Birželio 26-ąją, prezidento A.Brazausko netekties (2010 m.) dieną, ištikimieji bendražygiai vėl susitiks prie jo kapo Antakalnio kapinėse. Vilniuje gyvenantis brolis nežino, ar sveikata leis jam prisijungti prie gerai pažįstamų žmonių grupelės. Šią savaitę nuvežęs žmoną į ligoninę, erdviame bute liko vienas. Vieno sūnaus neteko prieš šešerius metus, kitas jau šešiolika metų dirba tolimųjų reisų vairuotoju Amerikoje; su anūkais, kurie gyvena irgi ne Lietuvoje, matosi gana retai, - tipiška lietuvio, kurio šeimos neaplenkė emigracija, dalia. Pagal išsilavinimą statybos inžinierius (baigęs Kauno politechnikos institutą, kaip ir garsusis brolis) Gerardas Brazauskas didumą iš 59 darbo metų praleido eidamas didesnio ar mažesnio vadovo pareigas Vilniaus gelžbetonio konstrukcijų gamykloje, Respublikiniame statybos organizacijų susivienijime, prieš pensiją 11 metų (negirdėtas daiktas - iki 80-ies) buvo gelžbetoninius pabėgius gaminančios bendros su užsieniu firmos „Swetrak“ direktorius, tad šiandien, galima sakyti, dar yra nepatyręs pensininkas.
- Staiga nepasijutot vienišas?
- Metus dar buvau konsultantas, dar susitikdavau su bendradarbiais, ir tik nuo praėjusių metų gruodžio patyriau, kaip visą gyvenimą dirbusiam yra sunku be darbo. O dėl vienatvės - senėjimą gali vadinti vienišėjimu, vieni draugai nutolsta, kitus kamuoja ligos, treti miršta - tai yra neišvengiama ir nereikia iš to daryti tragedijos. Dirbau, atrodo, nebuvau keikiamas, gyvenime sutikau daugiau gerų žmonių negu blogų, - daugiau gerų yra aplink. Gyvenime sutikau vieną ar du, su kuriais negalėčiau dirbt.
- Tenka susidurti su neigiamu brolio, t.y. prezidento, veiklos vertinimu?
- Žmonėse ar žiniasklaidoje? Būdamas tarp žmonių nesusiduriu, o spaudoj, internete užmetimų būna. Susidaro įspūdis, kad norima jį užmiršti, tendencingai pakreipti istorinius faktus. Algirdas visada buvo už Lietuvą. Jis buvo Nepriklausomybės šalininkas, tik galbūt jo metodai buvo kitokie. Jo politinės karjeros viršūne laikau 1989 metų partijos atskyrimą nuo TSKP. Dalyvavau tame partijos suvažiavime, vykusiame Operos ir baleto teatre, mačiau, kaip jis nuo scenos bėgiojo kalbėt su M.Gorbačiovu... Pasiryžti reikėjo didelės drąsos, nes nuvažiavus į Maskvą galėjo į Lubiankos požemius papult, galėjo areštuot jį ir kitus su juo vykusius Lietuvos pasiuntinius.
- Kuo buvot judu panašūs?
- Sudėjimu, iš figūros, gal iš balso šiek tiek...
- Gal valdingumu?
- Gal ne. Abu mėgome sportą, buvome instituto lengvosios atletikos rinktinėje. Aš visą gyvenimą sportavau, dar pernai vaikščiojau į sporto salę. Kažkada mažuoju pirščiuku pakeldavau dvipūdę (32 kg - red. past.) - dailininkas Albertas Belevičius tai yra pavaizdavęs medalyje, kurį kažkada gavau dovanų. Dabar jau nebepakeliu. Neseniai buvau Kaune, pravažiavau Ąžuolų kalną, kur mudu su broliu 1952-1957 metais studijuodami gyvenome pas skulptoriaus Juozo Zikaro našlę, vieno aukšto namas tebestovi ant šlaito, kaip dabar matau: penki kambariai, pusrūsyje skulptoriaus dirbtuvė, joje - eskizai, medaliai, litų, kuriuos jis kūrė, pavyzdžiai. Patriotinio auklėjimo pradžiamokslis.
- Kuris kuriam tuomet vadovavote?
- Žinoma, Algirdas. Kartą po treniruotės palikau šlapius drabužius ir atsiguliau, o jis parėjęs paėmė ir išmetė juos pro langą...
- Vyresniojo teise?
- Jis buvo apsigimęs lyderis ir klasėje, ir institute, ir lengvosios atletikos komandoje. Lyderis jis buvo ir šeimoje; kaip jis savo šeimą kūrė, cementavo ryšius tarp dukrų šeimų, anūkų, proanūkių ir pan.
- O jūs necementavot?
- Aš irgi stengiausi, bet man ne tiek pavyko kiek Algiui. Jo iniciatyva radosi sekmadieniniai jo šeimos pietūs, susitikimai pas mūsų tėvą Kaišiadoryse...
- Ten nuo 2011-ųjų veikia Brazauskų namai-muziejus. Jei neklystu, tą namuką 1960 metais pagal Algirdo projektą judu su tėvuku ir pasistatėte. Vienais metais sodas lūžte lūžo nuo vaisių...
- Pernai jų irgi buvo labai daug... O Kaišiadorių gimnazijoje, pavadintoje Algirdo vardu, teko būti? Iškart įėję į mokyklą, matytume puikų jo bareljefą, kuris yra kur kas geresnis negu Vilniaus B.Radvilaitės gatvėje iškabintas, nekalbant jau apie paminklą Antakalnio kapinėse. Kai darė tą paminklą, mane surado, sako, važiuojam to paminklo pažiūrėt. Nuvažiavom, modelis iš plastilino ar kitokios medžiagos buvo labai simpatiškas, o kai jį apvilko metalu, baisu žiūrėti. Skulptoriui priekaištavau, ką jis padaręs, juk kai žiūrėjau, buvo visai kitoks vaizdas. Nerūdijantis plienas išvis netinka paminklui, blizga, įeini į kapines ir matai: kaip prožektorius šviečia ant kalno. Išėjo labai prastai, neduok Dieve. Tokių gražių paminklų yra Antakalnio kapinėse, šiuolaikinių. Šalia brolio vietos palikta ir kitiems prezidentams (visi esame mirtingi), tai ką, ir jiems tokius baisius statys?
- Ar jūs užgyvenote daugiau, negu jūsų tėvai užgyveno?
- Aš daugiau užgyvenau: turiu 100 kvadratų butą, gerą, turiu sodybą, gretimai su Algirdu, tarp kitko, už Švenčionių, garažą, automobilį, turiu, na, truputį pinigų, - ko daugiau reikia. Kam tie milijonai? Į kapą nepasiimsi, na, vaikams gal atiduosi, gerai, jei taupūs, o jei ne, prauliavos... Ką aš čia daugiau turiu - truputį miško iš tėvų, Algis ir aš, iš tėvų žemės Kėdainių rajone atsikėlę; jis užsodino ąžuolyno du hektarus, gražiai žaliavo. Seniai bebuvau, nors nuo manęs iki Algirdo sodybos, kuri dabar dukrai Audronei Usonienei priklauso, penki kilometrai miško keliuku. Tarp kitko, pats pirkdamas sodybą, ją ir užrodžiau broliui, labai gražiai paremontavo, pats dirbo daug...
- Turtas ne kažin koks...
- Iš kur pas jį turtai? Sodyba - turtai? Automobilis - turtai? Prieš pirkdamas manęs dar patarimo klausė, kokią mašiną pirkti, nes BMW ar mersedesas, sakė, jam per brangu. Sakiau, pirk tojotą, džiaugėsi paskui, sakė, oi, kokia gera mašina. Ką jis dar turėjo? Nidoj kambarį... Vilą prie Margio ežero? Nebuvau, nemačiau, žinau, kad Kristina ten gyvena...
- Kodėl jūsų nepatraukė į politiką?
- Nekilo tokia mintis niekada, užteko Algirdo. Politikos sritis man nebuvo patraukli, bet ką darysi, ji būtina, valstybės be politikos ir politikų be politinių institucijų nebūna. Mano hobis kitas - istorija. Pirmiausia, žinoma, Lietuvos istorija ir neatsakyti, gal net neatsakomi klausimai, pavyzdžiui, kaip XVIII amžiuje Lenkijos-Lietuvos valstybė turėjo žlugti ir kaip tarsi iš nieko atgimė Lietuva 1918 metais, sužlugdžiusi lenkų lūkesčius atgaivinti iki Abiejų Tautų Respublikos padalijimo buvusį provincinį jos statusą... Na, šiuo metu skaitau antrą knygą apie Suomijos ir TSRS karą, įveikiau ir R.Vanagaitės „Savi“...
- Ir ką manote apie šios turinį?
- Nesupratau, kam ji parašė tą knygą. Genocidas - baisus dalykas. Tarp Žiežmarių ir Kaišiadorių yra vieta, kur buvo sušaudyti žydai, tėvas pasakojo savo akimis matęs, kaip po to žemė sunkėsi krauju ir kilnojosi... Niekas dėl to žiaurumo nesiginčija, bet kai perskaičiau knygą, pasipiktinau: ką jinai rašinėja? Ten yra kaltinimas ne tik valstybei, bet ir visai tautai. Mes visi šaudėm žydus ir plėšėm jų turtą? Ir už tai turime atsiprašyti? Kodėl aš turiu pripažinti, kad šaudžiau, kai nei aš, nei mano tėvas ar senelis to nedarė? O mūsų mama, dirbusi pas Kaišiadorių notarą po karo, padėjo kiek galėdama žydams ar jų giminėms susigrąžinti turtą ir už tai buvo labai gerbiama. Kita vertus, Algirdas, būdamas Izraelyje, juk atsiprašė. Jis man pasakojo: „Prieina žydas, lietuviškai dar šneka, neturėjau ką sakyt, paėmiau ir pabučiavau seną žmogų...“ Jis gi atsiprašė už tautą. Tai kas yra tos knygos adresatas? Simonas Vyzentalis?
- Argi atsiprašydamas prezidentas nepripažino, kad tauta yra kalta?
- Va šito aš nežinau, negaliu atsakyt. Jis galėjo atsiprašyt už tuos, kurie dalyvavo žudynėse. Kiek dalyvavo? Tūkstantis? Gal net tiek nedalyvavo tuose šaudymuose. Gaila, žinoma, kad tokių atsirado.
- Nemanot, kad kilus sumaiščiai vėl rastųsi tokių, kurie eitų prieš lietuvį, rusą, žydą, pagaliau nesvarbu, prieš ką?
- Turėtų būti perversmas, diktatūra ateit... Lietuva - ne tokia šalis, kur galėtų fašistinė ideologija, kaip prieškariu Vokietijoje, prigyt.
- Kodėl taip manote? Juk šiandien skanduojančius „Lietuvą - lietuviams“ kai kas jau pavadina fašistais.
- Visuomenė taip negalvoja.
- Manot, visuomenė galvoja: „Lietuva - ne lietuviams“?
- Lietuviai, žinoma, turi dominuot, kad ir lietuvių kalba, ir jos kultūra išliktų. Toks turėtų būti ir pirmutinis valstybės uždavinys. Kai M.Gedvilas buvo švietimo ministras, žinot, ką atsakė Centro komitete, išgirdęs pasiūlymą „perejti na jazyk velikogo Lenina“ („pereiti į didžiojo Lenino kalbą“)? „A začem Lenina, možet srazu na jazyk Marksa?“ („Kodėl Lenino, gal išsyk į Markso kalbą?“ - rus.)
- Na, nors pereinama ne į vokiečių, o į anglų kalbą, akivaizdu, sava kalba nesaugoma...
- Bloga linkme einama. Nyksta Lietuva. Visų pirma, atkūrus Nepriklausomybę, Lietuva neteko daugiau žmonių negu per karą, pokarį ir genocidą kartu sudėjus. Ir Algirdas sakydavo, kad valstybė blogai valdoma yra. Vien ką reiškia toks Seimo daugumos keitimasis: ateina Valinskas su savo partija, ateina Uspaskichas, ateina žemdirbiai su savo partija... Kaip galima tikėtis gerų rezultatų, kai žmonės balsuoja už bet ką (tiksliau, prieš esamą valdžią)? Tai būtų tas pats, kaip tikėti, kad Alkoholio kontrolės įstatymas gali atstatyti Lietuvą. Seime nuolat svarstoma, Skardžius nuomojo žemę ar nenuomojo, Bastys draugavo su rusais ar nedraugavo, kas ką pasakė, kaip reagavo... Pamirštami svarbūs kriterijai. Juk pagrindinis vertinimo kriterijus turi būti vienas: ar jis dirba Lietuvai, ar tik grobia iš biudžeto kažkokiais būdais.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą