Mums, kontinento gyventojams, atrodo, kad pavasario potvyniai Rusnėje - neišvengiamybė, stichinė nelaimė ar Dievo rykštė. Patys saliečiai sako: "Žvejyba - sena kaip žmonija, potvyniai - įprasta mūsų gyvenimo dalis, toks pat rojus, kaip vandens paukščiams - nendrių ir švendrių priedanga."
Jie ramiai brenda srūvančiu vandeniu į savo dangaus spalvos sodybas lyg per žolę, atspindinčią žmogaus veidą... Pagrindinio šio pasakojimo herojaus ichtiologo Henriko Beresnevičiaus lydimi, aplankėme keletą potvynio apsemtų sodybų gyventojų ir užmetėme akį į sidabru žėrinčius žvejų tinklus.
Pašaukimas
"Baigęs vidurinę Kėdainiuose, įstojau į Veterinarijos akademiją, ir trečiame kurse, 1960 metais, prasidėjo kalbos, jog šalyje nėra žuvininkystės specialistų. Per vasarą ekspromtu išlaikęs egzaminus, perėjau į Kaliningrado žuvies ūkio pramonės institutą", - pasakojo Henrikas, 1966 metais atėjęs dirbti į Rusnę pramoninės žvejybos vyriausiuoju inžinieriumi - ichtiologu. Lietuvoje, be Rusnės, Kuršių marių baseine buvo dar trys žvejybos ūkiai: Kintų, Drevernos ir Neringos.
Tuomet Rusnei priklausė vandenys nuo Ventės rago iki Skirvytės žiočių ir Nemunas; dirbo apie 50 žvejų. Atvažiavęs jaunas inžinierius rado dores ir listerbotus mediniais korpusais, kuriuos 1969 metais pakeitė metalinių korpusų motobotai. Jų buvę apie trylika, ir tai buvusi transporto priemonė į žvejybos vietą ir į triumą supilti žuvį bei atvežti į priėmimo punktą, nes traukiamaisiais tinklais žvejojama iš medinių valčių.
Henrikui Rusnėje nuo pat įsikūrimo buvo ką veikti. Kai trylikametis pamatė filmą "Tarzanas", nusižiūrėjęs į jį, pats išmoko plaukti krauliu. Paprašė valčių meistrų, kad padarytų jam vandens slides, ir nors išėjo gremėzdai, tempiamas motorinės valties, pabandė skrieti Atmata. Žmonės stebėjosi, kaip jam pavyksta išsilaikyt ant vandens su tokiais gremėzdais. Juokiasi, kad išsivystė "gracius muskulus". Vėliau pasidarė slides su kyliuku, ir skriedavo 130 km per valandą greičiu, o tada jau eilė vaikų laukė, kol dėdė Henrikas juos paskraidins.
Potvynio pikas
 |
| "Žvejo duona visuomet buvo sunki, jie turtuoliais niekada nėr buvę: nei Rusnės, nei Nemuno, nei Karklės žvejai. Iš uždarbio už žuvį per mano vadovavimo metus Rusnėje tik vienas žmogus įstengė pasistatyti namą, bet jo žmona labai judri ir versli buvo..." - pasakojo Henrikas |
Buvome prisipirkę ir to maisto, nes tokiu laiku niekas nebekilnoja, negi tu važiuosi dėl kažkokios vištos kulšelės į Šilutę. Ne tiek daug mes ir suvalgom... Šiaip gausybės produktų ir nekaupėm, nes Rusnėje yra parduotuvė. Bet buvo pora dienų, kai iš sodybos negalėjome išvažiuoti. Skambino bičiuliai, draugai: gal ko atvežti? - pasakojo moteris.
- Mes, aišku, daug ką buvome ir prisitvirtinę: laivus, prieplaukas, rakandus ant viršaus kėlėm, - vis tiek srovė pagauna, išjudina, išneša. Mūsų tvora sulaikė daug ledų. O potvynio pikas buvo kovo 26-ąją dieną; apie 15 valandą jau užtvinome, o paskui, žiūrim, - antra banga pareina. Geras vaizdelis: sėdime ant terasos, pasidėję krėslus, juos patraukiam po truputį, dar truputį. Kai persikėlėme į kambarį, vanduo ten tik mažumėlę plūstelėjo. Bet labai nedaug. Šunys vaikščiojo laisvai, juokas ėmė iš katės, kuri, nuėjusi atlikti savo reikalų, nerado kuo užkapstyt... O vaikai tai murkdėsi po vandenį, plovė savo mašinytes.
Drėgna, tai drėgna, bet mes pasirinkome tokį gyvenimą. Kad būtume nežinoję... Šitą sodybą pirkome 2002 metais, kai buvo nuostabus didysis potvynis; mes matėme, kas čia vyksta. Bet buvo gražu beprotiškai! Mes su vyru ir vaikais esame Rusnės patriotai. Jeigu jau čia atvažiuoji, - išvažiuoti labai sunku, - pasakojo Daiva. - Upė yra gyva, sakė, nenuspėjama. Sėdu į valtelę, ir galiu atsidurt bet kurioje pasaulio vietoje: upė - į jūrą, jūra - į vandenyną. Tas toks gyvas tekėjimas..."
Pasibaigus potvyniui, teks vasarinius namelius tvarkyti, perdažyti grindis, lovų kojas ir supelijusias užuolaidas pakeisti. Upės išgraužtą pylimo žvyrkelį supilti, kompostas braškėms nuplautas... Bet tai smulkmena, anot pokalbininkės.
|
| Rusnėje toks vaizdas įprastas: laivas - antrasis čionyščio gyventojo namas. |
Apie šaktarpį
Kaimo turizmo sodybos šeiminininkė Daiva Plikšnienė nerimavo tik dėl to, kad žmonėms šį šeštadienį bus sunku į šaktarpį Rusnėje atvažiuoti.
"Ar aš pati per šį potvynį esu kur plaukusi valtimi su reikalais? Kovo 27-ąją buvo Tarptautinė teatro diena, o aš vadovauju mėgėjų teatriukui, tai buvau įsipareigojusi pabūti su savo kolektyvu. Jie pas mus atplaukė keturrate valtimi, užsikūrėme pirtelę: ji skendėjo vandeny, kubilas - vandeny, ir dar mes vandeny", - juokėsi Daiva.
Po didžiojo tvano bandžiusi į Rusnę visureigiu išvažiuoti, matė neturinčią kur dingti stirną. Rusniškiai kasmet gelbsti savo valtimis stirnas ir kiškius. "Šaktarpio šventimą sugalvojome prieš aštuonetą metų. Kai pradeda judėti ledas, tu jau negali juo pereiti, bet valtimi plaukti irgi nebegali - tai yra šaktarpis. Rusniškiai tuo metu nuo seno linksminosi, svečiavosi vieni pas kitus.
Pavadinimą sugalvojo dorių statytojas Simas Knapkis. Na, susiėjome apie vienuolika kaimo sodybėlių šeimininkų: kas ką kepė, kas ką virė (mano vyras tradicinę savo žvėrienos sriubą iki šiol verda, tik katilai didėja), surengėme blusų turgų - visokių lempų ir senų rakandų. Kitais metais šaktarpį parėmė Šilutės savivaldybė, vėliau radosi solidesnių rėmėjų. Vienais metais buvome pasikvietę pasieniečius - su sraigtasparniais ir dūdų orkestru, kitais - visureigių fanus iš Vilniaus. O dabar į šaktarpį suvažiuoja žmonės nebe tik iš Lietuvos, bet ir iš užjūrio. Šiemet susikvietėme iš visos šalies mergaites, gavusias Rusnės vardą. Vėl plukdysime saviškius ir svečius valtimis ir baidarėmis, vaišinsime vandens ir pieno punšu", - sakė Daiva.
|
| "Rusnės žvejo" bendrovės vyrai susemia prieš upės srovę neršti plaukiančias stintas. Skundėsi, kad atsirado naujas stintų porūšis: "stintelės". |
"Buvo strioko"
Kaimynystėje gyvenanti Staselė Austynienė nebuvo taip euforiškai nusiteikusi, kai kalbėjomės apie potvynį. "Matote, čia mano draugas našlys su mano dukra vežimuku vežė žemes, bet pro užtvaras pradėjo šniokšti vanduo. Ir taip greitai... Ten, kur bordiūras, stovėjo automobilis, dukra šaukia: "Mama, jau per kelią šliaužia vanduo - apsems jį." Nuvarė jį už tilto - per pylimą bėga vanduo, malkas neša. Vanduo sodyboje ir per žemę sunkiasi, pro pylimus pareina iš kitos tvarto ir daržinės pusės. Miltų statines, grūdus ant plytų buvau pasikėlusi, o karves raginau: "Prigulkit, nabagėlės, nes paskui gali per naktį vandeny stovėti." Nuėjau miegoti antrą nakties. Dieve, su kastuvu vandenį nuleidinėjau, o prie daržinės kur nuleisi, jeigu iš jos pusės vanduo plūsta... Šniokščia visur, dirbi kaip vergė plantacijose, bėgam įraudusios su vežimuku, išsirengusios. Man dar guminis batas prakiuro. Pamatavau dėl įdomumo, kiek šuliny vanduo skiriasi nuo žemės paviršiaus: per keletą pirštų...
Man tai savotiškai pikta: šį pylimą jau prieš dvejus metus atmatavo, apžiūrėjo: pakels jį, žadėjo tie, kuriems priklauso pylimus prižiūrėt. Nesulaukėm po šiai dienai", - sakė Staselė, prieš tvaną prisipirkusi duonos, dešros, mėsos, kad netektų vien įsipykusiomis bulvėmis misti. Patyrė nuostolį: iš rudens buvo mėšlu apkrėsti visi laukai, dabar viskas nuskendo be naudos. Keliuką išplovė... Skambinusi pagalbos telefonu 112, ten užsirašė adresą, o rytą girdi per radiją, kad niekas dėl potvynio pagalbos nesikreipė.
"Mes gyvenome ten, už tilto, kai dar nebuvo didelių pylimų 1956 metais, kai dar buvau vaikas. Savotiškai įdomu buvo, su sese plaukiojome po kiemą geležine vonike. Dvynės seserys ir apsivertusios buvo. Tada atveždavo duonos ir laikraščių, o į tvartą ėjome tik žvejiškais batais. Kodėl į šią trobą atsikėliau? Reikėjo kažkur gyventi su gyvuliais", - sakė moteris.
Pasakojo, kad gandrai persikėlė lizdą ant stogo, nes per audrą jų lizdą numetė nuo pamėgto stulpo. Iš potvynio tokia nauda, kad užauga geros bulvės be trąšų, bet šiemet ir jas išplovė, visą ariamą žemę. Palikome ponią Staselę grėbstant suneštas šiukšles, jomis ir pečių pakūrena: o gero daikto potvynis neatneša...
|
| "Potvynis perlipo pylimą ir į mano daržus parėjo, viską suniokojo. Net stulpą, ant kurio lizdą mėgo sukti, gandrai nugriovė", - skundėsi Pakalnės ūkininkė Staselė Austynienė. |
Apie naują stintų porūšį
"Potvynis labai didelis, daugelis brigadų išvis neatsistojo ant mastų (žuvies gaudymo vietų. - Aut. past.). Žvejybą pradėjome nuo balandžio 3 dienos, o stinta labai smulki eina. Manau, reikia mokslininkus pasikviesti, kad pasiaiškintų, ar tai nėra antras stintų porūšis - stintelė, - sakė bendrovės "Rusnės žvejys" direktorius Giedrius Griciūnas.
- Pernai pasitaikė tos mažos stintelės, bet ne tiek daug: kai kurios įmonės stintos sugavo po 40-50 tonų, o mes - daugiausia 5 tonas. Šį pavasarį žuvies mažai, bet - normaliai. Vieni žvejoja su 130 metrų tinklu, mes - su 35 m tinklu. Stinta eina vaga, reikia vagą užkabint, o seni žvejai tą išmano. Buvo metų, kai žvejojome pusantro mėnesio, būta metų, kai vos keturias dienas pažvejota, o stinta eina kada nori - dieną ar nakčia. Šiais metais jau žvejojame ketvirtą dieną. Seniau žvejai iš stintų turėjo užsidirbti trečdalį pinigų pagauto laimikio. Mes su jūrininkais pešamės: jie sako, kad išgaudome stintas, o mes sakome, kad pamariečiams stintų žvejyba yra paveldas nuo seno, o jūroje jas žvejoja turbūt 5-6 metai. Ir jiems nei žuvies sugavimas ribojamas, nei tinklų skaičius. Gal išgaudė motininę bandą, kad jų taip sumažėjo? Bet reikia pažiūrėt, kokia situacija Latvijoje, Estijoje, Švedijoje: kur nuėjusi ta motininė banda? Kai tik stinta įplaukia, ją visi žvejoja nuo pat jūros vartų. O mums - kas nuo jų atlieka."
