lyderiais.

NELENGVA. Anot Vytauto Čepo, palaikyti kontaktus su Klaipėdoje dislokuotos sovietinės armijos karo vadais nebuvo lengva, nes reikėjo saugotis ir to, kad ultra patriotai neapkaltintų "parduodant Lietuvą".

Ne taip lengva būdavo ir su jais kalbėti. Pavyzdžiui, "Baltijos" laivų statyklos vadovas, toks Krukas, pareiškė: "Aš jūsų valdžios nepripažinsiu." Įmonės teritorijoje jie saugojo Lenino biustą pasistatę tanketę. Į teritoriją neįsileisdavo net manęs. Beje, kitų jūrinių ir uosto įmonių vadovai rusai, nors buvo pavaldūs Maskvai, priešiškumo mums nerodė, buvo lojalūs, noriai bendravo, finansiškai rėmė miesto infrastruktūros projektus.

Praėjo keli dešimtmečiai, kai buvo "jie" ir "mes". Ar šiandien situacija kitokia?

Geras klausimas. Kai prieš porą metų per gegužės 9-ąją kaip vicemeras ėjau sveikinti karo veteranų, pamačiau juos su "kolorado" spalvos juostelėmis ir vėl išgirdau: "Neleisime fašizmui atgimti", "Fašizmas nepraeis" ir panašiai. Tada supratau, kad daug kalbėti neverta. Pasveikinau, kad jie dar gyvi, ir palinkėjau sveikatos. Buvau toks sutrikęs, kad lietuviškai pasveikinti pamiršau. Man buvo pikta ir skaudu. Veteranai džiūgavo, kad ką tik iš Ukrainos buvo atimtas Krymas. Ir ką tu jiems paaiškinsi, kai tiek metų prabėgo, o jie taip nieko ir nesuprato... Jeigu iš kitos valstybės atimama teritorija, o jos gyventojai dar apšaukiami fašistais, tai ką galima pasakyti tokiems žmonėms? Absoliuti ideologinė kloaka!

Ar Klaipėdos sąjūdiečiai jus dar kviečia į susiėjimus?

Manęs nekviečia, nes esu išmestas iš Sąjūdžio. Per vieną miesto Tarybos posėdį į tribūną išėjo Vytautas Lupeika ir perskaitė trumpą pareiškimą, jog už tai, kad pritariu ir agituoju balsuoti už Laisvųjų menų kolegijos Klaipėdoje steigimą, esu šalinamas iš Sąjūdžio. Jie teigė, kad tai mūsų priešai, kurie sugadins lietuvių moralę. Vėliau prie Sąjūdžio prisijungę veikėjai nebelaikė mūsų saviškiais. Anot jų, jeigu mąstai ir kalbi ne taip, kaip jie - esi priešas. Juokingiausia tai, kad į Sąjūdį niekas oficialiai nestodavo, tai buvo laisva laisvų žmonių organizacija, tad ir išmetimas iš jo atrodė kurioziškai. Galėjo atsiriboti, pasmerkti, bet ne - reikėjo skaudžiau įkąsti! Ir dabar dar yra organizacija, turinti tokį pavadinimą ir atkakliai šlubuojanti paskui tautą.

Kas jums Atgimimo aušroje buvo autoritetai?

Pradžioje autoritetas buvo Vytautas Landsbergis, tačiau vėliau jis subyrėjo. Lyderio misija visada yra vienyti, o ne skaldyti. Deja, šis uždavinys jam buvo aiškiai per sunkus. Patyręs pirmas didesnes nesėkmes, jis akivaizdžiai neberado bendros kalbos su kolegomis, į viešumą išlindo jo sunkus būdas, polinkis autoritarizmui... Tai - mano didžiausias nusivylimas. Todėl ir kilo visa šita košė, makalynė ir susipriešinimas. Lietuvoje atsirado "šunauja", "runkeliai", "kėgėbynai", priešų buvo pradėta aršiai ieškoti tarp savų, prasidėjo visokie "voratinkliai", "parlamentinės rezistencijos".

PORTRETAS. Nepaisant didžiulės Sąjūdžio bangos, Klaipėda, pasak V. Čepo, Atgimimo metais buvo sudėtingas, daugiatautis, daugiabriaunis, pritvinkęs priešiškos Lietuvos nepriklausomybei energijos miestas. Sauliaus JOKUŽIO nuotr.

