Pastarąjį teiginį geriausiai iliustruoja faktas, kad drąsiausiai šeimos savo pagausėjimą planavo 2007-2008 metais, kai buvo didesnės motinystės išmokos ir kitos socialinės garantijos. Jas apkarpius, gimstamumas ėmė mažėti. Jis neatsigavo ir po truputį pradėjus grąžinti socialines garantijas, padidinus neapmokestinamąjį pajamų dydį už kiekvieną vaiką ir t.t. Nes niekas negali žinoti, ar tai nėra laikina.
Tiesa, demografai pripažįsta, kad ne vien didesnės išmokos lemia didesnį gimstamumą. Kas iš to, kad dvejus metus bus gaunamos didelės motinystės išmokos, jei po to laukia krūva problemų? Daugelis šeimų susiduria su problemomis įtaisyti atžalą į darželį. Kai vaikas pradeda eiti į mokyklą, nemažai šeimų vėl kyla rimtų sunkumų. Vien vaiką paruošti rugsėjo 1-ajai kokių išlaidų reikia. O jei dar nori jį ugdyti papildomai - daugeliui tėvų tai nėra prieinama. O valstybė prie to beveik neprisideda.
Psichologas prof. Gediminas Navaitis įsitikinęs, kad didžiausia visų vyriausybių daroma klaida - nepereinama nuo rinkos ekonomikos prie laimės ekonomikos.
„Rinkos ekonomikos pagrindinis rodiklis yra BVP, Laimės ekonomikos - BNL (bendros ekonominės laimės) indeksas. Tačiau būtina akcentuoti, kad kalbama ne šiaip apie laimę, o apie ekonomiką. Laimės ekonomikos šalininkai yra teoriškai įrodę: ne tas, kuris yra turtingas, yra laimingas, o tas, kuris yra laimingas, sugeba daugiau uždirbti ir tapti turtingu. Laimingų žmonių visuomenė yra sėkmingesnė. Tokia teorija Vyriausybei turėtų nurodyti, į ką reikia investuoti. Šiandien yra daugybė šeimos formų. Tačiau tyrimai nevienareikšmiškai rodo, kad žmonės, gyvenantys santuokoje, yra laimingesni nei tie, kurie pasirinko kitus bendro gyvenimo būdus. Todėl kyla klausimas, kodėl valstybė remia ir net skatina mažiau sėkmingus šeimos variantus. Turime siekti ne tik kiekybės, bet ir (nepabijokime to žodžio) kokybės. Turime siekti, kad vaikai būtų tinkamai išauklėti ir išsilavinę. Todėl turime ryžtis tam tikroms diskriminacinėms priemonėms. Pavyzdžiui, suteikti privilegiją trečiam šeimoje gimusiam vaikui teisę į nemokamą aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Nes šiandien yra ne viena inteligentiška šeima, kuri nenori trečio vaiko, nes jo nesugebės išmokslinti“, - dėstė profesorius.
- Vyriausybė kreipėsi į visuomenę, klausdama, kaip ji pati spręstų demografijos problemas. Ką jai pasiūlytumėte? - „Vakaro žinios“ paklausė laikinosios „Nacionalinio mamų sambūrio“ vadovės Rasos ŽEMAITĖS.
- Visų pirma aš nepritariu politikų siekiams vien didinti motinystės išmokas ar „vaiko pinigus“. Tai vertinu kaip primityvų norą „nusipirkti“ kuo daugiau vaikų. Kitaip tariant, Vyriausybė sumoka ir tikisi už tai gauti daugiau vaikų. Tada iškart automatiškai kyla klausimas, kokioje socialinėje terpėje tų vaikų norima. Jei nesvarbu, kokioje šeimoje jie gimsta, tai užtenka drastiškai padidinti vienkartines išmokas vos gimus vaikui, drastiškai pakelti „vaiko pinigus“ visiems iš eilės - dirbi tu ar nedirbi. Tada gimstamumas iškart greitai pašoks. Tačiau ką su tuo daryti? Gimstamumo padidinimas dar nereiškia, kad Vyriausybė bus linkusi „pirkti“ ir vaikų auginimą. Kryptingos šeimos politikos, nukreiptos į visą laikotarpį, kol vaikas sulauks pilnametystės, nėra.