Žvejo duona
"Dabar esu pensininkas, gyvenu prisiminimais", - tęsė pokalbį Henrikas Beresnevičius. Jo pusbrolio sūnus, beje, buvo garsusis lietuvių mitologijos specialistas Gintaras Beresnevičius.
|
| "Jėzau, kokia to potvynio grožybė! Visa kita, tie vargeliai - smulkmena", - sakė Pakalnės gyventoja Daiva Plikšnienė |
- Metų sėkmę matavome pagauta žuvimi. Stintų sugavimo rekordas buvo 1974 metais, kai jos sugauta 304 tonos, o šiaip - per šimtą tonų. Žvejų buitis prieš karą buvo skurdi, o paskui šiek tiek pasikeitė, nes tada žvejys galėjo turėti ne vieną specialybę: kai baigdavosi žvejybos sezonas, trukęs nuo balandžio vidurio iki rugsėjo, vyrai dirbo traktorininkais, fermose, žemės ūkio darbus.
Rusnėje sovietmečiu buvo 9000 galvijų, 3000 ančių. Nebuvo nė vieno bedarbio. Žvejo duona visuomet buvo sunki, jie turtuoliais niekada nėra buvę: nei Rusnės, nei Nemuno, nei Karklės žvejai. Iš uždarbio už žuvį per mano vadovavimo metus Rusnėje tik vienas žmogus įstengė pasistatyti namą, bet jo žmona labai judri ir versli buvo, jie daug gyvulių ir ankstyvųjų bulvių augino. Bet kažkaip žvejai prasimaitino ir vaikus į mokslus išleido."
Sakė, žvejai, įpratę prie ekstremalių sąlygų, orą nuspėdavo geriau už meteorologines tarnybas, ir į marias per audrą neišeidavo. Jeigu jau pakliūdavo, - nuo jos pabėgti suspėdavo. Tragiškų atvejų per jo darbo 45-metį nepasitaikė. Dorės ar listenbotai buvo gana atsparūs.
Rusnėje apie 1970-uosius kilo gaisras, bet nenusiaubė. Kai dar nebuvo Kauno hidroelektrinės, 1958 metais vienas didžiausių potvynių apsėmė visą Rusnės miestelį: kambariai virto akvariumais. Dorėmis žmonės plaukiojo po miestelį, tiesiai iš laivo žvejai žengė užkandinėn alaus atsigerti.
Paskui buvo sutvirtinti aukšti pylimai. Rusnės miestelis yra žieminiame polderyje; jie apjuosti tokiais pylimais, kurių joks potvynis neužlieja. Vasarinius polderius užlieja vasaros, rudens potvyniai. Vanduo neša dumblą, ir užauga gera žolė. Žemupyje užlieja apie 6000 hektarų, sykiu ir pievas patręšia.
|
| Šis jaunuolis iš Rusnės keliauja namo - į Pelkininkų arba Žalgirių kaimą. |
Kaip saloje padidėjo gimstamumas
"Žvejai visuomet turėjo savų paslapčių. Tarp jų ir lenktynės vyko: kas pirmas į žvejybos vietą nuvyks, kas laimikį gausesnį aptiks. Gelbėjo intuicija, patyrimas, vėjo kryptis. Buvo žvejų tarpusavio trintis, nes į Rusnę po karo atsikėlė daug dzūkų, o šie buvo karštesnio būdo.
Tikras žvejys yra tas, kuris myli gamtą, gerbia žuvį ir vandenį, nes tai jų duona. Senieji šišioniškiai Goberiai, Žemaitaičiai, Ragauskas suprato gamtos dėsnius, žuvį tausojo, negyveno šia diena. Šiandien žvejai turbūt apie rytdieną negalvoja.
Senieji "profai" žvejodavo pagal žvejybos taisykles nustatytu laiku, žiūrėjo tinklo akytumo, kad mažytės žuvys nepakliūtų", - pokalbininkas sakė, kad atšiaurios būties sąlygos suformavo uždarą žvejo charakterį. Šie buvo nekalbūs, bet nieku gyvu ne šiurkštūs.
Dauguma žvejų mėgsta humorą ir pasigirti: sukryžiavę rankas, kumščiais rodo, kokio dydžio jų sugautos žuvies akys buvusios.