Didelis autoritetas buvo ir liko Romualdas Ozolas, kuris universitete man dėstė vokiečių klasikinę filosofiją, taip pat Vytautas Statulevičius, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, su kuriais susipažinau Sąjūdyje, vėliau kaip TSRS liaudies deputatai kartu dirbome Kremliuje.

Tiesą sakant, autoritetais dažniausiai tampa jau šią ašarų pakalnę palikę asmenybės. Žinau, kodėl taip yra, bet čia jau kita tema.

Kai buvote TSRS liaudies deputatas, dalyvavote Lietuvos delegacijos susitikime su Michailu Gorbačiovu. Koks įspūdis kilo?

Į susitikimą su Gorbačiovu mus pakvietė vyrukas, iš eisenos buvo matyti - kariškis, kuris nuvedė mus į šalia posėdžių salės esančias patalpas. Pailgas kambarys, be jokių langų. Kažkaip nepastebimai, kaip Pilypas iš kanapių pasirodė Gorbačiovas. Sakė, kad nori sužinoti, kas ten pas mus Lietuvoje vyksta. Ir tada iniciatyvos ėmėsi Nikolajus Medvedevas. Jis trumpai priminė Lietuvos istoriją ir pabrėžė, kad dar gyvos senos Lietuvos valstybingumo tradicijos, kad žmonės nori gyventi savo nepriklausomoje valstybėje. Dar kažkas pakomentavo situaciją ir tada Gorbačiovas mestelėjo: "Jūs pražudysite save ir savo tautą." Tada skubiai apsisuko ir dingo kartu su dviem apsaugos vyrukais.

Aš turėjau diktofoną ir jo pokalbį įrašiau. Likę vieni nebežinojome, kaip išeiti iš patalpos. Laimei, kažkuris iš mūsų praskleidė užuolaidas ir rado duris.

Kokie didžiausi iššūkiai laukė 1990-aisiais, tapus Klaipėdos miesto tarybos pirmininku?

Didžiausias iššūkis tapo suformuoti komandą ir palaikyti miesto gyvybingumą. Mane spaudė visus senuosius darbuotojus atleisti iš pareigų ir į jų vietą priimti "tikrus patriotus". Atėję Darbininkų sąjungos atstovai atnešė net tų "patriotų" sąrašą. Paklausiau jų: "Tai kas dirbs, kas tvarkys miesto ūkį?" Aiškiai pasakiau, kad šito nedarysiu. Tiesą sakant, ir tokių galių neturėjau. Juk neatleisi iš darbo žmogaus vien dėl to, kad jis kažkam atrodo esąs per menkas patriotas.

Iššūkiu galiu vadinti Sausio 13-osios įvykius, situaciją, kai reikėjo slėpti ginklus, 60 milicijos kalašnikovo automatų, kuriuos iš pradžių laikėme mano amžiną atilsį sesers Jūratės garaže, vėliau pervežėme į Šernų sodus. Reikėjo slėpti Savivaldybės archyvus, prokuratūros dokumentus ir pistoletus. Iššūkiais galima laikyti ir kiekvieną miesto Tarybos posėdį, kur dažnai vykdavo sunkiai protu suvokiami dalykai.

Tikriausia tuo metu retai kas padėkodavo už drąsą ir ryžtingus veiksmus?

Drąsos netrūko ir kitiems. Tačiau tada sunku buvo susigaudyti, kas yra ta drąsa. Štai sutinki audringai nusiteikusių jaunuolių grupę, pasiruošusią su Molotovo kokteiliais atakuoti kareivines. Buvo ir raginančių užpulti rusų kareivius bei parodyti pasauliui, kad mes priešinamės jėga. Aišku, reikėjo ir drąsos, ir gudrumo, ir valios priversti jų to nedaryti. Juk tai būtų neįkainojama dovana sovietų reakcionieriams - žiūrėkite, mus puola, o mes tik ginamės! Tada klausiau, su kuo pulsite? Su padegamaisiais kokteiliais ir vienu medžiokliniu šautuvu prieš tankus ir gerai išdresiruotus kareivius? Be abejo, tiems jaunuoliams aš atrodžiau bailys, o jie save laikė drąsuoliais. Tais laikais vargu ar kas nors rimtai svarstė, kur yra ta drąsa, o, štai bailumas, polinkis į intrigoas, pavydas matėsi net pro pačius tamsiausius akinius.