- Ar prie gimstamumo mažėjimo neprisideda politikos tęstinumo nebuvimas? Viena valdžia padidina motinystės išmokas, „vaiko pinigus“, ateina kita - viską nukarpo.
- Na, tuo laiku, kai socialinės apsaugos ir darbo ministre dirbo Vilija Blinkevičiūtė, buvo ilginamos motinystės atostogos ir didinamos išmokos, nes buvo galvojama, kad viskas ir toliau augs bei klestės, kad motinystės išmokų didinimas bus tik pirmas žingsnis. Buvo visuotinai žadama, kad bus investuojama į vaikų palydėjimą į pilnametystę: statysime darželius, didinsime mokinių krepšelį, kiekvienam vaikui bus prieinami būreliai. Buvo žadamas šviesus rytojus, tačiau viską pribaigė krizė. Deja, ir jai pasibaigus krizė visiems nesibaigė - „vaiko pinigai“ sugrąžinti tik šiemet. Ir tik mainais į mokesčių lengvatas, kurių neteko dirbančios šeimos. Kitaip tariant, krizė vaikus auginančioms šeimos tęsiasi, o tai yra labai netoliaregiška. Deja, į vaikus žiūrima kaip į nuostolį, o ne kaip į „investiciją“. Nedirbama visomis kryptimis, kad šeimos jaustųsi saugiai, stabiliai. Juk tik taip besijausdamos šeimos gali ryžtis ir gimdyti, ir auginti vaikus čia. Juk svarbu ne tik paskatinti gimdyti, bet ir paskatinti vaikus auginti čia. Reikia leisti uždirbti ir auginti potencialius mokesčių mokėtojus. Tačiau to nėra.
- Prasidėjus krizei, „diržų veržimo“ politika buvo taikyta ir vaikus auginančioms šeimoms. Ar tai nebuvo klaida? Gal reikėtų pasirašyti platų politinį susitarimą, kuriuo visos partijos įsipareigotų negriauti šeimos politikos net ir krizės atveju, kaip kad įsipareigota dėl gynybos finansavimo?
- Iš esmės mes turėjome vieną bandymą viską sutvarkyti, kai Seime buvo pasirašytas susitarimas dėl šeimos koncepcijos. Dabartinė diskusija dėl demografinės politikos lyg ir yra ženklas, kad politikai bando susitarti dėl būsimos strategijos. Tačiau šeimos politikos klausimais tokios politikos, kokia buvo dėl gynybos, nėra. Kodėl? Nes, mano manymu, potencialūs gimdytojai ir dirbantieji, galintys išspręsti demografines problemas, nėra tokie patrauklūs politikams. Jie pasyviai balsuoja, o po rinkimų per pasyviai reikalauja, kad būtų pildomi prieš rinkimus duoti pažadai. Iš dalies mes dėl to patys kalti. Mes nestreikuojame, neišreiškiame jokių protesto akcijų, išskyrus vienu būdu - emigruodami. Demonstruojame politinę valią lagaminais, tačiau politikams tai nėra įdomu. Jiems svarbiau suteikti dvigubą pilietybę ir įteisinti internetinį balsavimą, kad emigrantai galėtų balsuoti už juos. O į vaikus, augančius Lietuvoje, žiūrima kaip į problemą. Jų nėra - nėra ir galvos skausmo dėl išmokų, dėl darželių, „vaiko pinigų“. Apie ateitį negalvojama, galvojama apie tai, kaip sutaupyti pinigus dabar.
- Oponentai suskubo pasišaipyti iš Vyriausybės, kuri patarimų prašo visuomenės. Esą „profesionalų Vyriausybe“ save vadinantis ministrų kabinetas turi viską išmanyti pats. Tačiau galbūt diskusija su visuomene kaip tik ir yra profesionalumo požymis? Nes kas geriau, jei ne patys žmonės, žino, kodėl jie negimdo, kodėl emigruoja?
- Manau, kad diskusijos yra kaip tik labai stiprus bei drąsus žingsnis. Nes anksčiau visos diskusijos būdavo tik imitacinės. Su visuomene reikia dar daugiau tartis. Tik reikia, kad diskusijos tuo nesibaigtų, kad ir sprendimai gimtų iš diskusijų.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą