Vasario 16-osios aktą radęs Liudas Mažylis apie premiją: nenorėčiau būti su tuo siejamas

„Nesunku suprasti, kokie jausmai mane apėmė. Visų pirma, yra nepaprastai puiku. Kita vertus, tai tik dokumentinė valstybės idėjos išraiška. O mintis, kad Lietuva yra savarankiška, nepriklausoma valstybė, mus yra užvaldžiusi jau prieš 100 metų“, – sako VDU profesorius Liudas Mažylis, Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve suradęs Vasario 16-osios akto originalą lietuvių ir vokiečių kalba su 20 signatarų parašų. Istorikas Algimantas Kasparavičius teigia, kad sakralinę reišmę lietuviams turinčio dokumento suradimas yra didžiausiais paminklas Lietuvos valstybės šimtmečiui. Pasak jo, šio akto sugrąžinimas į Lietuvą neturėtų sukelti didelių problemų. Apie visa tai – pokalbis su istoriku A. Kasparavičiumi, „MG Baltic“ koncerno prezidentu Dariumi Mockumi, pažadėjusiu milijono eurų premiją už akto suradimą ir grąžinimą į Lietuvą, Lietuvos ambasadoriumi Vokietijoje Deividu Matulioniu ir istorinį dokumentą radusiu VDU profesoriumi L. Mažyliu. 

– Pirmasis rastame dokumente – Jono Basanavičiaus parašas. Dokumentas parašytas labai kaligrafiška rašysena. Pagal parašą,  J. Basanavičiaus braižas panašus. Pone Kasparavičiau, ar gali būti, kad J. Basanavičius rašė taip gražiai?

A. Kasparavičius: Visiškai tikėtina. Jonas Basanavičius buvo baigęs carinę gimnaziją ir universitetą, kur kaligrafinei rašysenai buvo skiriama labai daug dėmesio. Jis buvo labai pavyzdingas mokinys ir studentas. Ir apskritai jis buvo pakankamai tvarkingas. Labai tikėtina, kad tai Jono Basanavičiaus ranka parašytas dokumentas.

– Dokumentas rastas, bet jis dar Vokietijos diplomatiniame archyve. Pone Mockau, suprantu, kad padaryta pusė darbo?

D. Mockus: Taip.

– Padaryta darbo už pusę milijono eurų? Ar kaip?

D. Mockus: Originalo suradimas yra būtina, bet nepakankama sąlyga. Visa sąlyga – surasti ir grąžinti Lietuvai jos gimimo liudijimą.

– Panašu, kad tai įmanoma?

D. Mockus: Dokumento suradimas Vokietijoje yra geresnė naujiena, nei ta, jei jis būtų rastas, tarkime, Rusijoje. Faktas, kad Vasario 16-osios akto originalas yra Vokietijoje, suponuoja didelę galimybę susigrąžinti jį į Lietuvą.

– Šis Lietuvai svarbus dokumentas nebuvo kažkokiame specialiame statuse, jis rastas archyvinėse bylose. Pone Kasparavičiau, ką apie tai manote?

A. Kasparavičius: Jis rastas kaip eilinis dokumentas eilinio Vokietijos diplomatinio archyvo byloje. Jis nebuvo kažkur atskirai padėtas. Be abejonės, tai supaprastins jo grąžinimą į Lietuvą. Be to, labai svarbu, kad dokumentas rastas Vokietijoje, nes ši šalis nuo 1918 metų yra mūsų nepriklausomybės rėmėja ir krikštamotė. Esu įsitikinęs, kad Vokietijos diplomatinės tarnybos, politikai ir archyvų darbuotojai nesudarys  ypatingų problemų, kad Vasario 16- osios aktas grįžtų į Lietuvą šimtmečio jubiliejaus proga.

– Pone Matulioni, papasakokite apie Vokietijos diplomatinį archyvą. Kas tai yra, kokio pobūdžio dokumetai jame saugomi? Ką jūs žinojote apie šį archyvą, kai į jus kreipėsi profesorius Liudas Mažylis?