Kalbama, kad puikiai sugebėdavote bendrauti su karine vadovybe ir taip apsaugojote nuo galimų didelių bėdų?

Trejus metus buvau tarnavęs kariniame jūrų laivyne ir turėjau patirtį bendrauti su kariškiais, nebijodavau su jais ginčytis, kritikuoti, atvykti į jų štabą. Kai situacija įkaisdavo, kviesdavau juos į susitikimus. Kariškius domino įvairūs klausimai - ar jiems paliks butus, ar jie gaus pensijas. Pasirodė, kad toli gražu ne visi norėjo kariauti, ne visi troško kraujo praliejimo. Kai kuriems taip pat jau buvo pabodusi tuometinė netvarka ir neūkiškumas, gyvenimas lyg beprotnamyje, kada matai, kad naktis, bet turi sakyti, jog šviečia skaisti saulė, nes to reikalauja partijos politika.

Vyriausi Klaipėdoje karo vadai - pulkininkai Vitalijus Jegorovas su Ivanu Černychu - į klausimą, ar puls miestiečius, labai aiškiai atsakydavo: "Jei bus toks įsakymas, mes jį vykdysime!" Tačiau buvo ir kitokių kariškių. Tikrų šviesulių. Pavyzdžiui, štabo viršininkas pulkininkas Viktoras Kerskis, kilęs iš senosios garbingos rusų karininkų giminės. Jis sakydavo tiesiai šviesiai: "Aš prieš civilius žmones nekariausiu!"

Palaikyti kontaktus nebuvo taip lengva, nes tiesiai važiuoti pas sovietinius karo vadus negalėjau. Turėdavau prieš tai mieste apsukti kelis ratus, kad nepastebėtų ultra patriotai ir neapkaltintų, jog važiuoju "parduoti Lietuvos". Patriotais save vadinantys miestiečiai taip ir nesuprato, kad dariau viską, jog tik būtų išvengta nereikalingo kraujo praliejimo, kad mūsų revoliucija būtų dainuojanti, taiki, be kraujo, kad okupantus išprašyti privalome taikiu būdu.

Kartą vienas toks vyrukas prie Sąjūdžio būstinės priėjo su priekaištais: "Niekad tau nedovanosiu, kad nė vienas nežuvo, kur dabar gėles dėsim, kur kariai žygiuos?" Jam norėjau duoti į snukį, bet šalia stovėjęs Algirdas Grublys sulaikė. Spėjau tik jo paklausti, tai ko pats dėl tokio švento dalyko nepasiaukojai? Galėjai viešai pasidaryti charakiri, o ne slėptis už kitų nugarų. Taigi, buvo ir tokių "didvyrių" liežuviais pliaukšti ir už nieką neatsakyti.

Gaudavote pylos tiek nuo kitakalbių, tiek nuo saviškių?

Nė vienam nieko blogo nedariau. Žinoma, rusai mane kaltino viso pasaulio nuodėmėmis, ir aš juos suprantu. Juk kartu su bendražygiais grioviau jų pasaulį, jų tvarką, kėsinausi ir verčiau jų simbolius, reikalavau mokytis kalbėti lietuviškai, gerbti mūsų papročius, tradicijas. Suprantama, kad pagal jų mentalitetą ir mąstymo logiką labai tobulai atitikau fašisto sąvoką. Taip jie mane ir vadino, taip rašė ant savo plakatų mitinguose ir piketuose.

Tačiau kur kas skaudžiau kando lietuviai, kurių dūriai buvo labiau rafinuoti, labiau žeminantys, žeidžiantys ne tik mane, bet ir man artimus žmones. Jiems aš buvau ir "komunistas", ir "raudonoji utėlė", ir "kėgėbistas".

Prieš rinkimus pasirodydavo ir tokio turinio skrajutės: "Čepai, kada nustosi tvirkinti studentes?", "Kada atiduosi pinigus?", "Kada nustosi vogti?", į namus siųsdavo nepadoraus turinio laiškus, karikatūras.

Kai vieną tokių plakatų platintoją sulaikė, paaiškėjo, kad tai - sąjūdininkas, kuris visada su manimi elgdavosi mandagiai ir pagarbiai, net į draugus paišėsi. Sunkiausia yra, kai savi lyg ir palaiko, bet už nugaros mezga intrigas, kitaip kenkia. Bet jie tikrai nebuvo savi. Deja, tai suvokiau žymiai vėliau.

