Virstame dvasios ubagais

Keršto kardai vėl galandami virš lietuvių kūrėjų Salomėjos Nėries ir Petro Cvirkos. Žmonės, kurie Lietuvai sunkiausių laikmečių nė nepatyrė, niekaip negali kūrėjams atleisti už žygį į Maskvą „Stalino saulės“ parvežti. Valdininkai nusprendė, kad P.Cvirkos paminklą Vilniuje reikia nugriauti, o S.Nėries gimnaziją siūlo pervadinti. Ko siekiame naikindami savo istoriją, bandydami ištrinti iš atminties rašytojų portretus, pamiršdami jų kūrybą, jautrią sielą ir kančias? Nejaugi nuvertę P.Cvirką, garbinsime vamzdį?

Sostinės savivaldybės Atminties kultūros darbo grupė nusprendė merui Remigijui Šimašiui siūlyti nugriauti paminklą Petrui Cvirkai, kuris esą yra sovietinės ideologijos simbolis. Taip pat bus pasiūlyta Salomėjos Nėries gimnazijai apsispręsti dėl mokyklos pavadinimo; svarstyta, ar nereikėtų pakeisti Liudo Giros gatvės pavadinimo. Rašytojas, psichologas Vytautas Čepas sako, kad net ir nemaloni praeitis yra mūsų istorijos dalis, todėl negalima jos užtušuoti.

- Mano galva, paminklus reikėjo (jei reikėjo) versti 1990-1992 metais, o ne laukti 28 metus, kaip kad buvo su sostinės Žaliojo tilto skulptūromis. Ir paminklosaugininkai sakė, kad tai - mūsų istorija. Nemaloni, bet istorija. Galima dėl to diskutuoti iki užkimimo. Dabar diskutuojama dėl P.Cvirkos ir kitų. Kaip teisingai keliamas klausimas, ar jiems paminklai pastatyti kaip politiniams veikėjams, ar kaip menininkams? Tikrai kaip rašytojams. Kokia politikė buvo S.Nėris? Juk ji tada buvo vos ne vaikas, o poetė buvo tokia, kokių dar šimtą metų neturėsime. Aišku, ji ir P.Cvirka padarė didelę klaidą. Tačiau pripažinkime, kad tais laikais Lietuvoje vyravo kairiosios pažiūros, o visi menininkai buvo tokių pažiūrų, išskyrus tuos, kurie emigravo - Bernardas Brazdžionis, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Kazys Bradūnas ir kiti. Gal jie ir gerai padarė, nes kažkiek kitokios kultūros išsaugojo.

- Bet jei visa šviesuomenė būtų emigravusi, kas po to būtų atkūrinėjęs Lietuvą?

- Tada būtų išsipildžiusi Michailo Suslovo idėja, kad Lietuva bus, bet be lietuvių. Aišku, kaip minėjau, „Saulės atvežimas“ iš Maskvos garbės nedaro, tą suprato ir patys „atvežusieji“. Pažiūrėkime, koks likimas ištiko S.Nėrį. Ją dar jauną suėdė vėžys. O vėžys iš niekur nieko neatsiranda. Matyt, baisiose dvasinėse kančiose poetė baigė gyvenimą. P.Cvirkos likimas dar baisesnis. Jis gavo aukštus sovietinius postus, buvo Rašytojų sąjungos pirmininku. Bet nusižudė. Sąžinės graužiamas, nes matė, kokią klaidą padarė. Negalėjo žiūrėti, kaip žmonės grūdami į vagonus ir ką ta „saulė“ padarė. Klaidos buvo, bet tie, kurie vertina ne tik kontekstą, bet ir tekstą, sako, kad tai yra mūsų kultūros dalis. Ištisos kartos išaugo su S.Nėries eilėmis, visos pasaulio tautos gali tokios poetės pavydėti. Dėl P.Cvirkos irgi galima diskutuoti, jis gerų socialinių romanų apie to meto Lietuvą yra parašęs, o tie romanai puikiai atspindi tos Lietuvos padėtį. Savo romanuose, parašytuose tarpukariu, juk nešlovino nei komunizmo, nei socializmo. Aišku, sovietmečiu buvo ir liaupsių. Tačiau smerkia labiausia tie, kurie sovietmečiu net negyveno ir nesupranta, kas tai buvo. Jie nesupranta, kad tada net kalbėti apie tai, ką galvoji, nebuvo galima. Mes kalbame skirtingomis kalbomis. Tokie žmonės viską ir suveda į vieną klaidą, nurašydami visą kultūrinį paveldą. Ir tada ragina griauti paminklus.