"Ko išmokau iš jų, tai grogą daryti; juk ir pats išplaukdavau į marias, per kelias valandas, kol žuvį sukraudavom, sustingdavome į druskos stulpą. Užsiplikydavom karšto vandens botų krosnelėse, į stiklinę įsipili gryno romo, ir nuteka gerkle verdantis: jausmas nenusakomas. Net sloga negriebdavo.
Didžiausias stresas? Kai vėjas pūsdavo toks stiprus, kai į žvejybą negalima buvo išplaukti savaitę dvi. Ant kranto laukdami, kol vėjo kryptis pasikeis, rūkydavo nervingai.
Pramoga buvo išlenkti bokalą alaus su komunistų partijos veikėjais M. Šumausku ir Antanu Sniečkumi: Rusnė buvo jų pamėgta vieta, čia medžiojo antis ir meškeriojo, spiningavo. Tai buvo aukšto intelekto žmonės, bendravo nuoširdžiai, maloniai.
Vienais metais audra nuvertė elektros stulpus ir už 1974 metais pastatyto Rusnės tilto (kol jo nebuvo, žmonės keldavosi į žemyną keltu), - tada sala liko be elektros.
Visos žvakės buvo išpirktos. Atvežė žibalinių lempų, bet nebuvo stiklų. Atvežė stiklų - nėra žibalo. Atvežė jo 200 litrų - padalino po litrą. Po kurio laiko atgabeno kilnojamąją elektros stotį, ir žmonėms buvo leista namuose įjungti tik televizorių ir vieną elektros lemputę.
Statistikos duomenų neturiu, bet prisimenu, kad kitais metais žmonės pirko ir kur kas daugiau vaikiškų lovyčių, nes tamsųjį metą atsidavė aklai meilei..." - pasakojo du sūnus ir dukrą užauginęs Henrikas, vaikus pakrikštijęs romantiškais Nidos, Jūritos ir Mariaus vardais.
Apie ungurio kelią ir nacionalinę žuvį
"Žuvų Kuršių mariose yra 42 rūšys, ir šis baseinas yra vienas produktyviausių Europoje, tai lemia geografinė padėtis, vidutiniai gyliai, turtinga pašarinė bazė. Šis baseinas vadintas stintiniu - karšiniu. Dramatiška, kad didėja mintančių žuvimi kormoranų kolonijos. Dėl iracionalios žvejybos stintų gali visiškai nebelikti.Reikėtų stintų žvejybą bent keleriems metams uždrausti. Vertingiausios žuvys: sterkas, karšis, lydeka, vėgėlė, žiobris, ungurys, kuoja, plakis, ešerys...
Kai atvažiavau į Rusnę, buvo ungurių gaudymo pikas: Kuršių mariose jų sugauta 500 tonų. Dabar vargiai liko 10 tonų. Unguriai neršia Sargaso jūroje prie Meksikos krantų, kilometro gelmėje, 100 atmosferų slėgyje, tada jie žūsta. Mailius kyla aukštyn, suspaustas kaip medžio lapas. Su Golfo srove per dvejus metus atplaukia iki Europos krantų. Čia mailius virsta degtuko ilgio "sliekeliu", vadinamu stikliniu unguriuku. Pasklinda ir po Baltijos jūrą, paskui į Kuršių marias. Čia auga iki septynerių metų, subręsta ir iš Kuršių marių keliauja į Baltijos jūrą, iš jos - į Šiaurės, į Atlantą, kol pasiekia savo nerštavietes Sargaso jūroje."
Pokalbininkas paneigė mitus apie tai, kad unguriai ėda nuskendusių žmonių mėsą (tai daro jūrinės nėgės). Iš tikrųjų ungurys yra labai gyvybingas ir iš ežero į kitą gali pereiti ankstyvo ryto rasa. Tai faktas. Dauguma žemyno žmonių kratosi net paragauti ungurį, nes jis panašus į gyvatę.
Dzūkų "nacionalinė žuvis" - saliava, suvalkiečiai turi mažai vandenų, žemaičių - sykas, aukštaičių - lydeka, o Mažosios Lietuvos - nėgė ir vėgėlė. Neturinti kaulų, tokia pat "praeivė" kaip ungurys, nėgė yra archaiška žuvis, savo sandara panaši į priešistorinę reptiliją. Vėgėlė neturi ašakų. Abi žuvys yra nepaprastai skanios ir vertingos.