Kokie didžiausi darbai buvo nuveikti Jūsų kadencijos metu?

Įsteigėme Klaipėdos universitetą, nors dalis žmonių tam labai priešinosi. Vieniems užteko konservatorijos, kiti bijojo Laisvųjų menų kolegijos (LCC tarptautinis universitetas), nes "priešai" ateina, ne to tikėjimo žmonės.

Reikėjo užbaigti Jūrininkų ligoninę, Delfinariumą, Kalvystės muziejų, o tam buvo būtina surinkti lėšų. Pavyko nuo Vilniaus biurokratų ir Klaipėdos Sąjūdžio likučių apginti Girulių girią. Dabar ten stovėtų naftos cisternos. Labai padėjo su tuometiniais įmonių vadovais bendrauti puikiai sugebėjęs Valentinas Greičiūnas, dabar jau amžinatilsis Rimantas Ulevičius, Rimas Jovaiša, Vytautas Lygnugaris, kiti aukštesnes ar žemesnes pareigas ėję asmenys.

Tarp deputatų visada bendrą kalbą rasdavau su Audriumi Pauža, Aleksandru Žaliu, Rimantu Taraškevičiumi, Jonu Sąlyga, Ciriliu Norkumi, savo pavaduotoja Nijole Požarskiene ir kitais racionaliai mąstančiais, kritiškais, bet nepiktais kolegomis.

Aišku, svarbiausia buvo kasdienybė - per visus sunkius penkerius metus pavyko užtikrinti visų miesto padalinių veiklą, žmonės nei sušalo, nei badavo, vaikai ėjo į mokyklą, jaunimas tuokėsi, gimdė vaikus. Miestas buvo sudėtingas, daugiatautis, daugiabriaunis, pritvinkęs priešiškos Lietuvos nepriklausomybei energijos. Bet pavyko išlaviruoti, išsaugoti žmones. Manau, kad tai tikrai yra nemažai.

Jeigu turėtumėte tokią galimybę, ar ką nors keistumėte savo gyvenime?

Keisčiau. Atgimimo laikais būčiau nepasidavęs įkalbinėjimas likti Klaipėdoje, o ėjęs į Seimą. Dabar būčiau signataras, gaučiau rentą ir nesukčiau sau galvos dėl kiekvieno cento. Keisčiau gyvenimo ritmą, nekreipčiau dėmesio į neesminius dalykus, daugiau dėmesio skirčiau artimiesiems, po universiteto atsidėčiau literatūriniam darbui... Perrašyčiau ne vieną savo gyvenimo knygos dalį. Kurias konkrečiai - nesakysiu.

Valstybinės pensijos negaunate, tad gal esate apkarstytas ordinais ir medaliais?

Kad ne! Nesu labai mylimas ir gausiai apdovanojamas, nenusipelnęs net Sausio 13-osios medalio. Prie buvusių Savivaldybės administracijos vadovų, kurių portretai iškabinti Savivaldybėje, mano fotografijos taip pat nesurasite. Pamiršo dar gyvą. Kai eidamas pro tą portretų galeriją paklausiau buvusio mero, kodėl manęs čia nėra, pašmaikštavo: "Tau ką, garbės dar maža?" Man, sakau, užtenka, o štai jums - tikrai mažoka, patys save pasikabinot, o pirmąjį miesto vadovą ignoruojat?" Tokie tad ir yra mano apdovanojimai.

Kodėl aktyvūs piliečiai ilgainiui pasitraukia iš visuomeninės veiklos ir pasiduoda išoriniam spaudimui?

Todėl, kad dažniausiai visuomeniškumas pavirsta į karą. Pavyzdžiui, kažkada buvusio "Vaivos" kino teatro vietoje buvo suplanuoti keli gražūs pastatai su parduotuvėmis, parku ir kavinėmis. Kai kam tai nepatiko. Sukėlė isteriją, patampė po teismus. Viso to rezultatas - dar viena "Maxima". Arba nuolatinis triukšmas dėl pjaunamų senų medžių. Medis, kaip ir žmogus, auga ir sensta. Tačiau kai kam norisi, kad jie stovėtų tol, kol patys nugrius po audrų. Todėl paminklas Donelaičiui ir atrodo lyg Ivanui Susaninui. Gaila, bet jau kuris laikas vėl įsigalėjo plačiagerklių "visų reikalų specialistų" laikai. Deja, neatsiranda jėgos jų per kraštus virstančiai energijai sutramdyti. Kultūringi žmonės nenori veltis į nemalonias situacijas, nenori, kad jų vardai būtų tampomi po piketus, nenori būti terorizuojami. Daugelis aktyvių ir protingų žmonių verčiau renkasi ramų krantą nei audringą jūrą. Mes, ko gero, buvome paskutinė karta, pasirinkusi audrą.