Petro Cvirkos paminklas Vilniuje. Stasio Žumbio nuotr.

- Tačiau paminklai vamzdžiams kažkodėl neužkliūva. Gal ir P.Cvirkos skvere reikėtų vietoj paminklo rašytojui pastatyti paminklą vamzdžiui?

- Kaip neužkliūva? Užkliūva labai daug kam. Net „pakartas“ buvo. Bet „tebestovi dar vis.“ Čia ir yra tos kontrkultūros apraiškos. Niekas dabar tikrų paminklų nemėgsta. Mielesni yra nuleisti į Nerį vamzdžiai, kurie atrodo, lyg šlapintųsi į upę. Arba mėgstame gulsčius, tokius, kaip kalnas, kurį norima supilti Lukiškių aikštėje. Aukštosios mokyklos nebesugeba paruošti gerų menininkų. Guldykite tuos kalnus, statykite tuos vamzdžius, bet nelieskite normalių paminklų. Tai ką, gal dabar visas P.Cvirkos ar S.Nėries knygas sudeginkime? Naciai juk knygas degino.

- Dabar jau net Justinas Marcinkevičius pasidarė „abejotinos reputacijos“ asmeniu...

- Nes atsiranda visokios nerijos putinaitės, kurios kaip kitaip išgarsės? Užpulk didį žmogų ir pats tapsi didesnis. Žmonės, nerimstantys dėl menko pripažinimo, tokius dalykus ir daro. Paimkime kad ir Rūtą Vanagaitę. Ji tikrai nėra kvailas žmogelis. Bet tas dėmesio troškimas... Dabar jai dėmesio tikrai netrūksta, bet turbūt ji tuo dėmesiu jau springsta. Baisūs dalykai, bet geros pamokos kitiems. Lietuvių Tauta kantrybę turi, bet ji nėra begalinė. Už tokius dalykus galima ir rimtesnių padarinių sulaukti.

Taip ir dėl tų paminklų. Apie jų griovimą dažniausiai kalbama norint sulaukti dėmesio. Žiniasklaida ant to „pasimauna“. O ar kas nors, išskyrus jus, rašo apie Klaipėdoje pastatytą dujų terminalą, kuris yra triskart didesnis, nei reikia? Ar kas rašo apie „Mažeikių naftą“, kurią pardavėme ir dar primokėjome?

- Mirusius teisti turbūt lengviau nei gyvus ir parceliuojančius valstybės turtą?

- Be abejo. Mirusieji negali apsiginti. O ir ginti juos nėra norinčių, nes „teisuoliai“ juos iškart išvadina „vatnikais“, KGB agentais, komunistais, išdavikais, raudonosiomis utėlėmis. Mūsų kultūra pasaulio kultūroje sudaro tik mažytį lašelį, todėl turime saugoti kiekvieną vertingą kultūros kūrinį, o ne deginti ar griauti vien pagal kažkieno politines nuostatas. Nes tik dėl to mes ir esame šitame pasaulyje. Griauti, deginti yra nusikaltimas. Jei visi mąstys taip, kaip mąsto kai kurie iš mūsų, tai reikėtų Nobelio premiją atimti iš Gabrieliaus Garsijos Markeso (Gabriel Garcia Marquez). Neseniai perskaičiau jo knygą „Kelionė į Rytų bloką“. Šitoje knygoje daugelyje vietų jis žavisi sovietizmu, komunizmu. Tada atimkime Nobelio premiją iš Giunterio Graso (Guenter Grass), išleidusio biografinę knygą „Svogūno lupimas“. Joje aprašo, kad, būdamas vaikas, prašėsi į povandeninį vokiečių laivą. Nepaėmė, bet paėmė į SS batalioną, nors nė šūvio nespėjo iššauti. Knygoje padarė šią išpažintį. Tai ką, dabar už išpažintį reikia nubausti? Deja, pas mus pernelyg daug destruktorių, bet per mažai konstruktorių.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“