Viena ES kalba – būtina Europai ar pavojinga?

Prieš gerą dešimtmetį politikos filosofas Larry Siedentopas, remdamasis dvasininkijos viduramžių Europoje pavyzdžiu, teigė, kad Europa ir šiandien gali turėti bendrą elitą ir tapatumą, tačiau tam būtina viena bendra kalba. Viduramžiais bendra Europos kalba buvo lotynų. Šiandien, L. Siedentopo įsitikinimu, tai galėtų būti anglų kalba.

Politikos filosofo nuomone, norint sukurti europinę politinę klasę, anglų kalbą būtina pripažinti antra Europos šalių kalba. De facto toks ir yra anglų kalbos vaidmuo Europoje. Ar jis turėtų būti pakeistas de jure? Taip, sako L. Siedentopas. Bendrų atskaitomybės standartų, bendros viešosios erdvės su vienijančia kalba reikia norint nominalią demokratiją paversti realia.

Jokiu būdu – tvirtina Lietuvos politologai ir filosofai, pabrėždami, kad visos 23 oficialiai pripažįstamos ES kalbos ir toliau privalo išlikti lygiateisės, jeigu gerbiame Europos kultūrinę įvairovę ir paprasčiausiai nenorime turėti problemų.

Viena kalba: logika sako „taip“, tikrovė – priešinasi

Anglų kalbą galima drąsiai vadinti šių laikų Europos lingua franca. Būti didžiajame versle, gyventi intelektinį ar politinį gyvenimą be anglų kalbos – neįmanoma. Ji, galima teigti, yra tapusi ir ES biurokratine kalba. Nors ES darbo kalbomis laikomos trys – anglų, prancūzų ir vokiečių – kalbos, realiai ES bendravimas vyksta angliškai. Kas pasikeistų anglų kalbą paskelbus vienintele oficialia ES kalba.

Pasak kai kurių ES ekspertų, padidėtų politinio bendravimo efektyvumas ir būtų supaprastintos biurokratinės procedūros. Svarbiausia, sumažėtų bereikalingo vertimo, kuris ES kainuoja 1,1 mlrd. eurų per metus. Tiesa, ne tiek ir daug, žinant, jog tai sudaro mažiau nei 1 proc. ES metinio biudžeto ir kiekvienam ES gyventojui kasmet tekainuoja truputį daugiau nei 2 eurus.

„Aš manau, kad viena kalba vis tiek būtų efektyvu, ir dėl to tikrai niekas nesiginčytų“, – teigia VšĮ „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ (ESTEP) direktorius dr. Klaudijus Maniokas. Tačiau, pasak politologo, įteisinti anglų kalbos kaip vienos ES kalbos ir nereikėtų, ir yra neįmanoma. „Daugiakalbis režimas yra suvereniteto išraiška, ir tol, kol ES bus valstybių sąjunga, ji bus daugiakalbė“, – įsitikinęs dr. K. Maniokas.

Filosofo prof. Leonido Donskio teigimu, logikos kalba būtų sunku užginčyti argumentą, kad vienos kalbos nebuvimas neleidžia formuoti europinio demoso – Europos politinės tautos. „Bet tuo pat metu tikrovė priešinasi logikos kalbai“, – sako profesorius. Jis mano, kad prancūzakalbės šalys ir Vokietija niekada nesutiktų anglų kalbai suteikti vienintelės ES kalbos statuso. Be to, viena kalba esą kelia daug pavojų.

Gerai apginkluotų nacionalistus

Visų pirma, juridiškai anglų kalbą pripažinus viena ES kalba, pasak prof. L. Donskio, Europos separatistams ir nacionalistams į rankas būtų įduotas galingas ginklas. Jie tame veikiausiai įžvelgtų globalistų sąmokslą ir slaptą norą pradėti karą prieš nacionalines kalbas ir kultūras.

„Būtų daug geriau neįvardinti, kad anglų kalba jau yra Europos kalba, kaip šiuo metu naudingiau neįvardinti fakto, jog mes jau gyvename federacijoje, nes, jeigu įvardinsime, kils reakcija“, – teigia profesorius. 23 oficialių Europos kalbų lygiateisiškumas esą pristabdo euroskeptiškas nuotaikas ir rodo pagarbą skirtingoms lingvistinėms tradicijoms.

Tam antrina ir prof. Andrius Bielskis – šiandien kyla grėsmė sustiprėti per dideliam etnolingvistiniam nacionalizmui ir dešiniajam populistiniam šovinizmui. „Vis stipresnė ir įtakingesnė tampa fašistų ir neonacių subkultūra, kuri pradeda flirtuoti ir su oficialiąja kultūra ir oficialiuoju diskursu“, – teigia prof. A Bielskis. Dėl šios priežasties įvesti vieną ES kalbą, politikos filosofo manymu, būtų pražūtinga.

Vienakalbės Europos ateitis – intelektinis skurdas

Anglų kalbos, kaip vienos ES kalbos, įteisinimas Europai būtų kitas iššūkis po globalizacijos išbandymo. Pasak dr. Vytauto Rubavičiaus, viena bendra kalba dar labiau silpnintų nacionalines kultūras ir jausenas. „Aišku ir tai, kad būtų iššauktas pasipriešinimas ir Europoje padaugėtų nacionalinių konfliktų“, – įsitikinęs filosofas.

Tuo neabejoja ir prof. G. Mažeikis. Jis nuogąstauja, kad vienos kalbos įvedimas būtų didelė provokacija ir net priemonė griauti ES. Be kita ko, viena kalba pasitarnautų ir standartizacijai. „Vienodai mąstyti įvairiausias problemas, jausmus, meną – galima, bet tai yra monokultūros arba monologai, kurie tampa kolektyviniais monologais ir nususina įvairovę “, – teigia profesorius, pasisakąs už įvairių skirtybių, net dialektų gausą Europoje.

Kaip Europa atrodytų maždaug po 50-ies metų, įtvirtinus vieną Europos kalbą? Nuskurdusi intelektualiai, mano prof. L. Donskis. „Iškiltų grėsmė nacionalines kalbas suvokti kaip buities, kasdienybės kalbas, tuo metu visą intelektualinį gyvenimą perkelti į anglų kalbą“, – baiminasi jis. Esą ilgainiui europiečiai pradėtų manyti, jog mažosiomis Europos kalbomis nebeverta rašyti knygų ir jos paprasčiausiai imtų degraduoti.

„Ir, jeigu mes įvedame vieną kalbą ir ji pakankamai išpopuliarėja, ji naikina tuos kitus pasaulius, kurie yra sukaupti konkrečiose kalbose ir tapę žmonių gyvenimo būdais bei kultūromis“, – sako dr. V. Rubavičius.

Vienija tai, kas skiria?

Kone visi pašnekovai linkę sutikti: kultūrinė ir kalbinė įvairovė yra didelis Europos turtas, kurį, siekiant sustiprinti kontinentinę sąmonę, kaip tik reikia puoselėti, o ne griebtis vienos kalbos, kuri neva būtų bendro tapatumo pamatas.

„Manau, kad Europos vienijimosi procesas, prasidėjęs po Antrojo pasaulinio karo, yra vis dar sėkmingas projektas, ir jo stiprybė galbūt ir yra kultūrinės įvairovės aspektas. Nes Europa nėra tautų katilas, kuris sulydo į kažkokią mišrainę ar košę“, – teigia prof. A. Bielskis.

Tačiau su tuo nebūtinai sutiktų dr. K. Maniokas. Esą pasižiūrėjus į istoriją, matyti, kad absoliuti dauguma nacionalinių valstybių formavosi lydymo būdu. „Iš įvairiausių atskirų nacijų, etnosų, turinčių bendrumų, panašumų – istoriją, mitologiją – po truputį, socializacijos būdu buvo sukurta valstybė“, – teigia politologas.

Tuo metu kalbos apie kultūrinę ir kalbinę įvairovę, kaip identiteto bruožą, ES ekspertui atrodo iš piršto laužtos. „Manyčiau, kad dažnai pasitaikantis teiginys, jog Europos identiteto pagrindas, jos bendrumas yra skirtybės – tiesiog gryna retorika“, – sako dr. K. Maniokas. Jo nuomone, vienyti tautų negali tai, kas jas skiria.

Belgija – mažytė Europos kopija

„Tapatybei sukurti – anglų kalba? Aš abejoju, – sako istorikas, politologas prof. Šarūnas Liekis. –Kils pasipriešinimas, nes anglų kalba Europos ir pasauliniame kontekste bus siejama su anglosaksais, asocijuojama su britais ir jų laikysena ES atžvilgiu.“ Profesoriaus nuomone, bandant įteisinti anglų kalbą kaip vieną ES kalbą, būtų smarkiai perlenkiama lazda.

Nors anglų kalba, dr. K. Manioko manymu, galbūt ir galėtų būti Europos biurokratijos ir politikos kalba, vargu ar ji būtų tvirtu Europos identiteto pamatu – ši kalba pernelyg globali. „Šia prasme prancūzų būtų aiškesnis europietiškas reiškinys. Tokia ir buvo ES bendra kalba pirmaisiais Europos integracijos metais“, – primena politologas.

„Prancūzų, – stebisi prof. L. Donskis. – Tai būtų toks, žinote, deus ex machina variantas.“ Profesorius sako veikiau jau tikįs trikalbės federacijos idėja. „Matyčiau šitoje vietoje mėginimą Belgiją traktuoti kaip mažytę Europos kopiją“, – teigia prof. L. Donskis, patikslindamas, kad Europa oficialiai turėtų kalbėti, žinoma, ne olandiškai, bet angliškai, prancūziškai ir vokiškai.

Stiprios federacijos sąlyga – supratimas

Tačiau atsigręžus į istoriją galima pastebėti, jog daugelyje federacijų vyravo viena kalba, kaip antai JAV. Galbūt tai yra stiprios federacijos sąlyga ir supervalstybė be vienos kalbos nėra galima? Galima, tikina prof. A. Bielskis. Politikos filosofas teigia nemanąs, kad Europos (kon)federacija bus vienkalbė ar kad tokia turėtų būti.

„Viena kalba turi susiklostyti natūraliai. O Europoje tai niekada nesusiklostė“, – pabrėžia prof. L. Donskis. Lotynų kalba viduramžių Europoje, jo teigimu, buvo Bažnyčios, intelektualų, bet ne valstybės kalba.

Anot prof. Š. Liekio, federacija dažniausiai yra siejama su institucija, o ne kalba. Senųjų laikų graikai ar romėnai mus moko, jog vienos kalbos reikia forume, bet, susikalbėję jame, sėkmingai galime bendrauti ir kitomis kalbomis. Galbūt tokį modelį galėtų perimti ir federuota Europa?

Tuo metu prof. G. Mažeikis tvirtina, jog stiprioje federacijoje turi būti ne viena bendra kalba, o tarpusavio supratimas. „Supratimo demokratija, apie kurią kalba šiuolaikiniai filosofai, remiasi kitoniškumais ir gebėjimu tartis, o ne tuo, kad kažkas išpildys standartizuotus reikalavimus“, – sako filosofas. Iš standartizuotos vienovės esą mąstymas nekyla, tad ir su viena kalba Europa toli nenueitų.