Kuo šiandien gali didžiuotis pirmasis Atgimimo laikotarpio Klaipėdos vadovas?

Man svarbiausia, kad tada visi vaikai grįžo pas savo motinas, nė vienas kraujo lašas nebuvo pralietas, kraštas ir miestas išsilaikė. Nors man sovietų karo vadai ir "jedinstvininkai" tiesiai šviesiai sakydavo: "Nebus čia jokios Lietuvos. Net nesvajokite. Klaipėda niekada nepriklausė Lietuvai. Čia bus Kaliningrado kraštas."

Pašvilpkite!

Kovojome už nepriklausomybę, tačiau labai neilgai pabuvome laisvi ir nepriklausomi?

Tada įsivaizdavome, kad tapsime laisvi. Iš esmės taip ir įvyko. Tačiau ilgainiui daugelį nepriklausomai valstybei gyvybiškų funkcijų atidavėme kitai sąjungai. Gaila, kad taip atsitiko, kad neparodėme stuburo, kad leidome save vynioti kaip šiltą vilną. Kaltės už tai niekas neprisiims, nes tie minkštakūniai politikai taip įklimpę į kosmopolitizmo pelkę, kad tautos reikalai jiems yra visiškai svetimi ir neįdomūs. Jie ir toliau murkdys mus tame liūne, kol nepriburbuliuosime, o jie bus ten patogiai įsitaisę, viskuo patenkinti ir dar aiškins per TV ir radiją, kaip mums yra gera gyventi. Lygiai taip, kaip dar prieš ketvirtį amžiaus darė komunistai.

Tokia yra kosmopolitizmo esmė ir, vargu, ar ją galima pakeisti. Pakeisti galime tik mūsų tautai atstovaujančius asmenis. Bet ar kasdien kvailinama, bėdų prislėgta tauta pajėgi tai padaryti?

Kai buvę Sąjūdžio laikų aktyvistai susitinkame ir pabendraujame, nė vienas nėra patenkintas tuo, kas šiuo metu vyksta. Tačiau aš visuomet atsakau, kažką padarėme ne taip, kad mūsų tam tikru metu rinkėjai nepalaikė ir nebeišrinko į valdžią, kad užleidome vietą atsitiktiniams žmonėms, kuriems Lietuvos nepriklausomybė - paprasčiausia prekė, kurią galima brangiau ar pigiau parduoti. Parduodame pigiai!

Kaip šiandien reikėtų visuomenei pristatyti Vytautą Čepą?

Šiuo metu esu miesto Savivaldybės tarybos narys, atsakingas už švietimo, kultūros ir sporto reikalus, Etikos komisijos narys. Vadovauju gatvėvardžių ir visokių kitokių vardų suteikimo komisijai. Dar priklausau kelioms komisijoms, esu kelių Savivaldybės įmonių stebėtojų tarybos narys.

Mane galima pristatyti ir kaip rašytoją. Parašiau šešias knygas, esu Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Šiandien gyvenu iš pensijos. Rašinėju straipsnius. Esu išmestas iš keturių partijų. Nors sulaukiau ne vieno pasiūlymo kandidatuoti į Seimą, tačiau kai pagalvoju, kad vėl tektų gyventi Seimo bendrabutyje, vienišam ryte ir vakare kimšti pieniškas dešreles, noras kandidatuoti aprimsta. O jei rimtai - tegul ten dirba jaunimas, kuriam šitoje valstybėje dar teks ilgai vargti.

Ką norėtum palinkėti skaitytojams?

Galėčiau palinkėti ką nors didingo ir grandioziško, bet artėja Seimo rinkimai, tad gilių ir prasmingų palinkėjimų bus į valias. Dėl to mano linkėjimas labai paprastas - nekreipkite dėmesio į smulkmenas ir gyvenimas taps nuostabus! Garantuoju.