D. Matulionis: Tai yra Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos archyvas, veikiantis nuo XVIII amžiaus. Jame dokumentai saugomi labai tvarkingai surūšiuoti. Tai yra laimės dalykas, kad aktas rastas. Ketiname su profesoriumi Mažyliu ten nueiti, susitikti su archyvo darbuotojais ir pakalbėti apie akto grąžinimo į Lietuvą galimybes.

– Jūsų nuomone, kokios yra galimybės?

D. Matulionis: Tikiuosi, kad tai reali galimybė, tačiau dabar turėsime įjungti visus savo sugebėjimus bandant dokumentą susigrąžinti į Lietuvą.  

– Nuotaika šventiška, bet gal truputėlį apmaudu, kad viskas taip greitai įvyko? Dar liko metai iki šimtmečiio minėjimo, o pagrindinis akordas jau nuskabėjo? Ką apie tai manote?

D. Matulionis: Man tai didžiulė staigmena, rankos dreba. Mes žinojome apie tą archyvą, mūsų istorikai ir mano padėjėjas jau yra ieškoję ten tam tikrų dokumentų, susijusių su 1939–1940 metų Lietuvos laikotarpiu. Bet nepriklausomybės paskelbimo laikotarpis mūsų istorikų nebuvo labai įdėmiai nagrinėtas tame archyve. Archyvo darbuotojai  minėjo, kad prie Vasario 16-osios akto bylos nebuvo prisiliesta daugelį metų.

– Profesoriau Mažyli, sveikiname jus ir visus VDU mokslininkus. Tai labai didžiulė dovana Lietuvos valstybės šimtmečio proga. Bet nuotaika lyg ir dvejopa. Iki šimtmečio minėjimo dar beveik metai, o pagrindinis akcentas jau yra?

L. Mažylis: Konkretus dokumentas yra viena, o antra – tai yra visas lobynas istorinių dokumentų. Per kelias dienas man pavyko prisileisti prie būtent šito laikotarpio – t. y. 1917 metų, Lietuvos Tarybos formavimo. Analizuokime tą lobyną ir publikacijų, knygų pavidalu tikrai prisidėsime prie šventinio džiaugsmo, kuris mūsų laukia kitų metų vasario mėnesį. Mano nuomone, dar bus motyvų pašvęsti ir pasidžiaugti.

– Profesoriau, ar viešai ir garsiai nuskambėjusi premija už akto suradimą buvo jums paskatinimas?

L. Mažylis: Ne. Viskas prasidėjo nuo to, kad 2016 metų vasara buvo lietinga. Druskininkuose nuėjau į biblioteką ir mane labai sudomino ši neišspręsta Lietuvos istorijos mįslė. Nuo vasaros aš pradėjau ja domėtis, įkyrėti visiems aplinkui. Nusibodau savo klausimais, pasakojimais, važinėjau į Lietuvos archyvus, muziejus, konsultavausi su istorikais. Pamažu išsikristalizavo mintis, kad vokiškoji trajektorija Lietuvos tyrinėtojų yra truputį apleista. Prieš porą mėnesių kreipiausi į Vokietijos valstybės archyvą ir paklausiau, ką jie man gali patarti. Jie nurodė, kad yra Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyvas, į kurį reikia kreiptis atskirai ir bandyt ieškoti ten. Tą aš ir padariau. O tai, kad prieš kurį laiką atsirado aiškinimai visai neakademinio pobūdžio, aš su tuo nelabai norėčiau būti siejamas ir nenoriu to komentuoti.  

– Jei radėjui būtų skirta premija, jūs turbūt neatsisakytumėte?

L. Mažylis: Leiskite man to nekomentuoti.

Jūsų nuomone, kokiu keliu akto originalas pateko į Vokietijos archyvus? Istorikas Raimundas Klimavičius, parašęs knygą apie Vasario 16-osios akto detektyvą, šioje studijoje taip pat yra sakęs, kad originalo reikėtų ieškoti Vokietijos archyvuose.  

L. Mažylis: Mano nuomone, įvykių rekonstrukcija tokia: kai 1918 metais šis dokumentas buvo pasirašytas, vienas iš signatarų Jurgis Šaulys nugabeno jį Vilniuje buvusiam Vokietijos atstovui. Dokumentiškai yra patvirtinta, kad vokiškąją akto versiją su signatarų parašais Jurgis Šaulys tikrai yra atidavęs. Manau, jis atidavė ir lietuviškąjį variantą su 20 signatarų parašų. Vokiškas akto tekstas į Berlyną buvo transliuotas pirmiausiai telegrama, ją aš taip pat mačiau. Du šie dokumentai yra keturlinkai sulenkti ir, mano manymu, paštu persiųsti į Berlyną.  

– Jūs matėte ir vokišką dokumentą?

L. Mažylis: Taip. Tiesą sakant, maniau, kad realu buvo rasti būtent vokišką akto variantą. Tačiau toje pačioje byloje gulėjo ir vokiškas, ir lietuviškas dokumentas.

– Jūs radote du originalus – lietuvišką su originaliais parašais ir vokišką, taip pat parašytą ranka, su tais pačiais parašais?

L. Mažylis: Taip. Vokiškas dokumentas rašytas ta pačia ranka kaip ir lietuviškas.

– Profesoriau, ar galite pasakyti, koks jausmas suradus? Jūs verčiate dokumentus ir staiga suvokiate, kad radote tai, ko atvažiavote. Ką tuo metu jautėte?

L. Mažylis: Taip, aš pamačiau vokiškąjį variantą. Pirmiausia jį pamačiau mikrofilme. Šį pastumdžius pirmyn ir atgal paaiškėjo, kad prieš tai buvęs dokumentas yra apskritai netikėtas – tai lietuviškoji versija. Reikėjo ilgai prašyti, kad atneštų  autentiškus dokumentus aplanke. Kol kas juos mačiau tik aš ir archyvo darbuotoja. Nesunku suprasti, kokie jausmai apėmė. Visų pirma, yra nepaprastai puiku. Kita vertus, tai tik dokumentinė valstybės idėjos išraiška. O mintis, kad Lietuva yra savarankiška, nepriklausoma valstybė, mus yra užvaldžiusi jau prieš 100 metų.  

– Tarpukariu buvo daug viešai diskutuojama, kur yra originalas. Tada Lietuva turėjo diplomatus Vokietijoje, žinojo, kaip galėjo dokumentas nukeliauti į Vokietiją. Kuo jūs aiškinate, kad 100 metų šis dokumentas nebuvo rastas ir Lietuva gyveno su nepriklausomybę liudijančio akto nuorašu?

L. Mažylis: Vasario 16-osios aktas viešojoje erdvėje atsirado tik 1928 metais, praėjus net 10 metų po įvykio. Tada jis buvo paviešintas buvusių signatarų sutarimu. Turbūt jie sutarė, kad to ir pakanka, kad visuomenė butų sukoncentruota į idėjas, kurios glūdėjo Vasario 16-osios akto šerdyje. Galima spėlioti, kad dokumentinė išraiška to meto valstybės vyrams nebuvo labai svarbus dalykas. Dabar, po ilgų metų ieškojimų, mes šį akto originalą traktuojame kitaip. O tarpukariu, matyt, užteko ir spausdintinio teksto su signatarų parašais.

– Pone Mažyli, jūs iš arti matėte dokumentą, jo rašyseną. Ar tai gali būti Jono Basanavičiaus raštas?

L. Mažylis: Tiesą sakant, nesitikėjau rasti ranka rašyto dokumento ir dabar negaliu tiksliai atsakyti. Bet neabejoju, kad šis klausimas yra labai lengvai išsprendžiamas. Patyrinėję mes tikrai sužinosime, kieno ranka jis rašytas.  

– Pone Kasparavičiau, jūs sutiktumėte su tuo, kad tarpukariu politikai iš tiesų nesureikšmino šio dokumento. Jis buvo sureikšmintas tik vėliau, netekus laisvės?

A. Kasparavičius: Apie tai esu rašęs ir kalbėjęs. Tarpukariu Vasario 16-osios aktas tikrai nebuvo sureikšmintas, nes į pirmą vietą buvo statomas 1920 metų gegužės 15 dienos Steigiamojo Seimo paskelbtas dokumentas, kuriame buvo minimas Vasario 16-osios aktas. Būtent nuo tada buvo pradėtas skaičiuoti republikoniškas valstybingumas. Valstybės gimtadienis gegužės 15 dieną buvo švenčiamas iki 1927–1928 metų. Tik vėliau, po  autoritarinio režimo, kai nebeliko Seimo, kada nebebuvo kaip švęsti gegužės 15 dienos, Antano Smetonos režimas vėl grįžo prie Vasario 16- osios akto. Jį dar labiau konceptualizavo 1940 metų sovietų okupacija. Kai netekome valstybės, mes labai jautriai ir akivaizdžiai supratome, ko netekome. Būtent tada aktas įgijo sakralinę vertę kiekvienam lietuviui, kuris siekė atkurti valstybingumą. Su šiuo sakrališkumo jausmu mes gyvenome iki XXI amžiaus pradžios. Iki to momento, kol VDU profesūra ėmėsi iniciatyvos ir surado istorinį dokumentą. Šiandien Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui yra pastatytas pats didžiausiais paminklas.

– Pone Mockau, jums pačiam irgi šventė?

D. Mockus: Taip. Prieš pusantros valandos aš dar nieko nežinojau. Sėdėjau prie savo gimtadienio stalo ir man paskambino žurnalistas. Šiaip aš nekeliu ragelio, kai skambina nepažįstamas numeris, bet šį kartą pakėliau. Ir turbūt buvo pirmas kartas per 20 metų, kai nepasigailėjau pakėlęs ragelį. Iš pradžių maniau, kad mane pakirtinėja. Iš tiesų, ši žinia yra didelis džiugesys. Premija buvo mūsų tikslas paskatinti iniciatyvą. Lietuvoje yra labai daug protingų, sumanių žmonių. Galime nuversti kalnus. Jei mes 100 metų kažko nepasiekiame, nereiškia, kad nepasieksime. Įvykęs stebuklas yra įrodymas, kad nepasiekiamų tikslų nėra.

– Jeigu aktas grįš į Lietuvą, milijono eurų premija bus sumokėta?

D. Mockus: Taip. Nėra net klausimų.

– Pone Kasparavičiau, pats akto suradimas yra nelabai romantiškas. Norėtųsi kažkokios detektyvinės istorijos, kad jis kažkur buvo vežtas, slėptas, užkastas. O paaiškėja, kad jis civilizuotai, diplomatiniu paštu buvo išsiųstas ir 1918 metų kovo mėnesį įsegtas į bylą pagal vokišką tvarką ir gulėjęs archyve iki šiol. Tiesiog lietuviai nebuvo atvažiavę pavartyti to archyvo?

A. Kasparavičius: Jūs teisus. Tačiau manęs tai nestebina, nes visos paieškos šuliniuose, rentiniuose ir visur kitur buvo labai ramantiškos, labiau psichologinio pobūdžio. Sovietmečiu žmonės manė, kad Vasario 16-osios aktas turi būti labai smarkiai saugomas. O kad jis ramiai sau guli Vokietijos diplomatiniame archyve, būtų dingusi visa romantika.  

D. Mockus: Bet žavesio vis tiek yra. Nevažiavo lietuviai į tą archyvą, bet vieną dieną ėmė ir atvažiavo. Ir surado.

A. Kasparavičius: Dokumentai į Vokietijos archyvą tvarkingai sugulė tada, kai buvo priimtas lemtingas sprendimas – 1918 kovo mėnesį Vokietijos reichas pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Tiesa, ne Vasario 16-osios, o gruodžio 11-ąją priimtu aktu. Kai dokumentai tapo istorija, iškeliavo į archyvą. Matome tipišką vokišką tvarką – dokumentai tvarkingai susegti eilinėje diplomatinėje byloje. Vokiečiams tai eilinis dokumentas, o mums – valstybinės, epochinės  reikšmės dokumentas. Manau, kad aplink Vasario 16-osios aktą turi būti daugybė kitų dokumentų, kurie ne mažiau reikšmingi mūsų istorijai.