Henrikas neturi tikslo išplaukti į platesnius vandenis, nes Kuršių marios - jo antri namai. "Mes esame rytinėje Kuršių marių pakrantėje, ir Nemuno nešmenys centimetras po centimetro ją užkariauja. Marių plotas mažėja, jų gali nebelikti po 10 ar 20 tūkstančių metų. Bet mes dar turime gražaus laiko..." - juokėsi.
ISTORIJA. 1829 m. kovą sniego dar buvo 2 m, 20 laipsnių šalčio. Staiga atšilus, vanduo pralaužė pylimus, Rusnėje sugriovė 23 namus ir 16 ūkinių pastatų, sužalojo 122 gyvenamus namus ir 16 ūkinių pastatų. Nuskendo arba nugaišo 170 arklių, 576 karvės, 562 avys, 118 kiaulių. Tilžėje įsteigtas komitetas nukentėjusiems nuo potvynio remti iš surinktų aukų už nugaišusį arklį duodavo 30 markių, trobesiams atstatyti - 300-1200 markių.
Gyventojai nukentėdavo ir nuo vasaros potvynių. 1839 m. rugpjūčio 5 d. kilo smarki audra, ėmė kristi kruša: ledai buvo nuo riešuto iki žmogaus kumščio didumo. Nupjautasis vasarojus sužlugo. Viesulas sugriovė net naują namą. Prasidėjus potvyniams ir plaukiant ledams, grėsė pavojus Rusnės bažnyčiai ir kapinėms. Rusniškiai kairiajame Atmatos krante įrengė apsauginį pylimą, tai išgelbėjo miestelį nuo visiško sunaikinimo.
Nebuvo sėkmingi ir 1844 m. Vėl buvo Tilžėje įsteigtas šalpos komitetas, rinkęs aukas ne tik pinigais, bet ir natūra. Į Rusnę atsiųsta 450 šefelių rugių ir 180 talerių. Rusnėje atidarė maitinimo punktą. Per savaitę tik dukart vargšams buvo išdalijama 115 davinių po stuopą sriubos ir pusę svaro duonos. 1845 m. žiemą dėl maisto ir pašaro stygiaus padidėjo žmonių mirtingumas ir gyvulių kritimas.
1867 m. birželio antroje pusėje prasidėjo liūtys. Liepos viduryje pakilo ne tik upių, bet ir Kuršių marių vanduo. Neįmanoma buvo džiovinti šieno, vasarojus nepribrendo, šakniavaisiai supuvo. Ūkininkai pardavė 2617 karvių ir 1284 arklius. Žiemą pribaigė dar 1635 karves. Gruodį skurdas buvo didžiausias. Grėsė badas. Vyriausybė Rusnės grūdų sandėliui paskolino 80 000 markių. Veikė visuomenės labdara.
1868 m. maitinimo punktuose maitinosi kasdien po 6 148 žmones. Maisto dalinių išdalinta už 22 132 talerius. Dar už pusę tokios sumos moterų sąjunga dalijo grūdus, kvietinius miltus, mėsos produktus, kavą, drabužius. Prasidėjus žvejybai, gyvenimas pagerėjo.
1887 - 1888 m. žiema buvo labai šalta, žemė giliai įšalo. Kovo antrojoje pusėje buvo dviejų pėdų ledo sluoksnis. Kovo 21 d. prasidėjo atodrėkis ir lietus. Kovo 30 d. ledas pajudėjo Kaune, o balandžio 2 d. - Rusnėje. Lytys susigrūdo prie seklumos tarp Medingo vienkiemio ir Šyšos. Vanduo baisiai šniokšdamas penkiose vietose prasiveržė į kairįjį Atmatos krantą ir plūdo į marias. Tarp Rusnės bažnyčios ir alaus daryklos ledo lytys plaukė į Turgaus aikštę, o iš ten gatve - į pievas. Pabudę iš miego gyventojai nesusigaudė tamsoje, kaip jų namai atsidūrė tarp šniokščiančio vandens ir ledo lyčių. Neturėjo valčių nei laivelių. Laimei, nedaugelis nukentėjo. Dešiniajame Atmatos krante potvynis sugriovė dviejų Šyšos kaimo gyventojų namus, daugelį pastatų sužalojo. Daug valandų tamsoje, be miego, žmonės kalė kuolus, rišo lynus, lopė pylimo spragas ir kovojo su kylančia srove bei besiveržiančiu ledu, rizikuodami gyvybe.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą